41-erių metų moteris jau dešimt metų savo noru, nepriklausydama jokiai organizacijai, padeda sunkiai gyvenančioms šeimos, organizuoja joms pagalbą. Ji pasakojo, kad istorijų būną pačių įvairiausių – kartais, pasak jos, sunku net patikėti, kaip skurdžiai gyvena žmonės.
Padeda sunkumų turintiems žmonėms
Moteris pasakojo, kad žmonės, kuriems reikia pagalbos, jos gyvenime atsiranda atsitiktinai arba apie juos papasakoja draugai bei pažįstami. Kartais žmonės patys kreipiasi į ją pagalbos.
„Mano draugė papasakojo apie savo kaimynę – ji nualpo prie jos durų. Pasirodo, jos vyras paliko ją su dviem mažais vaikais ir išvažiavo į Ameriką. Moteris viską, ką galėjo, pardavė, pati badavo, kad išmaitintų savo šeimą.
Ji negalėjo gauti socialinių pašalpų, nes nebuvo oficialiai išsiskyrusi. Mes padėjome jai viską susitvarkyti“, – apie pagalbą žmonėms pasakojo Ramunė.
Ji tikino, kad ir kiti žmonės noriai prisideda padedant kitiems žmonėms ir nelieka abejingi. Ramunei labiausiai įstrigo vienišos mamos istorija – būdama nėščia moteris paliko smurtaujantį vyrą ir neturėjo kur gyventi su trimis vaikais.
„Socialiniame tinkle vyko susirašinėjimas, kažkokia moteris parašė savo istoriją. Pamačiau komentarą: „Mano kaimynei dar blogiau“. Parašiau tai moteriai, pradėjau klausti, kas čia atsitiko, kokia jos istorija.
Sužinojau, kad ji septintą mėnesį nėščia, paliko vyrą bei neturi kur gyventi. Dėl to jos vaikai buvo vaikų namuose – naujagimę taip pat planavo atimti. Pradėjau organizuoti jai pagalbą – reikėjo drabužėlių, maisto bei viso kito.
Po gimdymo, kad neatimtų vaikų, per socialinį tinklą pradėjau rinkti pinigėlius buto nuomai. Per vieną naktį surinkome 800 litų ir per dvi valandas išnuomojome butą. Vaikų teisės nusprendė naujagimės neatskirti nuo motinos“, – prisiminusi labiausiai atmintyje įstrigusią istoriją kalbėjo Ramunė.
Moteris prisipažino, kad būna ir nedėkingų žmonių, kurie pasinaudoja, o kai pagalbos reikia jai – nusisuka. Tačiau kai kurie lieka dėkingi.
„Buvo vienas atvejis, kai man pačiai reikėjo pagalbos. Kreipiausi į žmogų, kuriam kažkada padėjau – tiksliai žinojau, kad susitvarkė jo gyvenimas, finansinė padėtis. Bet tas žmogus man nieko neatrašė. Truputį nusivyliau, bet žinojau, kad negaliu sustoti padėti kitiems.
Turiu draugų, kurie man primena, ką gero esu padariusi, kiek daug žmonių padėjusi, dėl to esu labai laiminga. Viena draugė mane visada kviečia į savo gimtadienį ir visiems sako: „Va, čia Ramunė, kuri bendravo su manimi, kai tik atvykau į Vilnių, ir labai man padėjo.“
Taigi, tikrai yra tokių žmonių, kurie lieka dėkingi visą gyvenimą“, – savo mintimis dalijosi pašnekovė.
R.Pumpaliavičiūtė tikino mačiusi labai vargingai gyvenančias šeimas, kurios negali sau nieko leisti, o išgali susimokėti tik už buto nuomą.
„Visada prieš suteikdama kažkokią pagalbą nuvažiuoju pažiūrėti, kaip tie žmonės gyvena. Vieną kartą teko lankytis jaunos šeimos namuose, kur kambaryje stovėjo tik lova. Ar galite įsivaizduoti? Jokių baldų – tik viena lova.
Skalbimo mašinos jie taip pat neturėjo. Šeimoje tuo metu augo du mažamečiai vaikai“, – apie skurdą šeimose pasakojo Ramune.
Vaikystė nebuvo lengva
Skurstantiems žmonėms padedanti Ramunė teigė, kad vaikystėje buvo labai mylima tėvų bei savo sesės ir brolio. Kol jos tėvai laukė eilėje gauti butą, jie gyveno nuomojamame dviejų kambarių name, pora kilometrų nuo miesto.
Kol vaikai buvo maži, Ramunės mama niekur nedirbo, o visą šeimą išlaikė tėvas.
„Mamai teko nemažai su mumis pavargti – ten, kur gyvenome, nebuvo vandens, kanalizacijos, vandenį reikėjo semti iš šulinio. Pirmiausia gimiau aš, po metų – sesė, o dar po ketverių – brolis.
Mama mus prižiūrėdavo, o tėtis eidavo į darbą. Pinigų turėdavom nedaug. Kaime gyvenau iki 7 metų, kol tėvai Vilniuje gavo butą“, – pasakojo moteris.
Ji neslėpė, kad, jai lankant septintą klasę, jos tėvai išsiskyrė.
„Iš pradžių kelis mėnesius mama labai pyko ant tėčio, nepriėmė jo pagalbos. Vėliau viskas susitvarkė, ir tėtis toliau padėjo mūsų šeimai, nors ir gyvenome atskirai“, – atviravo Ramunė.
Dainavimas – vaikystės svajonė
Ramunė pasakojo, kad nuo pat mažų dienų mėgo dainuoti.
Po mokyklos baigimo nepavykus įstoti į dainavimo specialybę, ji sugalvojo išbandyti kitą sritį – dizainą.
„Po mokyklos beveik septynerius metus man labai nesisekė. Gavusi mokyklos diplomą įstojau į Muzikos akademiją – mokytis dainavimo į parengiamąją klasę. Mane vienintelę iš visų stojančių atrinko toliau studijuoti akademijoje. Deja, paskutinio etapo nepraėjau.
Vėliau nusprendžiau mokytis drabužių dizaino. Studijuojant pradėjo blogėti sveikata, turėjau finansinių sunkumų. Kraujas buvo labai blogas, ilgai miegodavau, negalėdavau atsikelti net į paskaitas. Atrodė, kad uždirbu pinigus, bet jų kaip ir nebuvo – nepastebėdavau kur juos išleisdavau“, – pasakojo moteris.
Tačiau, net beveik po dešimties metų, moteris neatsisakė vaikystės svajonės – baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Į Muzikos akademiją moteris įstojo prieš šešerius metus. Turėdama sveikatos sutrikimų, ji du kartus buvo pasiėmusi akademines atostogas. Tiesa, moteris metus su puse mokėjo už mokslą maždaug 28 tūkst. litų (apie 8 tūkst. eurų), tik vėliau perėjo į nemokamą mokslą.
„Pagaliau, šiais metais, baigiau Muzikos akademiją. Įgyvendinau savo svajonę būti dainininke“, – kalbėjo R.Pumpaliavičiūtė.
Dabar ji ketina važiuoti į misionierių mokyklą Ukrainoje, o kitais metais stoti į magistrantūrą muzikos akademijoje bei dainuoti muzikiniame teatre Kaune. Grįžusi į Lietuvą iš Ukrainos svajoja atidaryti elektroninę rankdarbių parduotuvę.
