„Kūnelį pasidėjau kapinėse, bet pakėlusi akis į dangų, visada žinau, kad sūnus ten. Kada taip galvoju, tada lengviau judėti į priekį“, – ašaras tramdė jauna moteris.
Aštuoniolikmetis jos sūnus nusižudė prieš dešimt mėnesių. „Kai jam suėjo 18 metų, po mažiau nei dviejų savaičių jis nusižudė“, – sunkiai žodžius rinko Ingrida.
Trijų vaikų motina prisiminė tą ramų vakarą, kai atsitiko nelaimė. „Sakoma, kad šunys nujaučia blogybes. Tačiau sūnaus savižudybės vakarą su mumis buvo du šunys. Jie nepajuto“, – prisiminė moteris.
Mirusį sūnų aptiko šeimos nariai. „Sužinojau, kad manyje gyvena kažkoks gyvis. Nežinojau, kad galiu taip rėkti. Tai yra nepakeliama, nesuvokiama, labai sunku. Didžiulis šokas, trauma ir man, ir mano dukroms“, – širdį liejo kaunietė.
Ji negalėjo patikėti tuo, kas įvyko. Šeimoje gyvybė visada buvo vertybė. „Sergu pavojinga autoimunine liga, gyvenu su vaistais. Visą laiką stengiausi išsaugoti gyvybę ir gyvenimą. Negalėjau pagalvoti, kad taip nutiks mano šeimoje“, – graužėsi pašnekovė.
Gaivinti jaunuolį buvo per vėlu: „Vyras jį gaivino iki atvažiavo medikai, nors ir suprato, kad berniuko nebeprikels. Ir aš supratau, kad nebėra vaiko.“
Vaikinas paliko šeimai abstraktų atsisveikinimo raštelį, kuris liko pas policijos pareigūnus. Jame motina nerado jokio paaiškinimo.
Ir iki savižudybės nebuvo jokių nelaimės ženklų. „Visiems – šeimai, draugams, bendraklasiams, mokytojams – jo savižudybė buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus. Sūnus slėpė vidinį skausmą giliai savyje“, – apgailestavo kaunietė.
Po nelaimės moteris ilgai kalbėjosi su geriausiu sūnaus draugu. Į meną linkęs vaikinas stebėjosi: „Kad jūsų sūnus tai padarytų? Greičiau jau aš būčiau linkęs į savidestrukciją.“
Ingridos sūnus buvo aktyvus, daug sportavo, aplinkiniai jį retai matydavo nuliūdusį.
Įniko į knygas
Moterį ėmė kankinti milijonas klausimų: ką ji pražiūrėjo, ko nepamatė, kodėl taip įvyko? Ji kaip studentė ėmė graužti knygas ir ieškoti atsakymų. Tačiau jų nerado.
Kilo kaltės ir savigraužos jausmai. Su jais tvarkytis padėjo aplinkiniai. „Žemėje labai daug gerų žmonių. Labai padėjo šeima, draugai. Jų dėka neišėjau iš proto. Jie kreipė mano mintis, ką galvoti, ko negalvoti.
Bendravau su vienu labai gerbiamu kunigu. Visi kalė į galvą, kad darysiu didžiausią klaidą, jei kaltinsiu ir graušiu save.
Kaip daugybė savižudybės priežasčių susiveria į karolius, taip ir gyvenimas po savižudybės yra tarsi karoliai: perskaityta knyga, geras žodis, prasmingas susitikimas, visa tai gydo“, – pasakojo kaunietė Ingrida.
Ji suprato, kad atsakymų į klausimą „kodėl?“ nėra ir nebus. „Lieka susitaikyti su jo sprendimu. Nėra kito pasirinkimo, kaip liūdėti, mylėti, prisiminti, susitaikyti, dėkoti, kad turėjau jį 18 metų“, – graudinosi velionio motina.
Verkia automobilyje
Seserys į brolio savižudybę reagavo skausmingai. Vyresnė Ingridos dukra labai pyko, kaip brolis drįso su šeima taip pasielgti. Mažesniajai buvo baisu.
Su vaikų tėvu Ingrida seniai išsiskyrusi. Dabartinis jos vyras ilgus metus padeda jai auginti vaikus. Vyras skaudžiai išgyveno vaikino savižudybę.
„Gerai, kad jo darbas atsakingas. Nelabai yra laiko mąstyti. Sako, mašinoje kartais paverkia ir toliau dirba“, – pasakojo Ingrida.
Taikytis su netektimi šeimai padeda psichologai, Ingridai palengvėja išsikalbėjus asociacijos „Artimiems“ suburtoje savipagalbos grupėje, kur renkasi artimųjų savižudybes išgyvenę žmonės.
„Gyvenime nebūčiau sutikusi tokių gerų ir įdomių žmonių, jei ne nelaimė“, – tikino kaunietė.
Sapnuose mato velionį
Sunkiausia Ingridai išgyventi šventes ir atostogas. „Po sūnaus savižudybės netrukus atėjo (Kalėdų) šventės. Stengėmės keisti šeimos tradicijas. Nelikome namuose, važiavome pas seserį.
Per Velykas anksčiau visi kartu margindavome margučius. Šįkart irgi išvykom į svečius. Šventė – tai dar viena diena, kurią reikia išgyventi“, – graudinosi moteris.
Atostogų ji laukė su nerimu – kai nėra veiklos, užpuola liūdnos mintys. Todėl vasarą ji pasinėrė į daržininkystę.
„Labai padėjo sukišti rankas į žemę – kasti, sėti, žiūrėti, kaip dygsta. Tai – tikras antidepresantas. Žemė gydo“, – tikino daržininkė.
Rudenį moteris ėmėsi naujų darbų – išbando save viešojo maitinimo srityje. „Vėl mintys užimtos. Galva įsijungia tik važiuojant namo po darbo, tik tada sugrįžtu į realybę“, – pasakojo pašnekovė.
Artėja sunkus metas – sūnaus mirties metinės. „Vėlinės, gimtadienis, mirties metinės. Bus sunku. Melsiuosi, kad tomis dienomis man neatimtų proto“, – prisipažino gedinti moteris.
Ištverti sunkias akimirkas jai labai padeda tikėjimas į sielos gyvenimą, žiūrėjimas į žmogų ne tik kaip fizinį kūną. „Tik tai ir padeda. Nesusivokia, kad sūnaus nėra. Jis kažkur gyvena. Kartais sėdžiu ant žolės ir kalbuosi su sūnumi“, – prisipažino kaunietė.
Moterį guodžia artimųjų sapnai apie sūnų. „Kiek jį sapnavo ir sesuo, ir kiti žmonės, visi tie sapnai būdavo šviesūs, sūnus juose buvo laimingas“, – iš kur semiasi tikėjimo, pasakojo Ingrida.
Paskata neužsidaryti sielvarte jai buvo ir dvi dukros: „Mes jaudinamės vienos dėl kitų. Suremiam pečius ir einam kartu.“
Taip pat jos dvasią palaiko savipagalbos grupės „Artimiems“ susitikimai.
Ji ragino visus, išgyvenusius artimojo savižudybę, ateiti į savipagalbos grupes. „Nors žmonės nedrįsta kalbėti apie nelaimę prie svetimų, bet tai padeda išgyventi. Grupę veda psichoterapeutė, ji padeda išgedėti, staptelti ten, kur mums reikia giliau apmąstyti. Jaučiu, kad su grupele greičiau priimu skaudžią tikrovę“, – pasakojo moteris.
