Apie 100 kilometrų nuo Japonijos sostinės Tokijo nutolusį ir prie Fudžio kalno siūbuojantį Aokigaharos mišką G.Matelytė žinojo jau kurį laiką.
Kaišiadorių rajone, Rumšiškėse, gyvenančiai manekenei Japonija pastaruoju metu tapo lyg antraisiais namais.
Kaip pati sakė – Tokijuje ji pardavė jau trečią vasarą iš eilės.
Fotografavosi katalogams, reklamoms ir keliems mados žurnalams.
Tris mėnesius trukusi sutartis baigėsi, ir G.Matelytė, dar žinoma slapyvardžiu Gutt, paskutinę laisvą dieną turėjo progą praleisti kaip tik nori. Gabrielė jos nenorėjo paleisti vėjais – tai jai būtų buvusi lyg nuodėmė.
– Modelio darbas užsienyje jus išvargino?
– Žinoma, negaliu sakyti, jog nevargino laiko skirtumas, ilgos darbo ir atrankų valandos, kalbos barjeras ir begalinis namų ilgesys.
Dar Hipokratas sakė, kad darbas būtinas sveikatai, tačiau nežinau, ar galiu modelio darbą pavadinti darbu.
Man tai – tarsi atostogos, savęs atskleidimas, galimybė pakeliauti, susipažinti su kitų šalių kultūra. Juk net ir lankydamasis toje pačioje šalyje kaskart gali atrandi ką nors nauja.
– Kuo ypatingas Aokigaharos miškas, kurį aplankėte?
– Apie šį mišką parašyta begalės knygų: Wataru Tsurumui knygoje Aokigahara apibūdinama kaip „ideali vieta numirti“.
Savižudžių mišką ypač išpopuliarino Seicho Matsumoto novelė „Juodoji medžių jūra“ („Black Sea of Trees“), kurioje rašoma, kaip du herojai atvyksta į šį mišką nusižudyti.
Bet labiau domintis šiuo mišku galima išpešti, kad ši vieta žinoma jau labai seniai.
Japonai tiki, kad ten renkasi mirusių žmonių vėlės, kurios klaidindavo keliautojus ir kviesdavo į mirusiųjų pasaulį. Miškas labai tankus ir tamsus, vos į jį įžengęs atsiriboji nuo išorinio pasaulio garsų.
– Ar jūs domitės su mirtimi susijusiais dalykais?
– Nuo vaikystės buvo įdomu tai, ko nesuprasdavau, pradedant paraleliniais pasauliais, dangaus kūnais, neatpažintais skraidančiaisiais objektais (NSO), reinkarnacija, magija ir panašiai.
Kildavo klausimų ir apie mirtį, pomirtinį gyvenimą – ar jis egzistuoja, ar ne.
Metai bėgo, o mano susidomėjimas mistika neišblėso.
– Lietuva garsėja dideliu savižudybių skaičiumi – ar domėjotės, kaip yra Japonijoje?
– Japonija yra rekordininkė tarp išsivysčiusių šalių pagal savižudybių skaičių. Šios šalies žmonės dirba be poilsio, daugybę jų dėl to apima depresija.
Jie geria begalę vaistų – antidepresantų, migdomųjų.
Per 2014 metus Japonijoje prieš save ranką pakėlė apie 25 tūkstančius žmonių. Kasmet Aokigaharos miške aptinkama apie šimtą palaikų.
Tačiau miško plotas – apie 35 kvadratinius kilometrus, todėl sunku suskaičiuoti, kiek kūnų dar lieka nesurasta.
Japonijoje daug žmonių žudosi dėl gerovės savo šeimai. Mat tokiais atvejais šeimos nariams išmokamos kompensacijos.
Nors paskutiniai sepuku ir harakiri – ritualinės savižudybės būdai – užfiksuoti 1999 metais, atokiausiose vietose vis dar randama savo noru gyvybę nutraukusių žmonių kūnų.
Į mišką japonai traukia ne tik pasiėmę virvę, bet ir ryžtasi išgerti didelę dozę migdomųjų, kurių lengvai gali nusipirkti bet kurioje vaistinėje.
– Jei japonai žino, kad ten žudosi jų tautiečiai, gal budi tame miške?
– Ir budi, ir teritoriją stebi vaizdo kameromis.
Aplink mišką važinėja baltas autobusiukas, kuris tikrina, ar dar šilti šalia miško sustojusių automobilių variklių dangčiai, stebi atvykstančius žmones, pilna prevencinių iškabų.
Tik nežinia, ar tokios pastangos ką nors duoda einančiam nusižudyti.
– Ką keista ten matėte? Kas nors miške jus išgąsdino?
– Esu įsitikinusi, kad bijoti reikia ne mirusiųjų, o gyvųjų. Šiaip manęs jau niekas nenustebina. Tiesa, į akis krito jauna mergina. Ją pastebėjome triskart skirtingose vietose 10 kilometrų spinduliu.
Įdomiausia tai, kad ji ėjo pėsčia, o mes buvome su automobiliu. Be to, tikėjausi pajusti ir tą energiją, kurią esą jaučia Fudžio kalno žmonės, tačiau nieko nepajutau.
– Ar jums kada nors buvo kilusi mintis, kad nebenorite gyventi?
– Rusų rašytojas Maksimas Gorkis (1868–1936) sakė: beprotiška gyvam žmogui galvoti apie mirtį. Bet juk visi esame daugiau ar mažiau bepročiai – esu tikra, kad yra tik vienas kitas žmogus, kuris per gyvenimą nė karto nepagalvojo apie savižudybę.
Esu girdėjusi pasakojimą: „Kartą sėkmės lydimo žmogaus paklausta, ką jis yra pasiekęs svarbiausia per savo gyvenimą. Žmogus atsakė: „Dugną.“
Perkopus vos per dvidešimt tikriausiai būtų kvaila sakyti, kad gyvenime ne kartą jaučiausi pasiekusi dugną, tačiau tuo metu atrodė būtent taip.
– Ar jūsų pažįstamų rate kas nors yra pasitraukęs iš gyvenimo savo noru?
– Tikriausiai esu laimės kūdikis, kad nepatenku į tą kraupią Lietuvos statistiką dėl savižudybių artimoje aplinkoje.
Manęs tai dar nepalietė, bet niekada nežinai, ko gali sulaukti rytoj.
– Šių metų pradžioje projekto „Man rūpi“ metu atsigulėte į karstą. Kodėl tai darėte? Ką jautėte?
– Lietuva pirmauja Europoje pagal savižudžių skaičių, tačiau kažkodėl į visa tai ilgai žiūrėjome pro pirštus.
Man nesvarbu, kiek žmonių eis paskui mano karstą, bet svarbu, paskui kieno karstus dar teks eiti man.
Paskui karstus vaikščioti man nepatinka, todėl kai pasiūlė pribloškiamai į tai atkreipti dėmesį, nedvejodama sutikau. Niekada nemaniau, kad ta medinė dėžė turi tiek galios.
Iš tikrųjų to net nesureikšminau, kol neišgirdau: pasiruošiame, Gabriele, nekvėpuojame...
Tą akimirką tiesiog pradėjau dusti.
Pirmą kartą gyvenime pajutau tokią nejaukią tuštumą ir oro trūkumą.
