Žinutę, kad ieško 3–4 kambarių buto ar namo dalies, prieš keletą mėnesių socialinio tinklo paskyroje parašiusi atletė pastaruoju metu būna toli nuo Lietuvos.
Dviračių treko sprinto rungties pasaulio reitingo viršūnėje atsidūrusi S.Krupeckaitė tikino, kad ilgai negrįš į gimtinę.
Kaip laikiną prieglobstį pasirinkusi Kroatiją sportininkė džiaugėsi šiltu klimatu – net lapkričio viduryje termometro stulpelis rodė per 14 laipsnių šilumos.
Sportininkė neslėpė, kad šiemet patyrė daug nervinės įtampos dėl olimpinių žaidynių Rio de Žaneire. Tąsyk jai nepavyko pakilti ant apdovanojimų pakylos, bet vėliau ji atsigriebė startuodama Europoje.
Juokiasi iš kalbų apie skyrybas
„Kad pasaulio taurės varžybose laimėjau aukso medalius, yra labiau Dmitrijaus nuopelnas, o ne mano“, – kalbėjo S.Krupeckaitė, lapkritį lyg krintančius lapus vieną po kito rinkusi medalius.
Kroatijoje Simonai palankesnis klimatas treniruotis, čia ji gali daugiau laiko skirti poilsiui. Sportininkė ketina ir Kalėdas sutikti Kroatijoje, nes nuo gruodžio vėl pradės intensyviai treniruotis.
„Nepasikeitė nei mano sutuoktinis, nei treneris, bet namo Lietuvoje nebeliko“, – juokėsi iš spėlionių apie skyrybas Kroatijoje su šeima įsikūrusi dviratininkė.
Panevėžio mieste pastatytas 170 kvadratinių metų kotedžas, kurį dviratininkė su sutuoktiniu ir savo treneriu D.Leopoldu įsigijo maždaug prieš penkerius metus, jiems jau nepriklauso.
„Mes ilgai nebūsime Lietuvoje, todėl šį namą pardavėme.
Bet tai nereiškia, kad atsisveikinome su Panevėžiu. Ketiname statytis naują namą“, – ateities planus atskleidė dviratininkė.
2013 metais atšventusi įkurtuves Panevėžyje viena pajėgiausių šalies dviratininkių S.Krupeckaitė galėdavo vos per 15 minučių pėsčiomis atsidurti „Cido“ arenoje.
Kai sutuoktiniai įsigijo šį kotedžą, čia buvo tik sienos, smėlio ir plytų krūvos. Tuo metu S.Krupeckaitė ir D.Leopoldas buvo prisiglaudę bendrabučio kambaryje.
Kad įkurtuvės Panevėžyje pernelyg toli nenusikeltų, jie patys ėmėsi neįprastų darbų.
„Būdavo – pabundu 5 valandą ryto ir vis galvoju, ko dar nepadariau, kad vėl Simona laimėtų.
Kol ji miegodavo, negalėdavau vartytis lovoje, bijodavau prižadinti.
Todėl keldavausi, važiuodavau prie namo, imdavau į rankas kastuvą ir lygindavau smėlio krūvas, kad statybininkai galėtų iškloti šildomąsias grindis“, – apie naujakurystės vargus yra pasakojęs buvęs maskvietis D.Leopoldas.
Statė savo rankomis
Nagingas vyras nesutriko, kai nusipirkus kotedžą paaiškėjo, kad neapšiltintas stogas. Šį darbą žūtbūt reikėjo atlikti, nes artėjo žiema.
Kaimynas žiūrėdavo į ant stogo užsiropštusį trenerį ir juokdavosi: „Statybos – ne trekas, kur gali kitus varinėti, čia pats turi dirbti.“
Tačiau fizinis darbas treneriui teikė savotišką malonumą. Jis pats išklijavo garažo sienas keraminėmis plytelėmis, nors tai darė pirmą kartą gyvenime.
D.Leopoldo idėja buvo pastatyti prie terasos malkinę, kur būtų galima sukrauti pliauskas, kad nesudrėktų.
Tačiau įrengiant virtuvę, svetainę, miegamąjį, antrame aukšte esančius kambarius svaresnis buvo Simonos balsas.
D.Leopoldui teko nusileisti, kai jo žmona užsispyrė, kad sienos turi būti baltos spalvos, o grindys – kuo šviesesnės.
Kita vertus, jeigu ne Dmitrijus, Simona nebūtų vienos svetainės sienos nudažiusi tamsiai.
Tai buvo vyro sumanymas – tokia siena tapo puikiu fonu šeimos fotografijoms ir Simonos angelų kolekcijai, kurią jau prieš keletą metų sudarė daugiau nei 80 suvenyrų iš įvairių pasaulio valstybių.
Dabar angelai sugrįžtančios šeimininkės laukia supakuoti į dėžes.
