Nors dėl įgimtos ligos Mindaugas nuo 7 metų nemato to, kas vyksta aplink, tai jam nesutrukdė pažinti pasaulio ir užsiimti mėgstama veikla.
Jaunas vyras su bičiuliais apkeliavo kone visą Europą ir jau ruošiasi vykti į parolimpines žaidynes, kurios vyks Rio de Žaneire (Brazilija). M.Suchovejus – aklųjų riedulio, dar vadinamo golbolu, komandos narys.
Kai nesportuoja, Mindaugas atlieka gydomuosius masažus ir labai daug keliauja. Kaip viską suspėja ir sugeba atlikti vyras, kurio akis nuolat temdo tamsa?
„Gyvenu kaip bet kuris jaunas žmogus. Neregystės nereikia sureikšminti“, – tikino vilnietis.
Jis labai nori, kad jį ir kitus negalios paženklintus žmones visuomenė priimtų taip pat, kaip priima sveikus. Jis nesijaučia kuo nors kitoks. Vienintelė savybė, jį išskirianti iš kitų, – smalsumas, noras pažinti pasaulį.
„Užaugau Klaipėdoje. Išvaikščiojau šį miestą savo pėdomis ir jį pažįstu. Kadangi iki septynerių metų dar šiek tiek galėjau matyti, turėjau laiko pažinti miestą, kuriame gimiau ir gyvenau.
Dar dabar, kai su draugais nuvykstame į Klaipėdą, aš jiems parodau įvairias gatveles, supažindinu su įdomiausiomis miesto vietomis.
Man labai pravertė laikas, kai galėjau regėti supantį pasaulį. Suvokiu, kuo skiriasi spalvos, žinau, kaip atrodo jūra arba dangus. Neregiui, kuris nuo gimimo nėra nieko matęs, neįmanoma papasakoti, kaip atrodo raudona spalva, – tai tiesiog neįmanoma.
Kartais kelionėse man šypseną kelia pasakojimai apie vienokius ar kitokius pastatus.
Pavyzdžiui, kad tam tikra bažnyčia yra barokinė. Kaip tai atrodo? Mintyse, žinoma, aš bandau įsivaizduoti, nusipiešti tam tikrą pastatą, tačiau, žinoma, tai darau savaip. Gal klaidingai, bet jį regiu“, – pasakojo Mindaugas.
Jis dažnai sulaukia klausimo – kodėl keliauja? Kiti žmonės net nesupranta tokio pomėgio.
„Man labai patinka kitos šalys, domiuosi jų istorija, kultūra. Ypač mane žavi Italija. Šalis, turinti labai seną istoriją. Mane žavi jos kultūra, maistas. Man gera būti ten ir girdėti italų kalbą, jausti kvapus ir skonius“, – pasimėgaudamas pasakojo M.Suchovejus.
Dažniausiai jis keliauja su keliais ištikimais bičiuliais. Daug draugų neturi, tačiau tuos, kuriuos turi, labai vertina. O jie su Mindaugu taip gerai jaučiasi, kad kartais net pamiršta, jog jis neregys.
Jaunas vyras neslepia – jis norėtų šeimos, jau pagalvoja apie merginą, su kuria kurtų šeimą.
„Šalia savęs įsivaizduoju reginčią merginą. Nors pažįstu ne vieną porą, kurioje abu yra neregiai, vis dėlto manau, tai būtų per sunku.
Vienas pats netgi negaliu nueiti apsipirkti. Kadaise buvau įgudęs apsipirkti mažoje parduotuvėlėje, tačiau tai nemenkas iššūkis“, – pasakojo M.Suchovejus.
Sunkoka važinėti ir viešuoju transportu. Nors pats važiavimas nesukelia didelių problemų, itin keblu įlipti į reikiamo maršruto autobusą. Stotelėje vyras visada turi pasiklausti, koks autobusas atvažiuoja.
„Žmonės ne kartą yra mane suklaidinę. Gal ne iš blogos valios, bet esu įlipęs į autobusą, važiuojantį ne tuo maršrutu, kurio man reikėjo.
Keista, kad Vilniuje nėra autobusų, kurie praneša maršruto numerį. Tokių yra visame pasaulyje, net Klaipėdoje – tai didžiulis palengvinimas neregiams.
Į atmintį įstrigo vienas atvejis, kai eidamas per gatvę įkritau į didžiulę duobę, nes niekas neaptvėrė statybų aikštelės.
Šalia nieko nebuvo, žmonės neskubėjo man padėti. Neslėpsiu, jaučiausi klaikiai“, – atvirai kalbėjo neregys.
– Visiškai nematote jus supančio pasaulio. Kaip nutiko, kad tapote neregiu?
– Dėl įgimtos ligos. Buvau silpnaregis, o septynerių metų ir visai apakau. Kaip tik tada atvykau į Vilnių, mokiausi Aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre.
Iki tol Klaipėdoje augau su močiute. Mamos netekau taip pat septynerių metų. Tėvo faktiškai nepažinojau.
Kai apakau, nejaučiau vidinių dramų. Aš visada norėjau gyventi įprastą gyvenimą.
Aš moku važinėtis dviračiu, riedučiais. Tiesa, jais važinėti kiek baiminuosi, nes traumų padariniai būtų didžiuliai, todėl man, kaip sportininkui, jos sukliudytų siekti gerų rezultatų.
Pamenu, vaikystėje mano kojos būdavo sudaužytos iki kraujo. Aš nebijau kristi, susimušti ar patirti traumos. Manęs negąsdina nauji iššūkiai.
– Kaip žmonės gatvėje į jus reaguoja? Ar dažnai siūlo pagalbą?
– Žmones galėčiau suskirstyti į du tipus – vieni itin abejingi, o kiti geranoriški, skuba į pagalbą. Aš niekada neatsisakau pagalbos, visada su malonumu ją priimu. Žmonėms patinka padėti, tai darydami jie gerai jaučiasi, tad kodėl turėčiau atsisakyti?
Aš ir pats viešajame transporte dažnai užleidžiu vietą vyresniems. Daugelis to nesupranta, tačiau kitaip elgtis negalėčiau.
– Skaudina, kai žmonės į jus žiūri kaip į kitokį?
– Labai. Bet juk mes esame tokie pat. Taip, turime negalią, tačiau išmokstame su ja susitaikyti ir gyvename kaip kiti.
Mano namai tokie pat, kokiuose gyvena regintys žmonės. Net negyvenu pirmajame aukšte, nes nė kiek nesibaiminu laiptų.
Kuo galiu pasidžiaugti, tai jaunimu. Dauguma jų yra itin išmintingi. Jie daug suvokia, todėl jaučiu, kad viskas eina tik geryn.
– O kaip asmeninis gyvenimas? Ar norėtųsi turėti merginą šalia?
– Džiaugiuosi, kad merginoms pasirodau įdomus pašnekovas.
Kartais jos neslepia nuostabos, kad su manimi galima kalbėtis įvairiomis temomis – esu daug keliavęs, mėgstu pasakoti įspūdžius, dalytis patirtimi.
Merginoms, su kuriomis esu bendravęs, niekada nebuvo kliūtis tai, kad esu neregys.
Pats esu už realų bendravimą. Esu žmogus, kuriam labai svarbu kalbėtis, bendrauti gyvai. Man svarbu girdėti balsą, intonaciją.
Yra buvę daug situacijų, kartais merginos pačios mane užkalbina. Neregiui prieiti prie merginos ir ją užkalbinti – labai drąsus žingsnis. (Šypsosi.)
– Esate ne vien keliautojas, bet ir sportininkas.
– Žaidžiu aklųjų riedulį apie penkiolika metų. Profesionaliai tuo užsiimu maždaug aštuonerius metus. Sportas man – iššūkis. Kiekvienam jaunam žmogui reikia sportuoti. Sporte patenki į tam tikras situacijas, kurios grūdina. Lieka vos kelios minutės, o tu privalai išplėšti pergalę – tokia patirtis formuoja charakterį, tampi stipresnis.
Negaliu įsivaizduoti, kad galėčiau gyventi be sporto. Muzika taip pat man patinka. Esu ne tik klausytojas, bet ir kūrėjas.
– Aplankėte daugybę Europos šalių, buvote nuvykęs į Ameriką. Kokių turite planų, susijusių su kelionėmis?
– Noriu aplankyti tas šalis, kur dar nesu buvęs. Labai noriu nuvykti į Slovėniją. Patiko Ispanijos mieste Malagoje – ten žmonės niekur neskuba, neprisigalvoja problemų.
Iškart pamilau Prahą. Tai man pats gražiausias miestas su puikia dvasia. Mane žavi ten gyvenantys žmonės, kultūra. Ten daug žalumos, parkų. Kiek žinau, net namai spalvoti.
Kai nuvykstu į vieną arba kitą šalį, stengiuosi būtinai paragauti tradicinių tos šalies patiekalų. Jei turėčiau bent mažą regėjimo likutį, keliaučiau dar daugiau. Vis galvoju, kad reikėtų ryžtis keliauti vienam.
– Kokia jūsų didžiausia svajonė?
– Svajoju su komanda iškovoti medalį parolimpinėse žaidynėse. Taip pat labai norėčiau pagyventi kitoje šalyje. Tiesa, tam reikėtų antrosios pusės, su kuria galėčiau keliauti.
