Kai prieš 16 metų griuvo jo šeima ir žmona su dukra išvažiavo į Ispaniją, jis manė, kad tai – didžiausias skausmas. Sunkiai susitaikė ir prieš kelerius metus palaidojęs mamą.
Tačiau apie tai, kad po traumos darbe neteks kairės rankos pirštų ir akimirksniu bus išbrauktas iš socialinio gyvenimo, nė už ką negalėjo pagalvoti.
Ant rankos užkrito stelažas
Šiuo metu vyras, pamynęs visus įsitikinimus, pajūryje kasdien kalbina praeivius ir prašo išmaldos. Tik neabejingų žmonių dėka jam pavyksta surinkti reikiamą pinigų sumą dviejų kambariui butui, kurį paliko mama, išlaikyti.
Nelaimė, Artūro gyvenimą apvertusi aukštyn kojomis, įvyko prieš pusantrų metų. Energingas ir stiprus vyras dirbo statybose. Įprastą darbo dieną ant jo rankų užkrito stelažai.
Nors tai būtų galima traktuoti kaip nelaimę, įvykusią darbo metu ne dėl paties darbuotojo kaltės, vis dėlto Artūrui nieko nepavyko prisiteisti – statybose jis dirbo nelegaliai, todėl mindžikavimai teisme iki šiol vilties neteikia.
Neįgalumas taip pat klaipėdiečiui bus nustatytas tik lapkričio viduryje. Tiesa, mėnesinės išmokos sieks, kaip vyras teigė, vos 100 eurų.
Iš išmaldos – mokesčiai už butą
Artūras atviras – jis baiminasi artėjančio šildymo sezono, kai reikės mokėti dar didesnius mokesčius už šildymą.
„Praėjusią žiemą aš gyvenau iš santaupų. Dabar jų nebeturiu. Kasdien išeinu į gatvę ir prašau žmonių paaukoti. Kiekvieną eurą, kurį gaunu, kaupiu sumokėti už būstą. Kas mėnesį jis atsieina apie 150 eurų. Tiek kiek gaunu, viską atiduodu.
Turiu minčių jį parduoti ir įsigyti vieno kambario butą. Mažesnio ploto būstą būtų lengviau išlaikyti net šildymo sezono metu.
Maistui man visiškai nelieka. Didžiausia laimė, kad turiu draugą, kuris dirba picerijoje – kartais jis mane pavaišina pica arba kitokiu maistu.
Nors šiandien esu apsirengęs tvarkingai, vis dėlto nežinau, ką vilkėsiu žiemą. Neturiu žieminių batų“, – guodėsi vyras.
Prašo darbo
Visą gyvenimą buvęs ambicingas ir pavyzdingas darbuotojas, dabar jis mina potencialių darbdavių kabinetų slenksčius, tačiau kol kas jokių rezultatų nėra. „Noriu viltis, kad būsiu kažkam reikalingas.
Galiu valyti patalpas, dirbti budėtoju arba teritorijų sargu. Man labai reikia darbo ir aš pasiruošęs dirbti jau dabar“, – neslėpė vyras ir pridūrė turintis vienintelį žalingą įprotį – rūkymą.
Tiesa, cigaretes vyrukui parūpina vienas bičiulis, bet ir tos – baltarusiškos. Paklaustas, ar mėgsta pakilnoti taurelę, Artūras atrėžia. „Aš negeriu. 50-ojo jubiliejaus proga nusipirkau vyno, pasidariau sau šventę.
Tiesa, tada pirkau ne vadinamąjį rašalą, o geresnį, pusiau saldų. Ir salotėlių pasiruošiau, kad nuotaika būtų kiek geresnė.“
Jis prisipažino – šiuo metu neturi jokio artimo žmogaus, kuris jam padėtų. „Kai buvau darbingas, aplink mane buvo daug artimų žmonių, draugų ir bičiulių. Dabar nesu niekam reikalingas, tapau neįdomus.
Kai mama buvo gyva, puikiai su ja sutarėme, ji buvo artimiausias žmogus. Buvusi žmona su dukra seniai man pasakė, kad esu joms nereikalingas. Su jomis daugiau nebendrausiu“, – pasakojo vyras.
Praeiviai negaili keiksmų
Klaipėdietis tikino, kad išeiti į gatves ir prašyti praeivių pinigų, labai sunku.
Jis prisiminė kelis atvejus, kai praeiviai išplūsdavo jį necenzūriniais žodžiais, kai kurie nesibodi ir pastumti. Vis dėlto jis džiaugiasi, kad pajūryje gyvena daug geraširdžių žmonių, kurie padeda pragyventi.
Taip pat 52-ejų vyras tvirtai įsitikinęs, kad niekada neis ieškoti maisto į konteinerius.
„Išėjęs į gatvę pamyniau savo principus, tačiau ieškoti maisto ar kitų daiktų į konteinerius, niekada neisiu.
Tikiu, kad man pavyks rasti darbą ir vėl tapti darbingu ir reikalingu žmogumi“, – laukdamas darbo pokalbio šnekėjo Artūras.
