Argi Lietuvoje įmanoma, kad dvasininkų lytinę prievartą patyrę vaikai ir paaugliai sulauktų atsiprašymo bei kompensacijos, o jų skriaudėjai būtų nubausti?
Kodėl dvasininkų aukos prabyla tik po daugelio metų, o bažnytiniai teismai bylas nutraukia?
Kodėl Bažnyčios vadovai aktyviai kišasi į šalies visuomeninį gyvenimą ir žada amžinąjį gyvenimą, bet slepia, kas vyksta žemėje?
Verslininko Arūno svetainėje daug dievų – iš paveikslų ir medžio skulptūrų jie žvelgia kenčiantys, kaltinantys, ramūs, nukryžiuoti, erškėčiais apvainikuoti. Visuose juose – tik kančia.
Po ištartų draudimų tarp mūsų ilgai tvyrojo tyla, vienas po kito seko kavos puodeliai. Neskubinau. Šeimininko jaudulys persimetė ir man.
Kad ir kaip mane, žurnalistę, masino vaikystėje jo patirta istorija, greitai supratau, kad nebetrokštu jos išgirsti. Viena yra girdėti apie kunigų pedofilijos atvejus, kita – akis į akį apie tai kalbėtis su dvasininko lytinę prievartą patyrusiu žmogumi.
Bet žodis po žodžio vyras grįžo į savo vaikystę, nori nenori, į patirtą pragarą nusivesdamas ir mane.
„Nelankau bažnyčios, bet slapta nuo šeimos visą gyvenimą domiuosi, kas vyksta mūsų dvasininkų gyvenime. O vyksta nemažai. Žinau, kad dauguma tokių kaip aš nekalba. Per maža šalis, prabilęs nei pasislėpsi, nei ką laimėsi. Pats liksi su dėme.
Ar pažįstame nors vieną dvasininką, už pedofiliją nubaustą realia bausme?
Ar esame išgirdę nors vieną mūsų Bažnyčios hierarchų prisipažinimą – taip, kunigas buvo kaltas, atsiprašome aukos ir atlyginame skriaudą?
Tai vyksta Amerikoje, Italijoje, Lenkijoje, kur tūkstančiai kunigų tvirkintų vaikų. Bet Lietuva – šventa Marijos žemė. Į dangų kyla giesmės, žygiuoja puošnios procesijos.
Baltomis skraistėmis papuošti vaikai neša šventus paveikslus, dievobaimingai į dangų žvelgia arkivyskupai, vyskupai, dekanai. Nė vieno jų neslegia nei įgyvendinti nuodėmingi troškimai, nei nuslėpti nusikaltimai?
Aleliuja! Bet būtent jie, aukštieji mūsų Bažnyčios hierarchai, o ne eiliniai kunigai, neatsispyrę savo potraukiams, yra kalti labiausiai.
Jei jie patys nenusikalto, tai pridengė, nutylėjo arba išteisino savo aveles, dėl akių tik pagrūmodami pirštu. Kad tik lizdas būtų nepriterštas“, – pagaliau prabilo mano pašnekovas ir prieš mane padėjo languoto pageltusio popieriaus lapelį.
„Ryt po vakarinių Mišių tegu vaikas ateina ruoštis Pirmajai Komunijai. Gal 7 valandą. Pareis vėliau. Klebonas“
Vaikystėje Arūnas augo 5 vaikų šeimoje. Kai buvo šešerių, žuvo tėvas – girtą suvažinėjo traktorius. Motina per dienas pražūdavo kolūkio laukuose.
„Su broliais ir sese augome beveik vieni. Kartais pavalgydavome mokykloje, ten paruošdavome ir pamokas. Bet dažniau – neprižiūrėti, murzini siausdavome su kaimo vaikais.
Kur morkų prisiraunam, kur sodus nusiaubiam. Ypač saldžios trešnės augo klebonijos kieme. Vieną dieną mane už pakarpos nutvėrė kunigas – vagiliauji?
Išsigandau baisiausiai, visas apsisnarglėjęs pro ašaras žadėjau būti geras.
Man buvo 12 metų. Nustebau, kad gavau ne į kuprą, o saldainių“, – prisimena Arūnas.
Kunigas tada pasakė: „Ateik, kai norėsi valgyti. O jūs, dičkiai, štiš namo.“
Taip jis pavarė pro tvorą žiūrinčius Arūno draugus.
„Netrukus draugai atėmė iš manęs kunigo saldainius“, – šyptelėjo vyras. Bet daugiau per visą pokalbį šypsena jo veide nebepasirodė.
Arūnas prisimena – medinė klebonija jiems, vaikams, visada atrodė šventa vieta. Rudenį prie tvoros svirdavo jurginai, pavasarį kvepėdavo bijūnai.
Ten šeimininkaudavo tokia stora moteriškė, vadinama „pročka“, vakare ji išeidavo namo.
Jis ilgai nedrįso užeiti į kleboniją, kol vieną kartą juos, vaikigalius, spardančius netoliese kamuolį, vėl užkalbino kunigas.
Padalijo sulipusių saldainių, timptelėjo Arūną už ausies – o tu, mažiau, atbėk, pyragėlių rytoj „pročka“ keps.
Kitą dieną jis įsidrąsinęs – jau prie klebonijos tvoros. Ir dar kitą, ir dar.
Jam čia patiko. Arūnas iki šiol prisimena klebonijos kvapą – lyg žvakių, lyg vaško, baltas užuolaidas. Ir minkštas, šlapias kunigo lūpas, kai jis atsisveikindamas įspausdavo bučinį tiesiai vaikui į lūpas. Ir jo odekolonu kvepiančias rankas.
„Kadangi kunigas buvo meilus su visais kaimo vaikais, niekas per daug mano viešnagėmis nesistebėjo. Mama net džiaugdavosi tokia garbe, kad pats kunigas man atstoja tėvą. O aš jaučiausi išdidus, kad mane globoja kunigas.
Tiesa, kartais būdavo nejauku, kai jis liepdavo išsirengti nuogam, nusiprausti ir pats rankšluosčiu nušluostydavo.
„Vyras turi būti tvarkingas“, – mokydavo.
Aš net pavydėdavau, kai pas jį į svečius atvažiuodavo jaunas kunigėlis, kuris dar mokėsi kunigų seminarijoje, ir kunigas sakydavo tomis dienomis man neateiti“, – prisimena Arūnas.
Vieną dieną kunigas jam pasakė: „Jei klausysi, būsi geras, ir iš tavęs padarysime kunigą.“
Ir Arūnas jau įsivaizdavo save vilkintį gražiais drabužiais ir kalbantį iš sakyklos. Tiktai pykdavo, kai vaikai kartais pravardžiuodavo jį „kunigo pana“.
„Mušdavausi su jais, nors tikros to reikšmės, aišku, nesupratau. Iki tos dienos, kol kunigas neįspraudė man to raštelio“, – sakė Arūnas.
Raštelį po motinos mirties prieš metus jis surado jos albume.
Mūsų pokalbyje – vėl ilga tyla. Mačiau, kad pašnekovas abejojo, ar kalbėti toliau. Norėjau paraginti, bet pamačiau, kad jam išrasojo kakta.
„Na, trumpai drūtai – kunigas tą vakarą įpylė arbatos, įdėjo pyrago. Prisėdo šalia, apkabino per juosmenį. Kita jo ranka buvo tarp kojų.“
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ priede „Gyvenimo būdas“.
