Paskambinus susitarti dėl interviu ir pasiteiravus, kuri vieta jam būtų patogiausia susitikti, jis tik šyptelėjo: „Vietą renkasi moterys“.
Kai po kelių dienų susitikome Vilniaus centre, vaikinas ir toliau demonstravo puikias manieras – pasisiūlė sumokėti už kavą, praleido pro duris ir siauriausius praėjimus.
Nors tai gali atrodyti savaime suprantamas dalykas, vis dėlto yra vienas svarbus niuansas – vaikinas jau penkerius metus sėdi neįgaliojo vežimėlyje. Paprastai žmonės, turėdami fizinę negalią, patys prašo tam tikros aplinkinių pagalbos ir leidžia sau daugiau pasinaudoti esama padėtimi.
Ratukuose sėdintis jaunuolis siauromis gatvelėmis ir nedidukėje kavinėje laviruoja geriau nei būtų galima įsivaizduoti. Net važiuodamas per slenksčius ir šaligatvius jis neprašo padėti ar prilaikyti vežimėlį.
Nejaugi tikrai neįgaliam vilniečiui nereikalinga jokia pagalba? „Žmonės siūlo savo pagalbą, ir jei prireikia, aš ją visada priimu, tačiau, sakau atvirai, aš viską galiu pats. Tai, kad visiškai nevaldau kojų, man netrukdo nevaržomai laviruoti siauromis sostinės gatvėmis, vairuoti automobilį ar keliauti.“
Pateko į siaubingą autoįvykį
Į neįgaliojo vežimėlį atletiškas 193 centimetrų ūgio vilnietis sėdo prieš penkerius metus.
Tada 18-metis vaikinas su tėčiu, draugu ir savo drauge važiavo iš Rusijos namo ir prie Smolensko pateko į avariją. Į šeimos mašiną rėžėsi sunkvežimis, Simo tėčio vairuojamas automobilis ėmė slysti, persivertė per kelis bortelius ir keliolika kartų vertėsi.
Lemtingas įvykis iš Simo atminties ištrynė tris valandas iki avarijos ir mėnesį po jos.
Simui avarijos metu lūžo keturi stuburo slanksteliai, pažeistos nugaros smegenys. Būtent dėl šios priežasties jis negali sutraukti kojų raumenų.
Galima vadinti stebuklu, bet kiti automobilyje buvę žmonės atsipirko menkais sužalojimais.
Vaikinas Kauno klinikose praleido keturis mėnesius. Po jų laukė ilga ir sunki reabilitacija. Simas greitai suprato negalįs valdyti kojų, todėl visas pastangas sportiškas jaunuolis dėjo, kad sustiprintų visą kūną.
Ištikima palydovė – širdies draugė
Visą laiką šalia vaikino buvo jo mergina Greta. Tada ji lankė dvyliktą klasę vidurinėje mokykloje, tačiau ryžosi daugiau nei mėnesį nelankyti pamokų, kad tik kuo daugiau laiko galėtų praleisti su Simu ligoninėje. Jis iki šiol dėkingas jai už tai, kad ji visą laiką buvo šalia.
„Aš nesu tas verkšlenantis žmogus, sėdintis ratukuose. Gyvenu įprastą gyvenimą, dirbu, ISM Vadybos ir ekonomikos universitete baigiau verslo vadybą ir analitiką. Šiuo metu dirbu aviacijos kampanijoje, pardavimų srityje.
Negalią turintis Simas gyvena vienas. Jis prisiminė situaciją, kuri jam iki šiol kelia šypseną. „Kartą būdamas namuose norėjau paruošti vakarienę sau ir draugei. Viską pagaminau, tačiau negalėjau pasiekti aukštai indaujoje padėtų lėkščių.
Tada teko pasiimti šluotą ir su šluotgaliu bandyti pasiekti lėkštes. Nemeluosiu, kelios dužo, bet mums reikėjo vos dviejų, todėl tiek pavyko sėkmingai pagauti. Ilgainiui atradau patogiausius būdus daryti viską taip, kad nejusčiau diskomforto“, – juokėsi vaikinas.
Po komos – mintys apie Prancūziją
Viso pokalbio metu jaunuolis nesiliovė šypsotis. Net ir tada, kai paprašiau prisiminti akimirką, kai sužinojo, jog būdamas vos 18 metų, nebegalės atsistoti ir vaikščioti savomis kojomis.
„Taip, aš negaliu bėgioti, tačiau mano gyvenimas – įprastas. Neatmetu galimybės, kad medicina kada nors pažengs tiek, kad aš galėsiu vaikščioti.
Pamenu, kai nubudau iš komos, nesupratau, kodėl aplink mane – chaosas. Visi buvo sunerimę, mačiau artimųjų akyse jaudulį.
Prisimenu, kad galvojau apie vieną – planuotą kelionę į Prancūziją. Ir tik bandydamas keltis ir neva ruoštis tai kelionei, aš supratau, jog esu apraizgytas medicininiais laideliais, prijungtas prie aparatūros.
Supratęs, jog negaliu valdyti kojų, tėvams pažadėjau, kad po kelių mėnesių viskas pasikeis, ir aš vaikščiosiu. Tiesa, tai nepasikeitė ir tebuvo tik mano iliuzija.
Stiprus ir tvirtas visada jaučiausi dėl nuolatinio artimųjų buvimo greta. Mano draugė, kuri buvo po nelaimės kartu su manimi, lydi mane iki šiol. Tai žmogus, kuris visada šalia.
Jaučiau atsakomybę ir prieš mažąją sesę, kuriai tada buvo vos ketveri. Aš jai esu labai svarbus, todėl visada suvokiau, kad turiu išlikti tvirtas“, – aiškino jaunuolis.
Kompleksuoja dėl plonų kojų
Po tragedijos Simo gyvenime įvyko natūralūs pokyčiai, atsirado naujų draugų ir pažįstamų – ilgas valandas jis praleisdavo reabilitacijose, todėl negalėdavo būti su tais draugais, kurie iki tol kartu keliaudavo buriuoti ar aktyviai sportuoti.
Tiesa, jis iki šiol negalvoja, kad sėdęs į neįgaliojo vežimėlį kažką prarado. „Aš gyvenu kaip kiekvienas sveikas žmogus. Dirbu, sportuoju pagal režimą ir grafiką.
Man sporto kaip hobio neužtenka, todėl ketinu dalyvauti parolimpinėse žaidynėse, dviračių rungtyje.
Šiuo metu svajoju apie didelę šeimą“, – pasakojo neįgalus vilnietis.
Nors gyvenime Simas niekada neturėjo jokių kompleksų, vis dėlto po nelaimės atsirado vienas dalykas, kuris jį itin erzina – kojos. Ir ne todėl, kad jis jų nevaldo, o dėl to, kad dėl sunykusių raumenų jos tapo itin plonos.
„Dėl šios priežasties man susirasti tinkamas kelnes – misija neįmanoma. Jos turi būti ne tik siauros, bet ir labai ilgos, kad sėdint vežimėlyje su per trumpomis neatrodyčiau juokingai“, – šyptelėjo pašnekovas, sėsdamasis į savo automobilį.
