Dėl išgąsčio, kurį patyrė jos besilaukianti motina, Aurelijos stuburas nelaiko kūno, nugara nuolat sulinkusi, moteris sveria vos 40 kilogramų.
Tačiau nei ši negalia, nei prieš kelerius metus ištikęs aklumas nesugriovė jos gyvenimo. Netekusi regėjimo ji dar labiau vertina tai, ką turi.
Draugauti Aurelija ir Andrius pradėjo prieš devynerius metus. Pažintis užsimezgė internetu.
Moteris baiminosi, kad ją gyvai pamatęs Andrius daugiau nebenorės jos matyti. Tačiau baimės nepasitvirtino. Jie bendravo ir toliau, o po pusmečio apsigyveno vienuose namuose.
„Patikau jam vidumi. Žinau, kad nesu gražuolė, bet mano vidus – kitoks nei išorė“, – sakė A.Jankauskienė.
Andrius Aurelijai pasipiršo pernai spalį, kai pora šventė aštuonių metų draugystės sukaktį. Pora susituokė birželio pradžioje.
Dabar jiedu svajoja įsigyti nuosavą būstą. O kad galėtų tai padaryti, ketina imti paskolą. Vienintelė kliūtis, kuriai įveikti prireiks stebuklo, – pradinis įnašas. Šeimai trūksta apie 5 tūkst. eurų.
„Jau virš aštuonerių metų gyvename nuomojamuose namuose. Dabartinis būstas – penktasis. Net nebeišmetame dėžių. Žinome, kad jų prireiks kraustymuisi“, – juokėsi A.Jankauskienė.
Pora svajoja apie dviejų kambarių butą Pilaitės mikrorajone, kurį abu labai mėgsta.
Kita sutuoktinių svajonė – Andriaus vairuotojo pažymėjimas. Vyras šiuo metu siekia jį įgyti. Tai labai palengvins šeimos gyvenimą.
Vos gimus – baisios prognozės
Išskirtinė Aurelijos istorija prasidėjo nuo nelaimingo atsitikimo. Besilaukdama antrosios dukters, motina dubenyje skalbė drabužius. Virš dubens šviečianti lemputė staiga sprogo, į vandenį krito žiežirbos, moteris patyrė išgąstį.
Po nelaimės jai pradėjo skaudėti pilvą, ypač dešinę pusę, ėmė dažniau pykinti, kamuoti galvos skausmai. Taip Aurelija dar motinos pilve tapo neįgali.
„Esu su kuprele, dešinė koja trumpesnė, ryški stuburo deformacija, raumenų nepakankamumas“, – paaiškina Aurelija.
Galėjo baigtis ir blogiau. Gydytojai pirmomis dienomis spėjo, kad mergaitė neišgyvens. Vėliau – kad mirs nesulaukusi 3 metų, dar vėliau – kad 7-erių, tada kad nesijudins iš lovos ir bus našta iki gyvenimo pabaigos.
Niūrios prognozės neišsipildė. Aurelija išgyveno, o būdama 7-erių išmoko vaikščioti.
Vežimėlio ji nenaudoja, stengiasi judėti, kad nenunyktų raumenys: jei atsisėstų į vežimėlį, gali iš jo ir nebepakilti.
Išorė vyro neišgąsdino
Su vyru Aurelija susipažino internetu ir iš pradžių apie negalią nieko nesakė.
Po kelių mėnesių telefoninių pokalbių ir susirašinėjimų ji pakvietė Andrių į gimtadienį, pasitiko jį Telšių traukinių stotyje.
„Jis man patiko ir aš jam patikau. Aš jį vis atkalbinėjau: kam aš tau tokia? Sakiau, neįsimylėk. Bet širdžiai turbūt neįsakysi“, – pasakojo moteris.
Andriaus draugės išvaizda ir negalia neišgąsdino. „Aurelija nepasikėlusi, kaip kitos. Ji – paprasta, gera su ja bendrauti. Kalbėdavome vakarais telefonu, kol ji užmigdavo,“ – prisiminė Andrius.
Jei kažkas tarp jų negerai, jiedu stengiasi kalbėtis, neužsisklęsti. Andrių ši draugystė labai keičia: „Tapau švelnesnis, draugiškesnis, anksčiau buvau šaltas.“
Ir Aurelijai jų meilė labai svarbi. „Kai apakau, buvo apėmęs didelis liūdesys. Nebenorėjau gyventi. Nenorėjau, kad Andrius kentėtų, šokinėtų aplink mane kaip tarnas. Jei ne Andrius, manęs gal dabar nebūtų.
Jis man daug ką reiškia. Jis stengiasi, kad aš nepalūžčiau. Sakydavau: „Važiuok ten, iš kur atvažiavai. Tu sveikas, kam aš tau tokia reikalinga? Palik mane.“ O jis sakydavo: „Kol myliu, būsiu šalia“, – pasakoja Aurelija.
Moteris įsitikinusi, kad Andrius matė jos vidinį grožį ir nekreipė dėmesio į išorinius netobulumus. „Juk svarbiausia ne kaip žmogus atrodo, bet kaip elgiasi“, – sakė iš Telšių kilusi neįgalioji.
Kitoms merginos su negalia ji patarė labiau pasitikėti savimi, neaimanuoti. Tai atbaido kitą žmogų.
„Mane kartais pyktis ima. Sutinku neįgalų žmogų, kuris labai aimanuoja, tada aš nenoriu su juo bendrauti. Paguosti galiu, bet draugais tikrai nebūsime. Iš nuolat aimanuojančio žmogaus sklinda bloga energija. Su aimanomis toli nenueisi“, – tikino A.Jankauskienė.
Vestuvėse jautėsi ponia
Kartu daug metų gyvenančią porą jau ne vienas bičiulis klausinėjo: „Kada vestuvės?“ O jie vis atsakydavo, kad niekur neskuba.
„Aplink mus labai daug kas po santuokos išsiskirdavo, Andrius bijojo to. Sakoma, kad meilė baigiasi po trejų metų. Po trejų metų vis dar norėjome būti kartu.
Tada kita skyrybų banga šeimas ištinka po septynerių metų. Ir po septynerių metų norėjome būti kartu. Tada jau ir pradėjome kalbėti apie vestuves“, – sakė A.Jankauskienė.
Nei tėvams, nei draugams žinia apie artėjančią šventę nebuvo staigmena.
Birželio pradžioje Jankauskai Vilniaus santuokų rūmuose sumainė aukso žiedus.
Aurelijai santuokos ceremonija atrodė tobula: „Nors anksčiau draugai skųsdavosi, kad tas ar anas negerai, o aš neradau jokių minusų, viskas patiko.“
Nuotakai įspūdį paliko grožio procedūros. „Jaučiausi, kaip tikra ponia. Ypač tada, kai vienu metu mane ir šukavo, ir darė manikiūrą. Buvau mačiusi tai tik per televiziją – filmuose ir žvaigždžių gyvenime. Taip pat prabangiai jaučiausi apsivilkusi vestuvinę suknelę.
Labai patiko komplimentai, kad gražiai atrodau, jie mane priversdavo dažnai šypsotis. Sesuo apkabinusi verkė ir sakė: „Kokia tu graži, kaip princesė“, – vestuvių dieną prisiminė Aurelija.
Svečiai aikčiojo ne tik dėl Aurelijos, bet ir dėl Andriaus išvaizdos. Jis pasipuošė pilku kostiumu.
Vaikų susilaukti nerizikuos
Apie vaikus pora nesvajoja. Moters kūnas to neatlaikytų. „Būtų didelė rizika lauktis ir gimdyti. Manau, kad tektų rinktis – mano gyvybė arba kūdikis. Taip pat yra tikimybė, kad vaikelis gimtų nesveikas. Mes nerizikuosime“, – aiškino Aurelija.
Jai būtų skaudu auginti neįgalų vaiką. „Pati per visą tai perėjau, nelinkėčiau savo vaikui patirti to, ką aš patyriau“, – sakė patyčias vaikystėje kentėjusi moteris.
Savo vyro prieš vestuves ji klausdavo, gal jis dar persigalvos – susiras sveiką moterį, susilauks vaikų. „Tačiau jis pasirinko mane. Širdžiai neįsakysi“, – šypsojosi A.Jankauskienė.
Sutuoktiniai norėtų įsivaikinti, tačiau dėl sunkios Aurelijos būklės, tai taip pat neįmanoma. „Vyras jau vargsta su neįgalia žmona, tai dar ir su vaiku vargs. Taip pagalvoję tarnautojai greičiausiai mums neleistų“, – pasakojo moteris. Ji darbinga tik 15 procentų.
Aurelija pripažįsta, kad vaikų priežiūra jai – nemenkas iššūkis. „Nematyčiau, kada vaikas ima aštrius daiktus ar kada užsilipa aukščiau ir gali nukristi“, – dėstė neregė.
Vaikus porai atstoja mielas juodas katinas Adžiras. Jis šeimoje atsirado daugiau kaip prieš metus.
Buitį tvarko abu
Sutuoktiniai mielai dalinasi buities darbais.
Andrius dažniausiai ruošia valgį, mat Aurelijai tai užima dvigubai daugiau laiko. Užtat ji itin mėgsta plauti indus, tvarkyti namus ir padėti daiktus ten, kur jų vieta. Neregei svarbu žinoti, kur ko ieškoti.
Aurelija pati tvarko vonią. „Vyrai nėra tokie smulkmeniški. Jie neišvalys dulkių iš pačių kampelių. Moterys tai atlieka geriau“, – tikino ji.
Andrius prie namų ruošos prisideda išnešdamas šiukšles, išplaudamas grindis, pervilkdamas patalynę ir nueidamas į parduotuvę.
„Kai mane kankina migrena, Andrius viskuo pasirūpina. Atsikeliu ir randu paruoštą maistą bei sutvarkytus namus“, – džiaugėsi pašnekovė.
Abu jie rūpinasi ir Adžiru. Tik dėžutės valymas – Andriaus darbas.
Svajoja apie namus
Aurelija dirba pagal nuotolinę sutartį, yra archyvarė neįgaliųjų „Naujajame teatre“. Andriaus specialybė – suvirintojas.
Pora tvarkosi dokumentus ir planuoja įsigyti būstą. Vos pradėję gyventi kartu, jie ėmė svajoti apie nuosavus namus.
„Paskolų analitikė aiškino, kad gauti paskolą kliūčių nėra. Reikia tik pradinio įnašo“, – aiškino buvusi telšiškė.
Jie prašė žmonių pagalbos „Bėdų turguje“. Laidos žiūrovai suaukojo dalį pradinio įnašo.
Norintys padėti Aurelijai ir Andriui išpildyti svajonę, gali paaukoti į labdaros ir paramos fondo sąskaitą: gavėjas – labdaros ir paramos fondas „Algojimas“, paskirtis – Jankauskams, sąskaita „Swedbanke“: LT05 7300 0101 2121 7083.
