Prieš 18 metų nusižudė jos tėvas. Ji buvo 9-erių metų, kai motina rado tėvą negyvą. Vyras nusižudė namuose, kol šeima uogavo.
Mergaitę ištiko šokas. Motina raudojo pasikūkčiodama, o ji su jaunesniu broliuku stovėjo sustingusi.
Į pagalbą atskubėjo daugiabučio kaimynai. Vaikus jie išvedė pas netoliese gyvenusią senolę, o tėčio kūnu pasirūpino tvirto sudėjimo vyriškis.
Erika prisimena tėvą negyvą, paguldytą virtuvėje.
Per šermenis mergaitė daug žaidė su kiemo vaikais. Mama kvietė ją atsisveikinti su tėčiu, bet prie jo karsto atmosfera buvo tokia slogi, kad dukrai nesinorėjo ten būti. Ji taip ir liko nesuvokusi tėčio mirties ir neatsisveikinusi su juo.
„Tik po 17 metų ėmiau gedėti. Pirmieji keli gedulo mėnesiai buvo labai sunkūs“, – prisipažino vilnietė.
Ji daug kalbėjo apie netektį su vyru, geriausia drauge, psichologe. Ėmė lankyti asociacijos „Artimiems“ suburtą savipagalbos grupę nusižudžiusių artimiesiems.
Taip pat pradėjo rašyti tinklaraštį vidinissodas.lt, kuriame dalijosi ne tik tėvo savižudybės sukeltu skausmu, bet ir apie sunkų jo gyvenimą bei skaudžias pasekmes dukrai.
Matė tėvą kone mirusį
Paaiškėjo, kad gedėti jai teko ne tik tėvo savižudybės, bet ir viso jo gyvenimo, tėviškos meilės stygiaus.
„Tėvas labai daug gėrė. Negrįždavo namo po kelias dienas. Kai žinodavau, kad jis grįš, bijodavau, slėpdavau peilius. Jis smurtavo prieš mamą, jiedu viens prieš kitą ir peiliais mosikuodavo“, – prisiminė Erika.
Moteris pasakojo, kad kelerius metus iki savižudybės tėvas kelis sykius bandė nutraukti sau gyvybę. „Pamenu, mama turėjo vesti mane į mokyklą, susipažinti su nauja klase, gražiai papuošė. Bet mes taip ir neišėjom, nes tėvas lakstė po mišką, grasindamas, kad nusižudys“, – graudinosi pašnekovė.
Kitą kartą duktė matė tėvą kone mirusį – nusilpusį, paplūdusį krauju. „Mama tuomet nekvietė greitosios. Tėvą būtų paguldę gydytis, gal tai būtų jį išgelbėję. Tačiau sovietmečiu bet kokia psichologinė pagalba reiškė, kad esi psichas“, – apgailestavo Erika.
Nuo tada duktė jautė didelį nerimą ir atsakomybę dėl tėčio.
Tėvui mirus naštą pasunkino ir tai, kad namuose niekas nekalbėjo apie jo savižudybę ir sudėtingą tėvo gyvenimo būdą. Ši tema buvo tabu. Vaikai su skausmu turėjo dorotis patys, kaip išmanė.
Moteris prisimena, kad vasarodama pas senelius vakarais verkdavo. „Tuomet sakiau, kad verkiu, nes mamos nėra šalia. Dabar man atrodo, kad verkdavau tėčio. Bet net šito negalėjau pasakyti garsiai“, – apgailestavo vilnietė.
Iki šiol Erikos mėginimai kalbėti apie skausmą su motina ar broliu atsitrenkia į sieną. Jie nenori prisiminti praeities.
Skausmą atvėrė naujas darbas
Galbūt ir pati Erika nebūtų drįsusi atsigręžti į vaikystės baisumus, jei ne viena gyvenimo aplinkybė. Prieš metus, kai naujame darbe Erika nepajėgė ištverti streso, suprato, kad užgniaužta praeitis jai neleidžia gyventi toliau.
„Svajojau apie darbą toje įmonėje, bet kai jį gavau, nepajėgiau ten dirbti“, – sakė jauna moteris.
Vyras matė žmonos kančias, įtampą ir patarė kreiptis į psichologą.
Konsultacijose moteris atpažino, kad menkai save vertina, o savo egzistavimą pateisina tik nuožmiu perfekcionizmu.
„Niekada nevertindavau to, ką turiu. Tik dabar imu pastebėti, kad šalia yra mylintis vyras, kad esu išsilavinusi, turiu gerą darbą, kad kiti žmonės turi man ko pavydėti“, – pripažino vilnietė.
Moteris šiuo metu dirba užsienio šalies kapitalo įmonėje, yra patenkinta darbu.
Pasikeitė ir jos požiūris į vaikus. „Su vyru esame susituokę jau keletą metų. Iki šio negalėjau įsivaizduoti, kad turėsime vaikų. Pati buvau kaip vaikas. Be to, man atrodė, kad mūsų vaikai patirs tą patį pragarą, kurį patyriau aš. Nenorėjau jų taip kankinti.
Tačiau pradėjus lankytis pas psichologę, kalbėtis apie netektį su kitais, mintis apie motinystę tapo artimesnė, jau įsivaizduoju mus, auginančius vaikus“, – džiaugėsi jauna moteris.
Pora įsigijo augintinį, Erika su juo kalbasi, visko jį moko it vaiką. Tikisi, kad laikui bėgant susitaikys su patirtu meilės trūkumu ir galės kurti savo šeimą – kitokią nei tėvų.
Ėmė užjausti save ir kitus
Skaudžių jausmų išgyvenimas padėjo vilnietei kitaip pažvelgti ir į tėvą. Moteris ėmė jį užjausti, suprato, kad ir jis šeimoje nepatyrė meilės. O į alkoholį pasinėrė dėl to, kad nemokėjo išsakyti, kaip blogai jautėsi.
„Kiek savo jausmus gebu priimti su atjauta, tiek ir į kitus žmones galiu žiūrėti su atjauta“, – atrado vilnietė.
Ji ragino žmones kalbėtis su tais, kurių artimieji nusižudė, nevengti savižudybės temos. „Tylėjimas daro daug žalos. Skausmas niekur nedingsta. Anksčiau ar vėliau skausmingą patirtį reikia išgedėti“, – aiškino Erika.
Metus laiko moteris aktyviai gedėjo. Nors ši dvasinė kelionė nesibaigė, ji jaučia didėjančią laisvę. Erika ragino ir kitus artimojo savižudybę išgyvenusius žmones nepasilikti vieniems su savo skausmu. Jei artimieji nesiryžta atsiverti, ji siūlė interneto svetainėje artimiems.lt ieškoti savipagalbos grupių.
„Savipagalbos grupėje mūsų visų istorijos skirtingos. Vienas neteko tėvo, kitas motinos, trečias sūnaus, dukters, brolio ar sesės. Bet išgyvenimai visų labai panašūs. Kai atvirai pasidaliname, visiems tampa lengviau“, – sakė tėvo netekusi duktė.
Ji ketina ir toliau pažinti savo skausmą ir mokytis su juo gyventi.
