Kai prieš metus į portalą kreipėsi darbo ieškanti siuvėja Viktorija Gedminienė ir sutiko atvirai papasakoti savo istoriją apie nepriteklių ir net keturis vaikus, kuriuos augina viena, grubūs komentatoriai ją nulinčiavo.
Tiesa, vilnietė buvo gerokai tvirtesnė už visus bambeklius – be nutylėjimų ir užuolankų papasakojusi apie kalintį vyrą ir vos kelis šimtus eurų, už kuriuos turi pragyventi varganame bendrabutyje, ji patyrė stebuklą.
Viešai paskelbusi, jog ji ieško siuvėjos darbo ir pareiškusi, kad gali palenkti kelnes arba pasiūti vaikams karnavalinius kostiumus už simbolinę kainą, ji sulaukė užsakymų iš visos Lietuvos.
Po straipsnio moteris ne kartą skambino, rašė ir dėkojo už tai, kad paviešinome jos istoriją. Kartą ji sakė, jog nebijo būti drabstoma purvais – juk jai svarbiausia darbas ir už tai gaunami pinigai, kad išlaikytų mažuosius.
Šiuo metu moteris Vilniuje dirba savo mėgstamą darbą, siuva gaminius iš odos ir taip užsidirba kasdienei duonai.
Prieš pat praėjusių metų Kalėdas į redakciją kreipėsi Ežerėlyje gyvenanti neįgali moteris. Tada ji sakė, jog su gausia šeima nebegali išgyventi dėl slegiančių skolų, kurios prisikaupė susižavėjus greitaisiais kreditais.
Elinį kartą, paskelbus istoriją apie aklavietėje atsidūrusius žmones, komentatoriai ėmė putoti – jiems netiko viskas: sutuoktinių išvaizda, krūva vaikų, didelės skolos. Bet ši publikacija buvo dar vienas įrodymas, kad gerų ir neabejingų žmonių Lietuvoje gerokai daugiau nei tų, kurie daugiau nieko, tik spjaudytis pykčiu, nemoka.
Vos per savaitę Editos Gaižauskienės ir jos sutuoktiniostebuklas.htm"="">stebuklas.htm"" target="_blank"> įsiskolinimai buvo padengti. Tada pati bendravau su Ežerėlio seniūne ir prašiau tarpininkauti, dengiant skolas. Didelė žmonių komanda apmokėjo skolas už elektrą, būstą, greituosius kreditus. Likę pinigai buvo skirti Kūčių vakaro iš šv. Kalėdų vaišėms.
Atvertusi naują gyvenimo lapą be skolų Edita man sakė: „Tik jūsų dėka gražiausias metų šventes pasitinkame su vaišėmis nukrautu stalu. Tik jūsų dėka ryte nubudę mes galime džiaugtis prasidedančia diena ir negalvoti apie tai, kad dėl skolų iš mūsų atims namus.“
Kai tai girdžiu, visada savo brangiems pašnekovams priduriu: „Ne mano dėka, o neabejingų tautiečių, kurie ištiesia pagalbos ranką tiems, kam to labiausiai reikia.“
Visai neseniai kreipėsi ir Editos mama Irutė Šaduikienė. Senjorė guodėsi ir tvirtino, jog yra priversta skursti, nes gauna menką pensiją, kurios didžiąją dalį išleidžia vaistams. Gyvena taip blogai, kad bijo prasidedančio rudens ir žiemos.
Į šį jos prašymą dėmesį atkreipė pasiturinti kaunietė, kuri ne tik moteriai davė 200 eurų, atvežė atskirą mašiną malkų, bet ir padovanojo kelis maišus maisto. Ponia Irutė kelis sykius su ašaromis akyse dėkojo už neabejingumą ir žmonių gerumą.
Gana dažnai rašome ir apie sergančius vaikus. Tūkstančius sujaudinusi mažosios Smiltės istorija apie tai, kad ji gimė neišnešiota ir su atsivėrusia pilvo siena, nepaliko abejingų.
Kaip dabar prisimenu dieną, kai sėdėjau Agnės ir Smiltės palatoje. Tada klausiau jos istorijos apie per anksti gimusią mergaitę, apie vyrą, kuris paliko šeimą sužinojęs, jog mergytė apsigimusi, ir verkiau.
Pažadėjau jai, kad mums pavyks prisibelsti į skaitytojų širdis ir mes gausime taip reikiamą maitinimo pompą mažajai coliukei.
Praėjus vos parai po publikacijos, įvyko stebuklas. Tautiečiai surinko 3000 eurų, kurių reikėjo maitinimo pompai.
Šiuo metu mažoji Smiltė sparčiai auga ir kai tik vaikų Santariškių ligoninės medikai leis, mažoji iškeliaus į namučius Pasvalyje arba kitą ligoninę, esančią arčiau namų, kad mama galėtų bent kiek dažniau matytis su dvejų metukų Nojumi.
Mažojo klaipėdiečio Sido mama Dovilė Vaitiekutė taip pat išdrįso kreiptis į žiniasklaidą su prašymu padėti. Cerebrinio paralyžiaus kankinamam berniukui reikėjo judėjimo aparato, kuris padėtų bent kiek būti savarankiškam.
Skaitytojai, išgirdę jautrią istoriją, neliko abejingi. Vos per savaitę buvo suaukota virš 3500 eurų, už kuriuos tiesiai iš Vokietijos šeimai buvo atvežtas reikalingas aparatas.
Pagalbos ranką ištiesėme ir septyniolikmetei Adrijai Šiškaitei, kuri buvo priversta sumokėti 5000 eurų siekiančias mirusios mamos skolas.
Po publikacijos viena įmonė, kuriai įsiskolinimas siekė virš 2000 eurų, nurašė skolas, o skaitytojų suaukoti pinigai buvo skirti likusioms skoloms padengti.
Dalis pinigų, kurie liko apmokėjus visas skolas, buvo pervesti mergaitei, o socialinės darbuotojos, prižiūrėjusios mergaitę, suteikė galimybę jai kabintis į gyvenimą ir atsiskirti nuo girtaujančio tėvo, su kuriuo ji anksčiau buvo priversta gyventi.
Kiekvienu atveju, kai reikalinga pagalba yra finansinė, mes kreipiamės į socialinius arba seniūnijų darbuotojus, bendraujame su medikais. Jei kyla įtarimas dėl prašomos pinigų sumos, reikalaujame net medicininių išrašų.
Esant reikalui, atitinkamų asmenų prašome tarpininkauti apmokant skolas, kad neabejingų žmonių pervesti pinigai patektų ten, kur reikia.
Kiekvieną kartą mes itin atidžiai ir su didele atsakomybe prieš skaitytojus bei prieš pagalbos prašiusius paskelbiame publikaciją apie įvykusius pokyčius. Visi, kurie vienu ar kitu būdu prisideda, privalo žinoti, kur nukeliauja jų pinigai ir kas už juos padaroma.
Apžvelgiau vos kelis su komanda nuveiktus darbus. Pasidalijau vos keliais skaitytojų sukurtais stebuklais, apie kuriuos kaskart sužinojus, suvirpa širdis.
Kaip gera žinoti, kad gyvename ne niūrių snobų krašte, o šalyje, kurios gyventojai nori ir gali ištiesti pagalbos ranką tiems, kam jos labiausiai reikia.
Mes pažadame – tai tik gerumo pradžia. Stebuklų bus daugiau, o kad jie įvyktų, nereikia laukti Kalėdų – juos galime sukurti jau dabar. Ačiū kiekvienam, kuris prisidėjo prie tų, kam pagalba buvo ypač reikalinga.
