Vilniaus pakraštyje, gamtos apsuptyje, įsikūrusios Schrijerių šeimos kasdienybė – kaip daugelio kitų, auginančių mokyklinio amžiaus vaikus. Juos kas rytą tenka vežti į mokyklą, po to – į būrelius ir namo.
O kol vaikai užsiėmę, tėvai lyg voverės sukasi darbų karuselėje – olandas R.Schrijeris neseniai sostinėje įkūrė Slidinėjimo akademiją, jo žmona Anželika vienoje bendrovėje dirba finansininke, taip pat yra įmonės „W Home Deco“ bendraturtė.
Tad Charlotte ir Caspero tėvai niekada neturėjo laiko vaikų mokyti ruošti valgį. Iš kur jie išmoko? Pasirodo, vaikai stebi, kaip elgiasi tėvai. Rytais pirmas nubunda šeimos galva – Richardas darbo dienomis ruošia pusryčius. O Anželika rūpinasi šeimos pietumis ir vakariene.
Darbo dienomis vyras žmonai į lovą atneša kavos – ji rytą daugiau nieko nevalgo. Tėvas vaikams verda košę ir kviečia pusryčiauti.
O savaitgalį tuos ritualus dabar jau kartoja atžalos – gimdytojams ruošia kavą, kepa kiaušinienę su šonine, spaudžia sultis ir net papuošia pusryčių stalą.
„Pamerkia gėlyčių į vazą“, – vaikų staigmenomis savaitgalio rytais pasidžiaugė R.Schrijeris.
Slidinėjimo akademijos įkūrėjas jau nepamena, kada su šeima buvo išvykęs slidinėti į kalnus. „Trejus metus neturėjome atostogų“, – prisipažino vyras.
Tačiau šį rudenį atidarius Slidinėjimo akademiją Schrijerių šeima tinkamai pasiruoš žiemos sezonui ir jau ateinančių metų pradžioje su giminaičiais olandais keliaus slidinėti į kalnus. Ar tokios slidininkų treniruočių vietos atsiradimą padiktavo šeimos poreikiai?
Richardas: Slidinėjimo akademiją įkūriau dėl to, kad susiruošę žiemos atostogų žmonės jas galėtų pailginti – iš anksto pasimokytų slidinėjimo kalnų slidėmis ir čiuožimo snieglente subtilybių naudodamiesi treniruokliais.
Nuvykus į kalnus jiems nereikėtų gaišti laiko pamokoms su instruktoriumi. Čia slidinėti pasimoko ir vaikai.
– Ar olandai savo tėvynėje taip pat ruošiasi žiemos atostogoms?
Richardas: Olandai labai mėgsta vykti atostogų į kalnus Austrijoje, Italijoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje. Juos slidinėjimas kalnuose traukia dėl to, kad tėvynėje jie tokios galimybės neturi. Olandijoje, kaip ir Lietuvoje, – lygumos.
Olandijoje veikia penkios sniego arenos – panaši Lietuvoje yra Druskininkuose. O tokių slidinėjimo treniruoklių vietų kaip Slidinėjimo akademija Olandijoje veikia daugiau negu šimtas.
Anželika: Lietuvoje nors yra kalnelių, nuo kurių vaikai žiemą gali leistis rogėmis. Olandijoje net menkiausio kalniuko nė su žiburiu nerastume, užtat olandai turi tiek daug slidinėjimo treniruočių vietų, kur gali tinkamai pasiruošti žiemos atostogoms.
– Kiek metų gyvenate Lietuvoje?
Richardas: Dvidešimt metų. Olandijoje turėjau gėlių verslą ir čia atvykau dėl jų eksporto. Lietuvoje užsiėmiau didmenine gėlių prekyba – žiedus mašina veždavau į Alytų, Marijampolę, Uteną, Ukmergę, Vilnių, Kauną.
– Kaip judu susipažinote?
Anželika: Richardas Vilniuje išsinuomojo namą mano tėvų kaimynystėje. Vieną dieną mudu ir susipažinome. „O, labas, gal ateisi į svečius?“ – iki šiol prisimenu, kaip jis mane prieš 16 metų užkalbino.
Richardas – labai komunikabilus, turi daug draugų. Jis rengdavo šventes, visada pakviesdavo ir mane.
– Vyras turbūt jums kasdien dovanodavo gėlių?
Anželika: Gėlių tikrai namuose netrūkdavo. Ir iki šiol būna, kad be progos jų gaunu.
Richardas: Daugiausia parduodavau rožių, tačiau man labiausiai patinka tulpės. Dovanodamas Anželikai gėlių įsitikinau, kad ir jai gražiausios – tulpės.
– Ar įsimylėjusiam olandui nebuvo sunku kalbėti su mylimąja lietuviškai?
Anželika: Kai susipažinome, Richardas jau puikiai kalbėjo lietuviškai.
Richardas: Aš greitai išmokstu naujų kalbų. Lengvai pripratau Lietuvoje, todėl nebuvo sunku išmokti kalbėti lietuviškai, nors kalbos nesimokiau nei kursuose, nei privačiai pas mokytoją. Klientai buvo mano mokytojai, o dabar ir mūsų vaikai pataiso mano kalbą.
Taip pat galiu bendrauti vokiškai, angliškai, rusiškai, aišku, olandiškai.
– Kaip šventėte savo vestuves – pagal lietuvių ar olandų tradicijas?
Anželika: Buvo pakviesta labai daug svečių – apie du šimtus. Atvyko giminės ir draugai iš Olandijos – į Lietuvą jų atskrido apie šešiasdešimt.
Mūsų vestuvės buvo šiuolaikiškos – be lietuviškų ir be olandiškų tradicijų. Suruošėme draugams šventę, kurią visi iki šiol prisimena.
Richardas: Per vestuvių pobūvį nebuvo jokių ilgų kalbų, jokių tostų. Grojo muzika, šokome iki vidurnakčio, o pirmą valandą nakties išvykome į namus.
– Kaip nors minite vestuvių metines?
Anželika: Šįmet rugpjūčio 19-ąją sukako dešimt metų, kai esame susituokę. Ta proga dviese savaitgalį praleidome SPA centre netoli Trakų, vaikai tuo metu buvo stovykloje.
Vestuvių metines kasmet minime vis kitaip – dviese nueiname į restoraną arba pakviečiame draugų, vienas kitam ką nors padovanojame.
Richardas: Per tuos dešimt metų Anželika vieną sykį buvo pamiršusi mūsų vestuvių datą. Regis, tąkart buvo penktadienis. Nupirkau kvepalų ir gėlių. Nuvykau į darbą pas Anželiką, įteikiau dovaną ir išvykau.
Tuomet paskambino mano brolis iš Olandijos ir pasveikino vestuvių metinių proga. „Yes“, – šūktelėjau angliškai.
Tada puoliau skambinti Anželikai ir klausti: „Žinai, kodėl aš buvau užsukęs pas tave?“ Išgirdau: „Ne.“ Sakau: „Yes, 1:0 mano naudai.“ Aišku, ir aš kada nors pamiršiu vestuvių datą, juk daug žmonių pamiršta tokį nesvarbų įvykį. (Juokiasi.)
Anželika: Būna ir taip. Tačiau mes vienas kitą labai palaikome, suprantame, todėl pykčio mūsų namuose nėra. Gal atrodo ir keista, kad tiek metų būdami kartu vienas kitu žavimės.
Ieškome tokio sprendimo, kuris būtų priimtinas abiem. Gyvenimiškas pavyzdys – kaip per du mėnesius įsirengti namą – parodė, kad esame tvirta pora.
Susiruošėme parduoti namą, o nauji šeimininkai panoro į jį įsikraustyti po dviejų mėnesių, todėl mums teko skubėti užbaigti savo naujus namus.
Mums pavyko jį įrengti per dešimt savaičių. Kai įsikėlėme, buvusio namo pirkėjas pasiteiravo: „O jūs vis dar kartu?“ Atsakiau, kad kartu.
„Aš negalėčiau su žmona užsiimti remontu“, – patikino šis. Juk remontas dažnai tampa rimtu santykių išbandymu.
Richardas: Santykius geriausiai išbando liga, kelionė ir didelis projektas. Tereikia pažiūrėti, kaip antroji pusė elgiasi, kai susergi, arba kai abu išvykstate atostogų.
Didelis projektas – nebūtinai namo statybos. Pakanka šeimai įsigyti šuniuką, ir pamatysite, kaip tai atsilieps santykiams.
Jeigu mano paminėtas tris santykių išbandymo sritis atlaikysite be pykčių, didelių nemalonumų, šis testas parodys, kad esate tvirta pora.
– Kokiomis kalbomis šnekatės namuose?
Richardas: Su vaikais kalbu olandiškai, nes ir mokytoja mokykloje paprašė: „Nekalbėkite lietuviškai, nes šnekate netaisyklingai. Su vaikais geriau šnekėkite olandiškai.“
Anželika: Vaikai irgi prašo tėčio kalbėti olandiškai. Olandų kalbą reikia mokėti dėl to, kad vaikai lengvai bendrautų su giminėmis Olandijoje.
Richardas: Anželika namuose kalba lietuviškai, aš – dažnai olandiškai, kartais angliškai. Vaikai namuose žiūri filmukus su olandų kalbos subtitrais, todėl jie šią kalbą labai gerai moka.
Neseniai į mokyklą, kurioje mokosi sūnus, buvo atvykę Vilniaus „Žalgirio“ futbolininkai. Vienas šio klubo žaidėjų olandas Donovanas Slijngardas, pastebėjęs oranžinius (ši spalva buvo pirmojoje Nyderlandų vėliavoje) marškinėlius vilkintį Casperą, užsiminė: „Aš – iš ten (iš Olandijos).“
Mano sūnus jam atsakė olandiškai. D.Slijngardas labai nusistebėjo, o mano sūnus tą akimirką tapo žvaigžde, nes su juo kalbėjosi olandiškai.
Anželika: Grįžęs namo Casperas džiaugėsi, kad turėjo galimybę pasišnekėti su olandų futbolininku. Ne tik sūnus, bet ir dukra neturi baimės bendrauti su svetimais žmonėmis.
Retkarčiais mane gąsdina, kad vaikai – per daug atviri, naivūs ir gali visais pasitikėti.
Richardas: Kadangi D.Slijngardas su mano sūnumi nusifotografavo ir nuotrauką įsidėjo į feisbuką, aš irgi susipažinau su futbolininku. Su juo buvau susitikęs. Donovanas Vilniuje – vienas, čia nėra jokių artimųjų. Todėl buvo malonu susipažinti.
– Ar jau perpratote lietuvių charakterį? Ar mūsų tautiečiai jums neatrodo niūrūs?
Richardas: Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad lietuviai niūrūs. Bet jeigu užkariausi lietuvio širdį, jis tavęs nepaleis – taps geru draugu. Tai man patinka. Turiu nemažai lietuvių draugų, kurie man tokie pat brangūs kaip ir bičiuliai iš tėvynės.
– Kokiu verslu, be gėlių, Lietuvoje dar užsiėmėte?
Richardas: Turėjau nekilnojamojo turto įmonę, bet įsitikinau, kad nesu tas žmogus, kuris mėgtų sėdėti prie kompiuterio biure. Mėgstu ką nors kurti.
Slidinėjimo akademija – kūrybinis projektas. Juk norint pastatyti įmonę ant kojų, reikia nemažai įdėti.
– Lietuvoje gyvenate kone pusę savo gyvenimo. Ar tikėjotės, kad čia įsikursite, turėsite šeimą?
Richardas: Tai – atsitiktinumas. Motina man kartais užsimena, kad labai toli nusikrausčiau. Tačiau ji mėgsta pas mus atvykti, jai patinka lietuviška gamta.
– Kokių turite bendrų pomėgių?
Richardas: Augindami du vaikus neturime jokio laisvalaikio. Nuo pirmadienio iki penktadienio esame taksistai, vežiojame vaikus į mokyklą, būrelius.
Aš darbo dienomis keliuosi 5 valandą 45 minutės, žmona truputį ilgiau pamiega. 7 valandą išvykstame su vaikais į kelią – jie į mokyklą, mes – į darbą.
15 valandą susitinku su vaikais – vieną vežu į vieną būrelį, kitą – į kitą. Po to grįžtu į darbą, o namo vykstu 18 valandą.
Vaikai į lovas vakare gulasi pusę devynių, mes einame miegoti devintą valandą. Turime gerai išsimiegoti, pailsėti, kad kitą dieną vėl gerai jaustumės.
