Neišsitarė motinai nė žmonai
Į Panevėžio rajone, Krekenavoje, veikiančius senelių namus patenka dažniausiai solidaus amžiaus, silpnos sveikatos, vieniši žmonės. Bet čia sutiktas 64 metų Jonas Vepštas į senuką ar didelį ligonį visai nepanašus.
Jis – jauniausias įstaigos gyventojas, bet patyręs tikrai nelinksmą gyvenimo epizodą. Po Černobylio atominės elektrinės avarijos praėjus metams, jis buvo išsiųstas į patį nelaimės epicentrą.
Apie tai J.Vepštas išsitaria paklaustas, kaipgi jis tokių metų jau gali būti pensininkas.
Karinę tarnybą atlikęs kaip aviacijos chemikas, tuomet J.Vepštas gavo laišką su raudona įstriža linija ir iškart suprato, kas tai per šaukimas. Rytą kvietimą gavo, o vakare jau išvažiavo.
Nei motinai, nei žmonai neišsitarė, kad privalės vykti į Černobylį – per daug skaudus išsiskyrimas būtų buvęs. Nesutikti važiuoti negalėjo. Slėptis, bėgti nė mintis nekilo – kur pasislėpsi? Kur pabėgsi?
Apsauga – marlinės kaukės
J.Vepštas ir kiti jaunuoliai iš Panevėžio nuvyko į Rygą, iš ten keliavo traukiniu, o vėliau – karinėmis mašinomis. Apsigyveno 80 kilometrų nuo atominės elektrinės.
Iš apgyvendinimo vietos černobyliečiai vykdavo mašinomis iki draudžiamos zonos, nutolusios nuo avarijos epicentro 25 kilometrus.
Ten persirengdavo iš krūvos pasiimtais drabužiais, užsidėdavo ant burnos ir nosies marlines kaukes.
Patikimesnių apsaugos priemonių nebuvo. J.Vepštas su likimo draugais dezinfekavo pastatą – specialiu tirpalu plovė sienas, grindis.
„Aišku, kad radiacijos tuo nepanaikinsi. Jos nei pamatysi, nei užuosi, bet išvydę švininę plokštę, žinojome – už sienos itin pavojinga“, – pasakojo vyras.
Sovietmečiu nebuvo pasirengta tokiai avarijai, modernios technikos – jokios, tad teko aukoti žmones.
J.Vepštas palygino: vienos skruzdėlytės darbas būtų niekinis, bet viso skruzdėlyno – jau jėga.
Išgelbėjo žmona su sūnumi
Jaunuolių darbas atominėje elektrinėje trukdavo dvi valandas. Po to eidavo į dušą, persirengdavo savais drabužiais ir grįždavo atgal.
Ten žiūrėdavo filmus, klausydavo politinių paskaitų.
Pasiteiravus, ar tuomet suprato, koks didelis pavojus gyvybei ir sveikatai gresia, J.Vepštas sakė: „Kaip nesuprasi? Visiems buvo aišku. Net pušynas buvo rudas nuo radiacijos.“
Paprastai avarijos padarinių likviduotojai darbuodavosi apie porą mėnesių, prasikaltusieji – iki pusės metų.
O J.Vepštą po mėnesio išgelbėjo sutuoktinė. Su sūnumi ant rankų ji nudrožė į karinį komisariatą ir pareiškė, kad ją guldo į ligoninę, tai kas gi prižiūrės jos vaiką?
Netrukus J.Vepštas sužinojo, kad jis paleidžiamas namo.
Visų likimai suluošinti
Grįžus prasidėjo sveikatos bėdos. Likimo draugų kasmet vis mažiau, kaip ir valdžios dėmesio černobyliečiams. Ypač nukentėjo tie, kurie nepaklausė patarimo bent penkerius metus nesusilaukti vaikų – mažyliai gimė invalidai.
„Normalaus žmogaus nebėra – visų mūsų likimai suluošinti“, – tyliai atsiduso J.Vepštas.
Avarijos padarinių likviduotojams buvo skirta pensija, bet jie to nežinojo. Išgirdo vienas per kitą.
J.Vepštas černobyliečio pensiją irgi gauna vos 4 metus. Užtruko rasti ir dokumentus, nes daug kas buvo sunaikinta.
Kam krūtinės nesuspaustų?
Paklaustas, kaip malšino slogius prisiminimus ir nerimą, J.Vepštas prisipažino – vaistais ir alkoholiu.
Dabar apsieina be jų, antraip būtų išmestas iš įstaigos.
J.Vepštas čia gyvena septynerius metus ir dabar juose jaučiasi tarsi namuose.
„Ramu, jauku, taip man geriau. Turėjau šeimą, bet išsiskyriau. Sūnus, anūkai lanko, nesijaučiu apleistas. Neliūdna, nenuobodu“, – dėsto vyriškai.
Vasarą su sūnumi nuvažiuoja iki savos sodybos kaime. Tuomet, prisipažįsta, nudiegia širdį. Juk kaip bebūtų, savi namai yra savi, kam krūtinės nesuspaustų?
Sunkiausia kaime būdavo ištverti žiemą – susisiekimo jokio, kelią užpustydavo, pasijusdavo atskirtas nuo pasaulio.
Paklaustas, ar neieško įstaigoje ar miestelyje simpatijos, J.Vepštas pirmą sykį nusišypso: „Mano simpatija – toji, kuri dalgį ant pečių nešioja.“
Taigi jo humoro jausmo nesunaikino net baisūs likimo išbandymai.
