Būstą remontavo veterinaras
Antanas Giedrys į redakciją ateina su šūsnimi teismo dokumentų. Naujausias panevėžiečio širdies sopulys – bylinėjimasis dėl statybinio broko.
Šiuo metu vyras gyvena kaime, Miežiškių seniūnijoje. Ne tikrame name, o prieš dešimtmetį pirktame vagonėlyje. Iš išorės jis atrodo neprastai, apkaltas naujomis plastikinėmis lentelėmis, o štai viduje iki tvarkos dar toli.
Namelyje pamūryta krosnis, įvestas vandentiekis, stovi dušo kabina, yra vandenį šildantis boileris, sudėtos grindys, bet sienų apdaila nebaigta. Tiek, kiek apkalta lentelėmis, atrodo bjauriai, lentelės guldytos ant neišlygintų sienų, tad pūpso gūbriai ir įlinkimai, sujungimų vietos ištepliotos glaistu.
A.Giedrys aiškina būsto remonto kaime problemą: oficialiai dirbantys statybininkai dėl nedidelės darbų apimties į kaimą važinėti nenorėjo, o pasamdžius bet ką išėjo šnipštas. Ne tik kreivai sienas iškalė, bet, paėmę suderėtą atlygį, ir įpusėtus darbus metė.
„Padaviau į teismą. Ne kad pinigus grąžintų, o kad pabaigtų darbus ir ištaisytų broką. O atsitiko taip, kad pats teisme atsidūriau už šmeižtą“, – aiškina A.Giedrys.
Temidė trenkė iš peties. Iš nuostabos A.Giedrys net šoktelėjo: ne remontavusiuosius pripažino kaltais, o A.Giedrį, priteisė jam apmokėti teismo išlaidas ir dar neturtinę žalą.
„Jis ne statybininkas, veterinaras, bet sutiko mano namelį remontuot. Ant lapelio surašė, kokius darbus atliks, o kad jis pinigus paėmė, aš jokio raštelio neturiu“, – pasakoja A.Giedrys ir iš to aiškėja, kodėl jis pralaimėjo teismus.
Jaučiasi suvedžiotas
A.Giedrio vagonėlis stovi pamiškėje. Vos keli žingsniai nuo durų plyti naujai sodintų pušaičių plantacija. Vyras guodžiasi, kad ką tik pralaimėjo ir ilgai trukusius teismus su Nacionaline mokėjimų agentūra.
Prieš kelerius metus jis įsitraukė į kaimų plėtros programą, 2,2 hektaro užsodino mišku ir Nacio-nalinei mokėjimų agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos pateikė paraišką paramai gauti.
Už prižiūrimą jaunuolyną A.Giedrys pretendavo kasmet gauti apie 3 tūkstančius eurų. Pildydamas dokumentus jis įsipareigojo kasmet deklaruoti įveisto miško plotą, tai buvo privaloma sąlyga išmokoms gauti.
Čia A.Giedrys ir paslydo, reikiamai nesusitvarkė deklaracijų, tad paramos pinigų taip ir negavo.
Po ilgų bylinėjimųsi apeliacinio teismo verdiktas ištartas ir jau neskundžiamas: tik už 2013 metus agentūra jam privalo sumokėti šiek tiek per tūkstantį eurų, daugiau išmokų už visus tolesnius metus nepriklauso.
„Mane suvedžiojo, seniūnijoje neteisingai užpildė popierius“, – iki šiol tebėra įsitikinęs žmogus.
Perrašęs butą atsidūrė psichiatrinėje
A.Giedrys pasakoja savo likimo istoriją. Iš pradžių gyvenimas tekėjo įprasta vaga. Vedė vėlokai, vaikų susilaukė būdamas brandaus amžiaus. Materialinių gėrybių šeima nestokojo, turėjo būstą, kolektyvinį sodą, automobilį.
Šiandien A.Giedrys nebeturi nieko, kuo seniau džiaugėsi. Apie žmoną seniai nieko negirdėjo, su suaugusiais vaikais nebendrauja, daug metų jų nėra matęs, nežino nei kaip atrodo, nei kur gyvena.
„Sulindau į peklą“, – taip pensininkas vadina 2000 metus, momentą, nuo kurio gražus gyvenimas ėmė dardėti pakalnėn.
Vyras tikina, kad viskas ėmė blogėti po skyrybų su žmona ir turto dalybų.
„Tada buvau po širdies operacijos, labai silpnas. Po operacijos žmonai padovanojau savo butą. Vėliau norėjau dovanojimą atsiimt, bet jau buvo vėlu – notaras nepriėmė dokumentų. Mane išvežė į Rokiškį, o paskui į Jotainių pensioną“, – skaudžius išgyvenimus prisiminė pensininkas.
Daug metų A.Giedrys dirbo kino mechaniku, važinėjo po kaimus rodyti filmų.
Ilgainiui tokios specialybės nebereikėjo, A.Giedrys neteko darbo. Vėliau įsidarbino gatvių šlavėju.
Atsidūręs Rokiškio psichiatrijos ligoninėje A.Giedrys buvo pripažintas neveiksniu.
Po kelių ligoninėje praleistų mėnesių ligotas žmogus atsidūrė Jotainių pensione.
Redakcijai nepavyko gauti šio vyro buvusios žmonos ir vaikų kontaktų.
Savo geradarės nespėjo vesti
Kad įrodytų, jog yra protiškai normalus, A.Giedrys kreipėsi į teismą. Teismas panaikino vyro neveiksnumą.
Gyvendamas pensione vyras važinėjo į kaimą dirbti savo žemės, jos turėjo beveik tris hektarus.
„Pensione sustiprėjau ir atsigavau, sveikata šiek tiek pasitaisė“, – A.Giedrys giria, kad penkerius metus valgyta valdiška duona buvusi gardi.
Tuo metu jis ir įsigijo vagonėlį, mažutį, iš medžio drožlių plokščių sukonstruotą karkasinį namelį. Namelis buvęs tik priebėga nuo prasto oro, jį įsirengti neturėjęs lėšų.
Plušdamas savo žemėje susipažino su netoliese gyvenusia 5 metais jaunesne vieniša moterimi.
„Ji mane iš pensiono ir ištraukė, parsivežė į savo namus, bet po pusmečio mirė per širdies operaciją. Po jos mirties apsigyvenau vagonėlyje“, – dabar A.Giedrys apgailestauja, kad nespėjo tos moters vesti.
Norėjo atsiprašyti ir susitaikyti
„Norėjau ant savo kojų atsistoti, pradėjau medelius auginti, bet čia vėl nesėkmė, dėl popierinių klaidų netekau išmokų. Dar patyriau du insultus ir ausų operaciją“, – skundėsi pašnekovas.
Vyras labai prastai girdi. Klausą iš dalies jis prarado būdamas 30 metų, kai dirbo prie kombaino ir į ausį įlindęs miežio akuotas pradūrė ausies būgnelį.
Dabar A.Giedriui nervus ėda karas su vienu iš namelio remontininkų, kurį dėl darbo broko buvo padavęs į teismą.
„Traktorių pardaviau ir viskas statybininkams išėjo. Žadėjo iškasti šulinį, bet netesėjo. Už grindų sudėjimą nulupo kelis šimtus eurų“, – A.Giedriui labai skaudu, kad, būdamas darbštus, per dešimt metų niekaip nepajėgia įsirengti būsto, o dabar dar dėl to remonto tamposi ir po teismus.
Vyras prisipažįsta, kad taip buvę visą gyvenimą, sunkiai uždirbtus pinigus dažnai išleidžia pernelyg lengva ranka.
„Išmėtau be reikalo pinigus, mano tėtė toks pat buvo, namą Alytuje atidavė už dyką“, – patikina vyras.
Gavęs į rankas teismo sprendimą, kad ne remontininkas kaltas dėl kreivai sukaltų lentelių, o jis pats už apkalbėjimą, A.Giedrys samdyto vyro norėjo atsiprašyti ir susitaikyti.
„Jei susitaikytume, gal nereikėtų mokėti, tegul viskas išeina ant nulio. Bet jis nenori su manimi kalbėti“, – pensininkas neviltingai skėsčioja rankomis ir su advokatais rengiasi naujam teisminiam mūšiui, rašo apeliacinį skundą.
Vyras, su kuriuo A.Giedrys bylinėjosi dėl namelio remonto, redakcijos turimu telefonu neatsiliepė.
