Kaip ir prieš metus, abu muzikantai dalyvauja šį mėnesį sostinėje vykstančiame D.Stabinsko organizuojamame tarptautiniame senosios muzikos festivalyje „Banchetto musicale“. A.Rotaru Valdovų rūmuose Vilniuje surengė savo solinį koncertą.
Festivalio meno vadovas D.Stabinskas džiaugiasi ne tik netikėtai atrasta talentinga klavesinininke, bet ir jai įsižiebusiais jausmais. Festivalio scena jiems buvo lemtinga.
Anksčiau niekada Lietuvoje nebuvusiai Alinai mūsų šalis tapo namais. Pora kartu ir gyvena, ir kuria muzikinius projektus, ir keliauja.
„Norėčiau, kad mes kartu dirbtume dar daugiau. Tuomet dar dažniau vienas kitą matytume. Dabar abiem labai intensyvus laikotarpis. Po festivalio atsipūsime kelias dienas, norėsime gerai išsimiegoti, nuvažiuoti į gamtą, nueiti į pirtį.
O po to laukia nauji projektai“, – pradėjo pokalbį A.Rotaru su D.Stabinsku.
– Dalyvauti Dariaus rengiamame festivalyje prieš metus sumanėte pati?
Alina: Bendras mūsų pažįstamas prieš dvejus metus Dariui mane paminėjo ir davė paklausyti mano kompaktinio disko.
Jaučiau, kad jis taip ir nepaklausė. Tad parašiau jam elektroninį laišką ir pasiteiravau.
Darius: Tuo metu buvau Klaipėdoje, kur gyvenau su dabar jau buvusia žmona. Neturėjau su savimi to jos disko, tad susiradau jos įrašus internete.
Tai, ką išgirdau, mane sužavėjo ir nusprendžiau ją būtinai pakviesti į festivalį.
– Kas nutiko anksčiau: jūs kartu ėmėte groti ar užmezgėte romantiškus santykius?
Darius: Alina tiesiog man buvo viena iš festivalio dalyvių.
Bendravau su ja taip pat, kaip ir su visais dalyviais – prieš tai derinome programą, o jai atvykus rūpinausi jos vadovaujamo ansamblio pasirodymu.
Tačiau pasibaigus vargams, po festivalio ėmėme retkarčiais susirašinėti socialiniame tinkle.
Tuo metu aš kaip tik išgyvenau prasidedančias skyrybas, man buvo sunkus laikotarpis. Būdavo tokių dienų, kai nesinorėdavo gyventi. Tokiomis akimirkomis draugiškai išsipasakodavau Alinai.
Ėmiau ją pažinti, supratau, kad galėtume toliau bendradarbiauti. Puolėme dalintis muzikinėmis idėjomis.
Po keleto mėnesių susitikome ir atradome dar daugiau bendrų interesų.
Alina: Kai mes pradėjome kartu groti, jau buvome pora. Tiesą sakant, prieš tai abejojau, ar verta mums pradėti groti.
Su ankstesniais partneriais to niekada nedariau, o tarp draugų turėjau nekokių pavyzdžių – ne visoms poroms pavyksta atkartoti savo ryšį ir muzikoje. Bet, laimė, viskas tarp mūsų su Dariumi savaime sutapo.
Darius: Pirmą bendrą koncertą surengėme kovo mėnesį. Viskas taip greitai įvyko, nors tada atrodė, jog einame palengva.
Alina: Turbūt dėl to, kad esame labai užsiėmę, daug keliavome. Dabar jau apsigyvenau Lietuvoje ir nuo kitos savaitės ketinu mokytis lietuvių kalbos.
– Kiek šalių šiemet jau aplankėte?
Darius: Toli gražu ne visos mūsų kelionės būna bendros. Į Pietų Ameriką, Boliviją, šių metų pavasarį keliavau be Alinos.
Alina: Tas tris savaites nematyti jo man buvo labai sunku. Man tenka keliskart per mėnesį skristi į Brėmeną, kur dirbu universitete. Šiemet dėl operos projekto turėjau vykti ir į Olandiją.
Tik vėliau su Dariumi buvome Švedijos sostinėje Stokholme su mūsų nauju ansambliu „Morgaine“. O prieš pat festivalį Vilniuje abu aplankėme mano gimtąją Rumuniją. Tačiau į savo šalį pastaruoju metu grįžtu ne taip dažnai, kaip norėčiau, – vos porą kartų per metus.
Darius: Man tai buvo pirmas kartas, kai lankiausi Rumunijoje. Šią šalį ir jos žmones iš karto pamilau.
– Jūsų pavardė tokia pati kaip ir garsios dainininkės, moldavų kilmės ukrainietės Sofijos Rotaru. Klausimą, ką turite bendra su ja, turbūt girdite dažnai?
Alina: Tuos, kurie klausia, visuomet turiu nuvilti. Neturiu jokių giminystės ryšių su ja.
Apie šią dainininkę nieko nežinojau iki tol, kol neapsigyvenau Vokietijoje ir žmonės ėmė manęs klausinėti. Net norėjau nusipirkti vinilinę jos plokštelę Berlyne. Pasidomėjau. Ji išties labai garsi.
– Ar jūsų laisvalaikio pomėgiai sutampa?
Alina: O mes turime laisvo laiko? (Žvilgtelėjusi į Darių net nusikvatojo.) Turime visiškai vienodą nuomonę dėl tų dalykų, kuriais nesidomime. Pavyzdžiui, futbolo.
Abu nė nepastebėjome, kada prasidėjo ir kada baigėsi Europos čempionatas. Bet mes abu labai mėgstame filmus. Darius domisi senuoju itališku, rusišku kinu, aš irgi nemažai apie tai žinau – mūsų skonis vienodas.
– Abu atliekate senosios muzikos kūrinius, o kokios muzikos klausotės?
Alina: Nustebsite! Abu mėgstame progresyvųjį roką ir net sunkųjį metalą.
Mūsų atliekama muzika, žinoma, nuostabi, bet kartais mums prireikia išsivalyti, atnaujinti savo vidų klausantis kitokios muzikos.
Aš Darių supažindinau su grupe „Radiohead“. Džiaugiuosi, kad ji jam patiko taip, kaip ir man.
Artimiausiu metu ketiname kartu apsilankyti kokiame nors sunkiojo roko koncerte.
– Darius yra senosios lietuviškos muzikos propaguotojas, o Alina ja domisi?
Alina: Mane Darius supažindino ir su ja, ir su lietuviška praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio roko muzika.
Tai nuostabu! Gaila, kad mes, rumunai, nieko panašaus neturėjome. O aš tarp kolegų mėginu populiarinti vokiečių muziką.
– Du muzikantai po vienu stogu. Yra daugiau pranašumų ar trūkumų?
Alina: Matau vien tik pranašumus.
Darius: Tiesa, kad didelė dalis porų, ypač mūsų profesijos atstovų, ir gyventi, ir dirbti kartu negali. Bet mums tai pavyksta.
Alina: Prieš bendrus koncertus mes visuomet kartu repetuojame, dirbame. Tai geras būdas taupyti laiką. O jei ruošiamės skirtingiems projektams, tai darome skirtinguose kambariuose.
– Apie menininkus sakoma, kad jie skraido padebesiais. Kuris iš jūsų yra didesnis svajotojas?
Alina: Mes abu esame svajotojai ir nelabai praktiški. Turbūt todėl vienas kitą taip gerai suprantame. Bet tikriausiai praktiškesnė esu aš – ta, kuri kartais susirūpina, kad reikia skalbti ar išplauti indus.
– O į virtuvę dažnai užsukate?
Darius: Abudu mėgstame gaminti. Alina – rumuniškus patiekalus, o aš atsakingas už lietuvišką virtuvę.
Alina: Kol kas dar neišmokau ruošti lietuviškų patiekalų, gal dėl to, kad Darius juos nuostabiai paruošia. Bet viena pirmųjų Dariaus dovanų man buvo kulinarinė Beatos Nicholson knyga. Nežinau, ką tai galėjo reikšti. (Juokiasi.) Tikiuosi, kad tai: žiūrėk, mieloji, ką aš tau netrukus paruošiu.
– Ar jaučiate kultūrinių skirtumų?
Alina: Žinoma, yra tų skirtumų. Pavyzdžiui, lietuviai santūrūs, rumunai – ne.
Tačiau kas yra bendra ir įspūdinga, kad mūsų tautų praeitis tokia pati. Šalies istorija turi didelę įtaką formuojantis mūsų visų asmenybėms.
Man buvo 14 metų, kai griuvo geležinė uždanga ir Berlyno siena, aš jau daug ką supratau. Pastaruosius 17 metų gyvenau Vokietijoje ir apie tai su niekuo nesikalbėjau, nes nesutikau žmonių, kurie tai suprastų, ką reiškia užaugti be demokratijos, negalint pasakyti to, ką nori.
Mano draugai vokiečiai gimė ir subrendo demokratišoje aplinkoje. O mūsų šalių bendra istorinė patirtis mus su Dariumi labai suartina. Kalbant apie lyčių lygybę, manau, Rumunija galėtų pasimokyti iš Lietuvos. Jūsų šalis šioje srityje lenkia daugybę valstybių.
– Ar jums buvo sunku apsigyventi Lietuvoje?
Alina: Visai ne, neturėjau jokių abejonių.
Savo šalį palikau būdama 23 metų, studijavau Vokietijoje, Olandijoje ir jau 10 metų Brėmeno universitete mokau kitus.
Man namų sąvoką apibrėžia žmonės. Mano namai – Darius.
Paskui jį sekčiau bet kur. Bet džiaugiuosi, kad dabar esame Lietuvoje.
– Dariau, jūs turite penkiametį sūnų Gvidą. Kaip dažnai pavyksta su juo pasimatyti?
Darius: Dabar sudėtingas laikotarpis, tad nelabai sekasi dažnai matytis. Susitinkame kartą per mėnesį. Tikiuosi, greitai pavyks daugiau. Būdamas su manimi jis būna laisvesnis, tikiuosi, kad jis iš manęs gauna ir kūrybinį auklėjimą.
– Ar jaučiate, kad jis turi muzikinių gabumų?
Darius: Kai buvau vaikas, mano interesai kasmet keisdavosi. Nenorėčiau primesti vaikui pasirinkimo. Siekiu, kad jis pats galėtų spręsti, ko nori. Kita vertus, nesu tikras, ar norėčiau, kad sūnus pasirinktų muzikanto profesiją. Šis kelias nėra lengvas.
Laisvai kuriantiems menininkams – tiems, kurie netarnauja auditorijai ar rinkai – sunku pragyventi finansiškai. Ne visiems pasiseka.
Kai aš supratau, kad netarnausiu niekam, turėjau vos ne geriausiai mokamą vietą Lietuvos valstybiniame simfoniniame orkestre, buvau violončelių grupės koncertmeisteris.
Bet to atsisakiau ir nutariau kurti pats.
Esu dėkingas mane priėmusiam dirbti chorui „Jauna muzika“, kur išmokau pats kurti projektus, taip pat Andriui Mamontovui, kurio grupės nariu tapau, o mūsų bendradarbiavimas tęsėsi dvejus metus – iki man išvykstant studijuoti į Italiją.
Iki šiol esu laisvas menininkas, kuriu kultūrologinius projektus, susijusius su mūsų šalies istorija, ir vadovauju senosios muzikos festivaliui.
– Kada supratote, kad norite eiti muzikanto keliu?
Darius: Būdamas penkerių pradėjau dainuoti chore „Ąžuoliukas“.
Kartą gerbiamas maestro Hermanas Perelšteinas (1923–1998), „Ąžuoliuko“ choro įkūrėjas ir dirigentas, mano mamai pasakė, jog man ne chore vieta, o M.K.Čiurlionio menų mokykloje. Matyt, įžvelgė, kad galiu daugiau.
Bet tuo metu man pačiam buvo daug įdomesnių dalykų už muziką. Ir tik paskutinėse klasėse supratau, kad muzika bus mano duona.
