Sutrikusio žmogaus išraiška – atrodytų, nesuderinama su tiek daug pasiekusiu asmeniu – kartais vis dar pasirodo Yale’io universiteto (JAV) profesoriaus emerito Tomo Venclovos veide.
Neseniai garsus rašytojas viešai prabilo apie mokykloje patirtas patyčias, nuo kurių jį apgynė kaimynas – būsimoji pasaulio operos legenda Virgilijus Noreika.
– Už ką iš jūsų tyčiojosi mokykloje? Kokios tai buvo patyčios ir kodėl jos vyko? – „Lietuvos rytas“ paklausė T.Venclovos.
– Pirmąsias pradžios mokyklos klases lankiau Kaune. Ten mokėsi berniukai ir mergaitės iš artimiausių namų, mes visi buvome gerai pažįstami.
Iš karto pradėjau nuo antros klasės, nes man nereikėjo mokytis skaityti ir rašyti – jau mokėjau. Po to padariau pertrauką – mokyklos nelankiau, tik skaičiau knygas.
Kai persikėlėme gyventi į Vilnių, bene 1947 metais, pradėjau lankyti Pirmąją berniukų gimnaziją Vilniuje, kur mokiausi iki 1954 metų. Tada ši mokykla užėmė tas patalpas, kurias dabar užima Jėzuitų gimnazija. 1957 metais jai buvo suteiktas Antano Vienuolio vardas.
Pats Stalino režimo įkarštis. Tai buvo berniukų gimnazija – vien berniukų. Tai, mano manymu, labai blogai: jei berniukai mokosi atskirai nuo mergaičių, jie paskui gana sunkiai išmoksta su mergaitėmis bendrauti.
Mokinių buvo įvairių. Buvo vilniečių. Kai kurie net lenkiškai geriau kalbėjo negu lietuviškai, bet save vadino lietuviais. Buvo proletarų, buvo iš kaimų. Kai kurie kaimai buvo prie Gervėčių, tie vaikai gaudavo bendrabutį.
Dėl patyčių susidėjo daug dalykų. Pirmiausia – pats amžius.
Penkta, šešta, septinta klasė, o anksčiau – pirma, antra, trečia gimnazijos klasė. Tada yra toks lūžio laikas, kai ypač berniukai puola į chuliganizmą. Ir dėl to atsiranda peštynių, konfliktų.
Aš ir pats toks buvau, pats patyriau tą lūžio metą.
Bet buvo ir kitų dalykų. Mano tėvas buvo žinomas sovietinis veikėjas ir daugelis į jį žiūrėjo priešiškai, net gal ir dauguma. Be to, tų laikų supratimu buvome pasiturintys. Dabar yra nepalyginti turtingesnių, bet tuomet skyrėmės nuo bendrosios masės.
Trečia – geriau už kitus mokiausi. Gal ir dėl to, kad namie turėjau biblioteką, daug skaičiau.
Nei vaiko iš tokios šeimos, nei mokslo pirmūno draugai paprastai nemėgsta. Ir pirmuosius trejus metus mokykloje, kai man buvo 10, 11, 12 metų, jaučiausi nekaip.
Jaučiau įtampą su visa klase – tai nebuvo malonu.
Draugų turėjau vieną kitą, bet buvo tokių, kurie mėgo iš manęs pasišaipyti, pasistengti, kad patekčiau į komišką padėtį. Atsimenu kad ir tokią istoriją: būrys vaikų mane užkėlė klasėje ant krosnies.
Krosnis buvo šalta, nekūrenama, bet labai aukšta, buvo baisoka nuo jos nušokti. Tokioje padėtyje mane užtiko mokytojas.
– Kiek laiko truko patyčios ir kaip jos pasibaigė?
– Mane išgelbėjo ne kas kitas, o V.Noreika. Mes iki šiol bičiuliaujamės. V.Noreika tuomet dar nebuvo garsus dainininkas, gyveno priešais, kitoje gatvės pusėje.
Tuomet tai buvo Amatų mokykla, bet antrajame aukšte buvo butai. Jis buvo kiek vyresnis ir mes draugavome – atsimenu, pereidavau gatvę, pašaukdavau: „Virgi!“, ir Virgis tuoj ateidavo.
V.Noreika lankė paralelinę klasę. Vaikas būdamas patyriau sunkią apendikso operaciją, man būdavo sunku netgi eiti į mokyklą. V.Noreika mane lydėdavo – beveik už rankos.
Tuomet jis man pasakė: „Tu prastai jautiesi tarp tų pusgalvių, pereik į mūsų klasę, bus geriau.“
Aš pradėjau sakyti tėvams: „Virgis mane kalbina pereiti į jo klasę.“ Tėvai pakalbėjo su pedagogais ir mane perkėlė iš 7b klasės į 7c klasę.
– Ar ten iš karto aplinka pasikeitė?
– Ten irgi ne iš karto pasijutau jaukiai. Bet gana greitai žmonės suprato, kad sūnus nekaltas dėl tėvo pozicijos – nebūtina dėl to keršyti sūnui.
O jei žmogus gerai mokosi – nieko bloga. Toje klasėje buvo ir daugiau mokslo pirmūnų. Kai mes baigėme mokyklą, mano klasėje septyni gavo medalius.
Be to, V.Noreika buvo klasėje autoritetas, jis buvo labai mėgstamas. Tad iš karto pasijutau po jo sparnu.
Greitai suradau daugiau draugų. Mano artimiausiu bičiuliu tapo Ramūnas Katilius, vėliau žinomas fizikas. Tai buvo mano artimiausias draugas daug metų.
Į pabaigą jau buvau tapęs net vienu klasės lyderių – jei ką pasakydavau, mano kolegos įsiklausydavo.
– Ar dažnai prisimenate laikotarpį, kai iš jūsų tyčiotasi?
– Labai retai. Nebent kas nors dabar primena iš tų senųjų pažįstamų. Bet aš nelabai sutinku tų žmonių iš ankstesnės klasės.
– Kaip susiklostė jų likimai?
– Kuo nors iš kitų jie neišsiskyrė – toks paprastas gyvenimas.
– Jei ne V.Noreika, ar galėjo jūsų gyvenimas susiklostyti kitaip?
– Sunku pasakyti. Nuo vaikystės žinojau, kad pasaulis gali būti priešiškas, o žmogui reikia prasimušti pačiam – niekas tau nepadės.
Dažnai apie mane sakoma: „Jį gelbėjo tėvo pažintys.“ Nieko tokio nebuvo. Čia mano tėvas buvo visiškai švarus, jis dėl manęs niekada nieko nedarė. Ir susidariau tokį savarankišką charakterį, kuris ir dabar likęs.
– Girdėjau, kad žmonės, kurie skriaudžiami mokykloje, vėliau užauga neryžtingi. Jūs gi parodėte išskirtinę drąsą įstodamas į Lietuvos Helsinkio grupę.
– Įvairiai būna. Kai žmogus supranta, kad reikia įrodyti aplinkiniams, kad tu ko nors vertas, – galbūt ir drąsa atsiranda, ir net tam tikras įžūlumas. O silpnesniuosius galbūt tai pakerta ir palaužia. Manęs patyčios nei pakirto, nei palaužė.
– Kai kas teigia, kad Lietuva pasaulyje pagal patyčias mokykloje – tarp lyderių. Kuo tai gresia visuomenei?
– Kaip pavyko nustatyti, kad Lietuva pirmauja pasaulyje pagal patyčias? Kas atliko tuos tyrimus? Kas gali žinoti, kiek tokių dalykų būna Rusijoje, Kinijoje ar musulmonų kraštuose?
Bet jei ta statistika teisinga, manau, kad grėsmę visuomenei kelia ne tie, iš kurių tyčiojamasi, o tie, kurie tyčiojasi. Iš jų atsiranda žmonės, kurie paskui visą visuomenę nudažo tamsia spalva. Visuomenė darosi nepakanti, sulaukėja ir sukvailėja.
Tie, iš kurių tyčiojamasi, gali palūžti, gali ir nusižudyti. Bet tikrai nelaimingi yra tie, kurie tyčiojasi. Jie turi rimtų problemų.
O tie, kurie pajuokiami, įžeidžiami, fiziškai įžeidžiami, kartais nuo to tik sustiprėja. Žinoma, čia yra tam tikros ribos, kurias peržengus gali įvykti nelaimė.
– Kaip Lietuvoje įsigalėjo patyčios?
– Noras kitą pažeminti rodo labai stiprų menkavertiškumo kompleksą. Žmogus jaučiasi pažemintas pats ir nori kitą nusmukdyti iki savo lygmens. O kodėl jaučiasi pažemintas? Čia daug tėvų kaltės.
Labai gerai žinome, kad kituose Europos kraštuose iš lietuvių tėvų kartais atimami vaikai. Tai laikoma baisiu tėvų įžeidimu, dėl to net bylinėjamasi. Bet mūsų šeimose, deja, iš tikrųjų šeimos nariai dažnai muša, žemina, net kankina savo vaikus.
Iš kur Lietuvoje tai atsirado? Turbūt visada buvo. Paskaitykite mūsų klasikus – Žemaitę, Joną Biliūną.
Lietuva jaučiasi labai nevisavertiška. Puiki šalis, su gražia istorija. Kodėl egzistuoja tas menkavertiškumo kompleksas – man sunku pasakyti. Turbūt iš dalies dėl istorinių nelaimių, iš dalies dėl tamsumo, bet ypač dėl to, kad sovietiniais laikais žmonės grimzdo į alkoholizmą.
– Ar galėtumėte ką nors patarti vaikui, kuris patiria tokias patyčias?
– Sakyčiau: „Nebijok, neliūdėk. Tas, kuris tyčiojasi – nelaimingesnis už tave. Jei laikysiesi tvirtai, daugiau už jį pasieksi.“
Lietuva – gėdingo sąrašo viršuje
* Lietuva jau dvidešimt metų – viena pirmųjų vaikų patyčių sąraše. Naujausiais duomenimis, kuriuos šiais metais paskelbė Pasaulio sveikatos organizacija, 28 procentai Lietuvos vaikų mokykloje patiria patyčias.
* Nors tai gerokai mažiau nei prieš dvidešimt metų, kai patyčias patyrė du trečdaliai Lietuvos vaikų, bet šiuo metu tai yra didžiausias skaičius tarp 40 pasaulio šalių. Toliau rikiuojasi Latvija, Rusija, Estija.
* Prieš dešimt metų patyčias patyrė 42 procentai Lietuvos mokinių.
Pažemintas žmogus gali atsitiesti
Ivona Suchodolska
Psichologė
Daugybė tyrimų apie patyčių pasekmes rodo, kad tai – individualu. Tas, kuris kentėjo nuo patyčių, nebūtinai visą gyvenimą bus savimi nepasitikintis arba apie tai galvos.
Gal tas vaikas turės galimybių išreikšti save kitose srityse? Pasekmės priklauso nuo to, kiek laiko tai vyko, kiek skaudžiai, kiek vaikas gavo pagalbos savo aplinkoje.
Sužinoję apie patyčias suaugusieji neturėtų pulti ko nors daryti staiga ir jokiais būdais nekaltinti vaiko. Svarbiausia – išklausyti vaiką ir aiškiai duoti suprasti: „Niekas neturi teisės iš tavęs tyčiotis.“ Ypač svarbu informuoti apie tai mokyklą.
Šiuo metu Lietuvoje patyčios jau įvardijamos kaip netoleruotinas reiškinys. Taigi nors Lietuva ir toliau pirmauja pasaulyje pagal patyčias, situacija keičiasi.
2004 metais, kai Vaikų linija pradėjo kampaniją „Be patyčių“, reikėjo įrodinėti, kad tai problema. Lietuvoje manyta, kad patempti klasės draugą už plaukų, užgaulioti, stumtelėti – natūralu.
Šiandien taip manančių jau gerokai mažiau. Aiškiau sutariama, kad dėl to vaikas neturi kentėti. Tačiau akivaizdūs fiziniai vaiko sužalojimai sukelia kur kas didesnę tėvų reakciją. Ignoravimas ir pravardžiavimas iš viso dar nėra suvokiama kaip blogis.
