Iki tokio netikėto sprendimo kaunietės gyvenimas tekėjo įprasta vaga. Ji dirbo mokykloje, tačiau kasdien matė, kad vaikams reikia ne tik žinių, bet ir nuolatinės pagalbos ir rūpesčio. Su skausmu širdyje ji stebėjo iš asocialių šeimų ateinančius vaikus ir suvokė, kad jiems nuolat trūksta dėmesio ir meilės.
Padeda vaikams iš sugriuvusio pasaulio
Pasak pašnekovės, su tokiais vaikais reikia nuolat būti, laukti, kol jų psichologinė būklė pagerės, kol jie atsigaus po patirto streso ar skausmo.
Buvo atvejų, kai moteris turėjo bendrauti ir su iš šeimų paimtais vaikais – tokiems vaikams, kaip teigė G.Vaičiūnienė, pasaulis sugriūva negrįžtamai, todėl jiems reikia dar daugiau meilės.
Būtent tada, kai Giedrė suprato, jog gali padėti likimo nuskriaustiems ir tėvų nemylimiems vaikams, ji ryžosi esminėms gyvenimo permainoms.
Pamačiusi darbo skelbimą, kuriame buvo ieškoma „SOS vaikų kaime“ galinti dirbti socialinė darbuotoja, moteris nesudvejojo.
„Supratau, kad mano patirtis gali padėti vaikams, todėl nieko nelaukdama kandidatavau. Dėl sprendimo tariausi ir su šeimos nariais. Mano sūnus, kuris tuomet ėjo į dvyliktą klasę, sprendimui neprieštaravo. Anaiptol, jis mane palaikė.
Kiek labiau nerimavo vyras. Jis tvirtino bijantis, jog galiu pavargti, neturėti tiek jėgų ir kantrybės susitvarkyti su svetimais vaikais“, – sakė moteris.
Su tikruoju sūnumi elgtųsi kitaip
Būtent kantrybė ir yra ypač reikalinga „SOS vaikų kaime“ dirbančiai Giedrei. Didelei šeimai pritaikytame namelyje ji gyvena kartu su šešiais be savo tikrųjų šeimų likusiais 6–13 metų vaikais.
Kiekvieną jų reikia nuvesti pas gydytoją, palydėti į mokyklą, auklėti ir skiepyti svarbiausias vertybes. Su Giedre augančių vaikų biologiniai tėvai mirę arba atsisakę juos auginti. Vaikai yra įskaudinti, patyrę pažeminimą, todėl pagrindinė jos misija – įrodyti mažiesiems, kad suaugusiaisiais galima pasitikėti.
„Tam, kad vaikai jaustųsi saugūs ir ramūs, kas vakarą seku jiems pasaką, pamyluoju, apkamšau lovelėse.
Nė akimirkai nepasigailėjau savo sprendimo auginti ir globoti svetimus vaikus. Tiesa, reikia pastebėti, kad čia darbas netrunka aštuonias valandas – tai yra tarsi mano gyvenimo būdas.
Besirūpindama šešiais vaikais išmokau kantrybės. Augindama savo tikrąjį sūnų kartais nežinodavau kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje, tačiau dabar mano žinios gerokai patobulėjusios.
Skaitau daug psichologinės literatūros, mums vedami mokymai, kaip elgtis su vienos ar kitos amžiaus grupės vaikais, paaugliais.
Dabar suvokiu, kad jei atsukčiau laiką atgal, tai augindama savo sūnų kai ką daryčiau kitaip. Namų tvarkos, ruošos mokyčiau kitokiais metodais, mokymosi ir studijų klausimus spręsčiau šiek tiek kitaip, nebūčiau tokia griežta, kokia buvau“, – tikino moteris.
Laisvas laikas – tik vaikams sumigus
Rytą moteris pradeda dar prieš saulei patekant – pagamina pusryčius, suruošia vaikus į mokyklą ir darželį. Kai tai padaro, grįžusi skuba ruošti garuojančius pietus, vėliau veža vaikus į būrelius, jei reikia – pas gydytojus arba apsipirkti. Kas vakarą laukia namų darbų tikrinimas, vakarinė pasaka.
Laisvo laiko ji turi tik tada, kai visi vaikai po įtemptos dienos sukrenta į lovas. Būtent tada ji gali su kitomis mamomis susibėgti išgerti arbatos, aptarti dienos rūpesčius, ateinančios savaitės planus.
„Vaikams yra labai svarbu žinoti, jog jie rūpi suaugusiems. Man nepatinka sakyti, kad aš myliu savo vaikus. Gerokai dažniau sakau, kad jie man rūpi.
Į šią sąvoką įeina apkabinimai, išklausymas, nuolatinis dėmesys, garuojantys pietūs ir paklota lova. Kai vaikai tai junta, jie auga saugūs ir ramūs. Būtent tai norėčiau patarti visiems tėvams, kurie augina vaikus – rūpinkitės vaikais ir užtikrinkite, kad jie jaustųsi saugūs.
Man svarbu, kad vaikai suvoktų, jog esu jiems draugė, mama, mokytoja, globėja, socialinė darbuotoja“, – tvirtino moteris.
Nors moteris „SOS vaikų kaime“ vaikus globoja ketverius metus, vis dėlto vykdama atostogauti ji nuolat galvoja, ką jie veikia, nerimauja dėl jų, dažnai skambina. Tuo metu jie pasilieka su kita dirbančia SOS mama, tačiau ir Giedrės rūpestis niekur nedingsta.
Tiesa, ji atvira – reikėtų išmokti kažkokiu būdu visiškai pailsėti ir atsipalaiduoti, tačiau kol kas ji to neišmoko.
Mamos vyrą vaikai vadina dėde
Ar drastiški pokyčiai, kai prieš ketverius metus ji iš Kauno persikėlė į Vilnių, nepakeitė moters santykių su vyru?
„Esu laiminga, kad mano vyras gali bet kada pas mane atvažiuoti. Globojami vaikai jį vadina dėde, galime visi kartu vykti atostogų. Tada jie mato tikros šeimos modelį, stebi bendraujančius du suaugusius žmones. Besiformuojančiai kartai tai yra ypač svarbu.
Taip pat jie bendrauja ir su mano mama, kurią vadina tiesiog močiute“, – pasakojo šešis vaikus globojanti Giedrė.
Ji neslepia – nė akimirkai nepasigailėjo atėjusi dirbti mama ir net negalvoja apie galimybę palikti savo darbo vietą“SOS vaikų kaimą“.
Apie tai ji net nenori mąstyti, nes baiminasi dėl savo mažųjų – dar vienas mamos išėjimas jiems būtų nepakeliama trauma.
