Argi Lietuvoje įmanoma, kad dvasininkų lytinę prievartą patyrę vaikai ir paaugliai sulauktų atsiprašymo bei kompensacijos, o jų skriaudėjai būtų nubausti?
Kodėl dvasininkų aukos prabyla tik po daugelio metų, o bažnytiniai teismai bylas nutraukia?
Kodėl Bažnyčios vadovai aktyviai kišasi į šalies visuomeninį gyvenimą ir žada amžinąjį gyvenimą, bet slepia, kas vyksta žemėje?
Verslininko Arūno svetainėje daug dievų – iš paveikslų ir medžio skulptūrų jie žvelgia kenčiantys, kaltinantys, ramūs, nukryžiuoti, erškėčiais apvainikuoti. Visuose juose – tik kančia.
Po ištartų draudimų tarp mūsų ilgai tvyrojo tyla, vienas po kito seko kavos puodeliai. Neskubinau. Šeimininko jaudulys persimetė ir man.
Kad ir kaip mane, žurnalistę, masino vaikystėje jo patirta istorija, greitai supratau, kad nebetrokštu jos išgirsti. Viena yra girdėti apie kunigų pedofilijos atvejus, kita – akis į akį apie tai kalbėtis su dvasininko lytinę prievartą patyrusiu žmogumi.
Bet žodis po žodžio vyras grįžo į savo vaikystę, nori nenori, į patirtą pragarą nusivesdamas ir mane.
„Nelankau bažnyčios, bet slapta nuo šeimos visą gyvenimą domiuosi, kas vyksta mūsų dvasininkų gyvenime. O vyksta nemažai. Žinau, kad dauguma tokių kaip aš nekalba. Per maža šalis, prabilęs nei pasislėpsi, nei ką laimėsi. Pats liksi su dėme.
Ar pažįstame nors vieną dvasininką, už pedofiliją nubaustą realia bausme?
Ar esame išgirdę nors vieną mūsų Bažnyčios hierarchų prisipažinimą – taip, kunigas buvo kaltas, atsiprašome aukos ir atlyginame skriaudą?
Tai vyksta Amerikoje, Italijoje, Lenkijoje, kur tūkstančiai kunigų tvirkintų vaikų. Bet Lietuva – šventa Marijos žemė. Į dangų kyla giesmės, žygiuoja puošnios procesijos.
Baltomis skraistėmis papuošti vaikai neša šventus paveikslus, dievobaimingai į dangų žvelgia arkivyskupai, vyskupai, dekanai. Nė vieno jų neslegia nei įgyvendinti nuodėmingi troškimai, nei nuslėpti nusikaltimai?
Aleliuja! Bet būtent jie, aukštieji mūsų Bažnyčios hierarchai, o ne eiliniai kunigai, neatsispyrę savo potraukiams, yra kalti labiausiai.
Jei jie patys nenusikalto, tai pridengė, nutylėjo arba išteisino savo aveles, dėl akių tik pagrūmodami pirštu. Kad tik lizdas būtų nepriterštas“, – pagaliau prabilo mano pašnekovas ir prieš mane padėjo languoto pageltusio popieriaus lapelį.
„Ryt po vakarinių Mišių tegu vaikas ateina ruoštis Pirmajai Komunijai. Gal 7 valandą. Pareis vėliau. Klebonas“
Vaikystėje Arūnas augo 5 vaikų šeimoje. Kai buvo šešerių, žuvo tėvas – girtą suvažinėjo traktorius. Motina per dienas pražūdavo kolūkio laukuose.
„Su broliais ir sese augome beveik vieni. Kartais pavalgydavome mokykloje, ten paruošdavome ir pamokas. Bet dažniau – neprižiūrėti, murzini siausdavome su kaimo vaikais.
Kur morkų prisiraunam, kur sodus nusiaubiam. Ypač saldžios trešnės augo klebonijos kieme. Vieną dieną mane už pakarpos nutvėrė kunigas – vagiliauji?
Išsigandau baisiausiai, visas apsisnarglėjęs pro ašaras žadėjau būti geras.
Man buvo 12 metų. Nustebau, kad gavau ne į kuprą, o saldainių“, – prisimena Arūnas.
Kunigas tada pasakė: „Ateik, kai norėsi valgyti. O jūs, dičkiai, štiš namo.“
Taip jis pavarė pro tvorą žiūrinčius Arūno draugus.
„Netrukus draugai atėmė iš manęs kunigo saldainius“, – šyptelėjo vyras. Bet daugiau per visą pokalbį šypsena jo veide nebepasirodė.
Arūnas prisimena – medinė klebonija jiems, vaikams, visada atrodė šventa vieta. Rudenį prie tvoros svirdavo jurginai, pavasarį kvepėdavo bijūnai.
Ten šeimininkaudavo tokia stora moteriškė, vadinama „pročka“, vakare ji išeidavo namo.
Jis ilgai nedrįso užeiti į kleboniją, kol vieną kartą juos, vaikigalius, spardančius netoliese kamuolį, vėl užkalbino kunigas.
Padalijo sulipusių saldainių, timptelėjo Arūną už ausies – o tu, mažiau, atbėk, pyragėlių rytoj „pročka“ keps.
Kitą dieną jis įsidrąsinęs – jau prie klebonijos tvoros. Ir dar kitą, ir dar.
Jam čia patiko. Arūnas iki šiol prisimena klebonijos kvapą – lyg žvakių, lyg vaško, baltas užuolaidas. Ir minkštas, šlapias kunigo lūpas, kai jis atsisveikindamas įspausdavo bučinį tiesiai vaikui į lūpas. Ir jo odekolonu kvepiančias rankas.
„Kadangi kunigas buvo meilus su visais kaimo vaikais, niekas per daug mano viešnagėmis nesistebėjo. Mama net džiaugdavosi tokia garbe, kad pats kunigas man atstoja tėvą. O aš jaučiausi išdidus, kad mane globoja kunigas.
Tiesa, kartais būdavo nejauku, kai jis liepdavo išsirengti nuogam, nusiprausti ir pats rankšluosčiu nušluostydavo.
„Vyras turi būti tvarkingas“, – mokydavo.
Aš net pavydėdavau, kai pas jį į svečius atvažiuodavo jaunas kunigėlis, kuris dar mokėsi kunigų seminarijoje, ir kunigas sakydavo tomis dienomis man neateiti“, – prisimena Arūnas.
Vieną dieną kunigas jam pasakė: „Jei klausysi, būsi geras, ir iš tavęs padarysime kunigą.“
Ir Arūnas jau įsivaizdavo save vilkintį gražiais drabužiais ir kalbantį iš sakyklos. Tiktai pykdavo, kai vaikai kartais pravardžiuodavo jį „kunigo pana“.
„Mušdavausi su jais, nors tikros to reikšmės, aišku, nesupratau. Iki tos dienos, kol kunigas neįspraudė man to raštelio“, – sakė Arūnas.
Raštelį po motinos mirties prieš metus jis surado jos albume.
Mūsų pokalbyje – vėl ilga tyla. Mačiau, kad pašnekovas abejojo, ar kalbėti toliau. Norėjau paraginti, bet pamačiau, kad jam išrasojo kakta.
„Na, trumpai drūtai – kunigas tą vakarą įpylė arbatos, įdėjo pyrago. Prisėdo šalia, apkabino per juosmenį. Kita jo ranka buvo tarp kojų.
Sutanos skvernai prasiskleidė, po ja nieko nebuvo. Pamačiau apžėlusias jo kojas ir, prisimenu, kaip vaikas nusistebėjau, kad švento žmogaus kojos kaip velnio. Ir kad labai ištinęs, raudonas jo „daiktas“.
Paėmė mano ranką ir padėjo ant jo, o jo ranka persikėlė prie mano tarpkojo.
„Pažiūrėkim ir tavo, ar tu jau vyras, juk mes draugai“, – pasakė kažką panašaus.
Prisimenu, kad buvau lyg ir apsvaigęs, sukosi galva. Paskui nuvedė ant sofutės, nurengė, paguldė, užklojo. Pajutau, kad kunigas atsigulė šalia.
Skaudėjo, bet buvau lyg suparalyžiuotas, lyg ir primigau. Kai atsibudau, buvo jau prieblanda. Kunigas meiliai šypsojosi.
„Čia mūsų paslaptis, vyruti, niekam apie tai nepasakosim. Ateisi dukart per savaitę, mokysimės poterių. Galėsi dirbti bažnyčios patarnautoju, kai paaugsi, ir apie seminariją pakalbėsim. Bėk namo, o čia tau nuo manęs dovanų“, – įspraudė šlapią bučinį ir padavė maldaknygę, iš kurios kyšojo ir 10 rublių.
– Ir jūs apie tai pirmą kartą pasakojate tik dabar, praėjus trisdešimčiai metų? – nutraukiu vėl stojusią tylą.
– Anuomet nepasakiau ir mamai. Parbėgau namo, įlindau į daržinę, įsirausiau į šieną. Šuniukas mamai išdavė, kur aš. Pasakiau jai, kad miegosiu ant šieno, nes skauda galvą. Nors skaudėjo ne galvą.
Visi stebisi – kodėl žmonės, vaikystėje ar jaunystėje patyrę kunigų prievartą, prabyla tik po daugybės metų?
Ką aš, vaikas, galėjau mamai pasakyti? Kaip išdrįsti ir kas patikės? Tai buvo kažkas baisaus. O čia juk kunigas!
Anuomet aš tik užsispyriau, kad pas kunigą nebeisiu, Pirmajai komunijai poterių nesimokysiu. Gavau nuo mamos į kailį, bet ten, viduje, skaudėjo labiau.
Ėmiau šlapintis į lovą, vengiau draugų, iš linksmo išdykėlio tapau isteriku.
Kai tekdavo eiti pro kleboniją, darydavau lanką, bet dažnai matydavau apie tvorą lakstančius vaikus.
– Ir niekada to kunigo nebesutikote?
– Laimė, kad mama vėl ištekėjo, išsikėlėme į kitą kaimą. Kunigo nebemačiau – tik iš toli. Bet parapija buvo ta pati.
Žinojau, kad kunigas ten kunigavo daug metų. Ir dabar jis gyvas, paaukštintas.
Suaugęs pradėjau sekti jo karjerą. Ėmiau domėtis mūsų kunigų gyvenimu. Pamačiau, kiek daug ten intrigų. Turėjau draugų ir tarp klierikų.
Kai matau didžiąsias šventes, puošnias dvasininkų, nutaisiusių dievobaimingą miną, procesijas, galiu pasakyti – tarp jų yra ne viena gyvatė. O visa mūsų kunigų bendruomenė – tankus dvasininkus apraizgęs tinklas, kurį audžia keli vorai. Jų statytinių – vadinamųjų pupuliukų – yra visose vyskupijose.
– Negi niekada apie patirtą siaubą mamai taip ir nepapasakojote? Kokie demonai turėjo draskyti vaiko širdį ir jokios pagalbos?
– To nepatyręs neįsivaizduos. Ta paslaptis tiesiog dusino mane. Mamai pasakiau po kelerių metų, kai broliai ėmė ruoštis Pirmajai komunijai. Ji nepatikėjo.
„Tu dar meluosi, fantazuosi, bjaurybe“, – davė per kuprą. Juk kunigas šventas!
Ką žmonės pasakytų? Kokia gėda! Ir gėda būtų jai, bet ne kunigui. Apie tai su mama daugiau nebekalbėjome. Įtariu, kad ji gal ir buvo nuvažiavusi pas vyskupą. Bet nieko neįvyko. Tik po jos mirties albume šalia to raštelio radau tuščią vietą – išplėštą kunigo nuotrauką.
– Jūsų žodžiai labai užgaus tikinčiuosius. Juk tarp dvasininkų – daugybė šviesių asmenybių. Bažnyčia daug kam yra vienintelė šventa institucija. Nenuostabu, kad net aukų tėvai ne visada išdrįsta pranešti apie galimai įvykdytą nusikaltimą. O gal kunigai pedofilai dėl to ir jaučiasi beveik nebaudžiami?
– Turbūt taip yra. Bet žmonės turi suvokti, kad apie tai prabilę ne kenkia Bažnyčiai, bet padeda ją apvalyti nuo bjaurasties.
Nenorėčiau užgauti tikinčiųjų, nes širdyje esu labai tikintis. Juk man gyvenime iš košmarų išsivaduoti padėjo ne psichologai, o taip pat dvasininkas.
Jau suaugęs ryžausi apie tai pakalbėti su vienu gerbiamu dvasininku.
Mūsų pokalbiai sustiprino mano dvasią, tikėjimą, nors ir nevaikštau į bažnyčią.
– Ką jums dvasininkas pasakė? Negi nepatarė to paviešinti, kreiptis į teismą?
– Ne. Jau buvo praėję 20 metų. Jis pasakė atvirai – nei civiliniame, nei bažnytiniame teisme nieko nelaimėsite. Jūs matėte, kad daugybę metų vyko kunigo Juozapo Antanavičiaus tvirkinto Dainiaus Černo byla.
Ką jis laimėjo? Man ypač palengvėjo, kad dvasininkas atsiprašė už savo kolegų nuodėmes.
Atsiprašymo labiausiai ir reikia. Jiems lieka tik Dievo teismas. O paviešinęs tą istoriją dabar jau aš sugadinčiau savo paauglių vaikų gyvenimą. Apie tai nežino ir mano žmona.
– Bet pasakojate ją man, žurnalistei?
– Ir man palengvėjo. Gal mano pavyzdžiu paseks ir kiti.
Bet geriausia būtų, jeigu patys taip nusikaltę dvasininkai papasakotų savo nuopuolių istorijas. Gailėtųsi ir atsiprašytų. Nusiplautų tas nuodėmes ir palengvintų sielą.
– Neseniai teko matyti sukrečiantį Pablo Larraino filmą „Klubas“ apie grupę kunigų, dėl nusikaltimų prieš vaikus ir paauglius ištremtų į atokią gyvenvietę. Jums nesinori, kaip filme vienai iš jų aukų, ateiti prie savo skriaudiko namo ir garsiai išrėkti jam jo nusikaltimą?
– Taip, labai norėjosi anuomet, vaikystėje. Dabar jau ne. Suaugęs labai domėjausi, ar bažnytinio teisingumo ranka įmanoma nubausti prasikaltusį dvasininką. Pasirodo, ne.
Anksčiau juos saugojo 10 metų senaties terminas. Paprastai kai vaikas tapdavo suaugusiu ir pats kreipdavosi į vyskupus dėl patirtos lytinės prievartos, jau būdavo įsigaliojusi senatis.
Tačiau dabar dvasininkų aukos turi žinoti, kad popiežius atšaukė senaties terminą pedofilijos atveju. Ir netylėti.
Senaties terminas išliko tik pasaulietiniame teisme.
– Bet jūs ir šiandien neišduodate jus nuskriaudusio dvasininko vardo.
– Vieno dvasininko pavardės paviešinimas būtų tik vienadienis triukšmelis. Jis viską paneigtų, mane patrauktų į teismą už šmeižimą.
Vienintelė apie tai žinojusi mano mama – jau mirusi.
Galiu tiktai jam priminti tą istoriją. Galite nufotografuoti tą raštelį. Manau, jis atpažins savo rašyseną ir prisimins mane – 12-metį berniuką, kurį vadino pupuliuku. Bet gal tokių turėjo ne vieną.
– Tylite jūs, tyli kiti. Kiek dar vaikų gal ir šiomis dienomis jaukiose klebonijose glosto kvepianti kunigo ranka? Kur išeitis?
– Nereikėtų koncentruotis į pavienių dvasininkų nusikaltimus. Reikia žvelgti į piramidės viršūnę. Iš ten plaukia daug nuodėmių – slėpimas, savų pupuliukų protegavimas.
Lietuvoje yra kitaip nei pasaulyje – prasižengę kunigai kažkodėl po kelias kadencijas sėdi turtingose parapijose, tampa dekanais, šventovių vadovais, bažnytinio teismo teisėjais.
Labai tikintys, pažangūs dvasininkai nukišami į atokias parapijas. Pavyzdžiui, Telšių vyskupijoje išėjus gerbiamam vyskupui Antanui Vaičiui prasidėjo nauja era – kiek gerų kunigų buvo sugrūsta į kaimus.
Nesistebėkite, kodėl kunigai geria, kiek jų yra kamuojamų depresijos. Pasidomėkite kunigų savižudybėmis.
– Esą visi jie sirgo depresija. Gal jūs žinote ir kitų jų savižudybių priežasčių?
– O kodėl kyla ta depresija? Jei aukštesni dvasininkai tai žinojo, kodėl nesiėmė priemonių? Nebėra žmogaus, nebėra ir problemos? Neatmeskite ir keistų kunigų žūčių per nelaimingus atsitikimus, avarijas. Ar visada tai tik nelaimingi atsitikimai?
Pasidomėkite ir kita dar netyrinėta sfera – pinigų grobstymu iš kasos.
– Vis mažiau jaunuolių renkasi kunigo profesiją. Kažkada Kauno kunigų seminarijoje studijavo 200 seminaristų, o šiemet į visas kunigų seminarijas įstojo tik 13. Kodėl?
– Kadangi vaikystėje jau buvau pradėtas „ruošti“ į kunigus, suaugęs domėjausi klierikų gyvenimu.
Vieša paslaptis, kad, pavyzdžiui, į Kauno kunigų seminariją, priklausančią Kauno arkivyskupijai, patekti pirmenybę turėjo keletą kriterijų atitinkantys jaunuoliai.
Pirma – augę be tėvo, tiktai su motina, arba iš vargingų šeimų. Aukštieji hierarchai nevengdavo tokių pagloboti, tėviškai paglostyti.
Taip pat mėgstami kitus skundžiantys klierikai, pataikūnai arba turtingų tėvelių atžalos.
Jie tampa numylėtiniais pupuliukais, kurie vėliau iškaišiojami po vyskupijas. Tų pupuliukų yra visur. Jiems atleidžiamos girtuoklystės ir didesnės nuodėmės, jie daro karjerą.
– Bet, sutikite, kunigo kelią renkasi, seminarijas baigia ir labai tikintys jaunuoliai.
– Taip, sutinku. Mūsų bažnyčiai labai reikia apsivalymo, kad hierarchai pagaliau nulenktų savo karūnuotas galvas ir atsiprašytų.
O labiausiai reikia drąsių kunigų.
Pedofilijos istorijos nuskęsta rūke
– Neseniai plačiai nuskambėjo kunigo seksualiai prievartauto D.Černo pareiškimai žiniasklaidoje. Tačiau ši istorija vėl paskendo rūke. Kokį kelią nuėjo D.Černas, siekdamas teisingumo? – paklausėme advokato Jono Butkaus.
– D.Černo kova vyksta jau 24 metus. Nusikaltimas buvo įvykdytas 1992 metų kovą, užfiksuotas paties D.Černo ir jo motinos Danutės Černienės parodymais, pranešta tuometiniam Panevėžio vyskupui Juozui Preikšui. Bet nieko neįvyko. 2003 metais D.Černas parašė pareiškimą Kauno arkivyskupui Sigitui Tamkevičiui, 2004 metais pats atvyko pas vyskupą Joną Kaunecką, šis tą faktą 2008 metais patvirtino. Bet buvo tyla. Tik 2007 metais byla buvo perduota tirti Panevėžio bažnytinio teismo pirmininkui generalvikarui Robertui Pukeniui.
– Praėjus 15 metų nuo nusikaltimo? Kuo baigėsi tyrimas?
– R.Pukenis 2007 m. tyrimą nutraukė net nepradėjęs nagrinėjimo, D.Černą apšaukė kone psichikos ligoniu. Negano to, jis pats pradėjo bylą prieš D.Černą ir pažeidė griežtą Bažnyčios kanoną – perdavė tyrimo medžiagą policijai, o tai draudžia Lietuvos ir Šventojo Sosto pasirašytas susitarimas. Jei žmogus kreipiasi į Bažnytinį teismą, jo paslaptis turi būti išsaugota, o visa medžiaga saugoma slaptame kurijos archyve.
– Kurija perdavė slaptą medžiagą, kad pati apsigintų? Auka tapo įtariamu nusikaltėliu?
– Būtent. Nors, vyskupo J.Kaunecko liudijimu, J.Antanavičius pripažino savo kaltę dar 2004 metais ir paprašė D.Černo atleidimo.
– Kokia tai buvo medžiaga?
– Elektroniniai D.Černo laiškai. Jis buvo apkaltintas turto prievartavimu – esą reikalavo iš J.Antanavičiaus 6 mln. litų ir namo.
– O to nebuvo?
– Ne. Tai ištrauka iš konteksto. D.Černas pateikė pretenzijas ne jam, o kurijai dėl neveiklumo. Ir pats J.Antanavičius paliudijo, kad D.Černas jam jokių laiškų asmeniškai nerašė.
– Kaip vyko policijos tyrimas?
– 2010 metais D.Černas buvo pripažintas įtariamuoju ir juo išbuvo iki 2011-ųjų. Jam pritaikytos kardomosios priemonės – draudimas grįžti į Daniją, įpareigojimas nuolat registruotis policijoje, paimti jo dokumentai, paskirtas užstatas. Tai reiškė, kad jis Danijoje neteko pajamų šaltinio – darbo, buvo nutrauktos jo architektūros studijos Danijos universitete. Turėjo gyventi Panevėžyje pas motiną be pajamų, buvo skleidžiamos abejonės apie jo psichikos būklę.
– Ir kuo baigėsi policijos tyrimas?
– Jis buvo nutrauktas reabilituojančiais pagrindais, nepasitvirtinus įtarimams.
– O bažnytinis tyrimas?
– 2011 metais vyskupas J.Kauneckas pranešė, kad Tikėjimo mokymo kongregacijos nutarimu bažnytinis tyrimas baigtas ir negali būti atnaujintas. Negana to, buvo apgautas ir Apaštalų Sostas jam pranešus, esą pedofilijos nebuvo, nes tuo metu D.Černas buvęs jau pilnametis. O J.Antanavičiaus patraukimas civilinėn baudžiamojon atsakomybėn dėl priverstinio lytinio akto negalimas dėl senaties. Iš tikrųjų D.Černas pilnamečiu tapo tik praėjus mėnesiui po nusikaltimo padarymo.
– Bet J.Antanavičius buvo nubaustas?
– Menkai. Dvejus metus jam buvo uždrausta laikyti mišias, bet nesuspenduotas, monsinjoro titulas neatimtas.
– Ši istorija rodo, kad aukoms neverta kreiptis į hierarchus. Gal geriau tiesiai į policiją?
– Taip, iškart po įvykio. Vėlesnis tyrimas sudėtingas, jei lieka tik aukos pasakojimas.
