Tačiau liga jam nebaisi – vaistai ją taip sutramdė, kad virusu neužsikrėtė nei žmona, nei jųdviejų atžalos. O ir vyras jaučiasi sveikas ir darbingas.
Ketvirtadienį minima pasaulinė AIDS diena.
Igorio istoriją papasakojo jo motina Brigita (vardas pakeistas).
Ji nenorėjo skelbti vardų, pavardžių, rodyti nuotraukų, nes bijo, kad sūnus bus aplinkinių pasmerktas.
„Žmonių požiūris į ligą yra negatyvus. Žmonės ŽIV bijo kaip maro. Trūksta informacijos, bijoma net paduoti ranką sergančiajam – manoma, kad taip galima užsikrėsti“, – apie mitus kalbėjo ji.
Ketvirtadienį, Pasaulinę kovos su AIDS dieną, klaipėdietė apie virusą kalbės studentams.
„Pasakosiu jiems, kad nereikia bijoti paspausti sergančiam žmogui ranką, – tai nepavojinga. Jaunimas jau pradeda suprasti, kad bendrauti su sergančiuoju nėra taip baisu“, – tikino Brigita.
Kad Igoris infekuotas, nežino ir jo seneliai, pašnekovės tėvai. „Esame šnekėję ta tema. Jiems baisu. Geriau jau jie tegu nežino“, – sakė moteris.
Apie tai nežino ir Igorio žmonos giminaičiai.
Užtat sutuoktinių vaikams, kai tik jie bus pakankamai dideli, močiutė išklos apie tėtį ir ŽIV visą tiesą.
„Būtinai jiems apie tai papasakosiu – ir kaip saugotis, ir kas tai yra. Vaikai turi apie tai žinoti“, – patikino vaikų močiutė.
Užsikrėtė jaunystėje
ŽIV klaipėdietis užsikrėtė leisdamasis narkotikus.
Kvaišalus vyras pradėjo vartoti būdamas keturiolikos. Brigita jį augino viena, daug ir sunkiai dirbo. Problemą pirmieji pastebėjo kaimynai.
„Jie perspėjo apie netikusius sūnaus draugus ir tai, kad jam iš kišenių krinta švirkštai. Tada pats sūnus paprašė pagalbos“, – prisiminė krašto apsaugos sistemoje dirbusi moteris.
Prasidėjo motinos ir sūnaus reabilitacijos žygiai. Tačiau niekas nepadėjo.
„Namuose liko tik keturios sienos ir seni sukriošę baldai. Visas atlyginimas išeidavo per sūnaus venas. Buvo tokių dienų, kai jau žadėjau žudytis, – taip blogai buvo. Bet mane sulaikė mamos žodžiai, kad dėl tokio vaiko neverta žudytis“, – prisiminė Brigita.
Ji ne kartą išvarė sūnų iš namų, ne kartą jis gyveno rūsyje. Dėl mamos pareiškimo policijoje Igoris atsidūrė kalėjime. Tačiau ir tada ramybės nebuvo – moteriai skambinėdavo sūnaus sėbrai ir reikalavo pinigų.
Grįžęs iš kalėjimo vyras vėl apsigyveno motinos namuose.
Igorio sveikata silpo, imunitetą tirpdė ŽIV, ėmė pūti jo kojos. Medikai vyrui diagnozavo tromboflebitą – ligą, kai užsikemša paviršinės venos ir atsiveria žaizdos.
Kelis mėnesius jis gulėjo prikaustytas prie lovos, į tualetą nueidavo tik su motinos pagalba.
Išgelbėjo vaistai
Igorį supurtė mirties nuojauta.
„Sūnus gulėjo ant patalo, nuo pėdų iki kelių nebuvo sveikos vietos. Greitoji jo jau neveždavo jo į ligoninę, pati jam kojas gydžiau. Jau verkdami kalbėdavome ir apie jo laidotuves“, – graudinosi moteris.
Kaip tik tuomet Igoriui atėjo išganinga mintis. Jis nutarė kreiptis į AIDS centrą. Ten specialistai jam paskyrė vaistus, kovojančius su ŽIV. Jie ir išgelbėjo vyro gyvybę.
„Nuo vaistų jis akyse stiprėjo, žaizdos susitraukė, visas sustambėjo, atsistojo ant kojų. Jis iš lavono pavirto į žmogų. Visi stebėjosi, klausė, kuo gydžiau, kad jis pasveiko“, – prisiminė Brigita.
Vaistai sustiprino Igorio imunitetą. Per kelis mėnesius sugijo žaizdos kojose, jis ėmė vaikščioti, pagerėjo apetitas, pašviesėjo oda.
„Pašviesėjo ir protas“, – šypsojosi moteris.
Sveikstantis vyras pradėjo gyventi blaivų gyvenimą, jau skaičiuoja devynerius blaivybės metus.
Gimė sveiki vaikai
Su žmona klaipėdietis susipažino internetu. Moteris neišsigando jo ligos. „Jinai supranta“, – motinai sakė Igoris.
Kadangi vyras nuolat vartojo vaistus, viruso kiekis kraujyje buvo toks mažas, kad neužkrėtė nei žmonos, nei persidavė vaikams. „Jo žmona sveika, sveiki ir vaikai“, – tikino Brigita.
Igorio ir jo žmonos vaikams dabar dveji ir ketveri. Vyresnysis dažnai lanko močiutę, pagyvena pas ją.
„Berniukas yra tėčio kopija. Ir judesiais, ir panašumu. Jis labiausiai nori būti su tėčiu“, – šypsojosi Brigita.
Mažesnėlė dar ne tokia drąsi, ji mieliau glaudžiasi prie mamos.
Igorio darbo kolegos žino apie jo praeitį ir ligą, tačiau nesmerkia. Dauguma jų, kaip ir pats vyras, turi vienokią ar kitokią negalią.
Šviečia visuomenę
Sūnaus sėkmės istorija paskatino jo motiną visą savo laiką skirti savanorystei.
Ji prisijungė prie nevyriausybinių organizacijų ir skleidžia žinią apie vaistus ir ŽIV.
Moteris ragina visus sergančius vartoti vaistus ir taip gelbėti savo gyvybę ir apsaugoti aplinkinius: „Vaistų nauda yra labai didelė, tai yra išsigelbėjimas. Žmonės atsigauna, ir prasideda kitas gyvenimas.“
Brigita džiaugėsi, kad valstybė kompensuoja jos sūnui reikalingus medikamentus.
„Litais mėnesiui vaistai kainuodavo puspenkto tūkstančio litų, patiems būtų neįmanoma jų nusipirkti, – sakė Brigita. – Valstybei didelis ačiū.“
Moteris taip pat yra neatlygintina kraujo donorė, kraujo duoda nuolat – kas kelis mėnesius. Ji neužsikrėtė ŽIV net ir tada, kai sūnus dar negėrė vaistų.
