Kai įtikinau, kad mes palaikome Ukrainą, jis nudžiugo: „Ačiū, Dievui“. Galėjome pradėti.
Igoris ir jo žmona Olia (67 m.) didžiąją gyvenimo dalį gyveno Donecke, Ukrainos rytuose. Prasidėjęs karas išvijo juos iš namų. Jau daugiau nei metus pora gyvena Vilniuje.
Jie pasinaudojo Lietuvos ištiesta pagalbos ranka Ukrainoje gyvenantiems lietuviams ir atvyko į Igorio gimtąją šalį. Valstybė užtikrino laikiną būstą, socialines pašalpas, lietuvių kalbos kursus ir profesinius mokymus.
Parama integracijai šį rudenį baigėsi ir senjorų šeima pasijuto patekusi į spąstus. Grįžti į Donecką vis dar pavojinga, o Lietuvoje vos suduria galą su galu.
Blogiausia, kad pinigų trūksta Olios vaistams. Moteris yra neįgalioji. Mūsų šalyje tai atitiktų 70 proc. nedarbingumui. Jos ukrainietiška pensija – mažesnė nei 40 eurų per mėnesį.
Olia serga artritu, osteoporoze ir mažakraujyste. Kaulų ligos paliesta moteris pati nenueina į tualetą, nenusiprausia, nepasigamina valgyti. Igoris nuolat turi būti šalia, jo darbas – aptarnauti žmoną.
Donecko gyventojai prašo portalo lrytas.lt skaitytojų pagalbos – lėšų Olios vaistams įsigyti.
Trys butai ir vila
Šeimos nelaimės prasidėjo su apšaudymais Donecke. „Į miestą įžengė civiliais persirengę kariai. Prie pat namų ėmė sproginėti raketos, nuo sprogimų namai drebėjo. Girdėjome, kad per išpuolius labai daug žmonių dingo be žinios, kiti slėpėsi rūsiuose“, – baisumų pradžią prisiminė Igoris.
Jis ilgai nedelsė. Išsikvietė taksi, į dvi terbeles susidėjo svarbiausius dokumentus bei daiktus ir kartu su žmona išvažiavo į autobusų stotį. Iš ten – į pabėgėlių stovyklą.
Igorio tėvas lietuvis. Ir pats Viktoras gimė mūsų šalyje, gyveno čia iki jam sukako šešeri. Vyras turi Lietuvos pilietybę. Išgirdęs, kad Lietuvos valdžia pabėgėliams iš Ukrainos žadėjo duoti socialinių būstų, jis pasiprašė į Lietuvą. Tikėjosi čia ramiai sulaukti karo pabaigos.
Į Ruklą pora pateko pernai rudenį. Ir ten girdėjo pažadus, kad pabėgėliai gaus socialinius būstus. Tačiau pažadai liko neištesėti.
„Jie pasiūlė mums metams nuomoti būtą. Tereikėjo mokėti 100 eurų komunalinių mokesčių. Sutikome. Vylėmės, kad per metus neramumai baigsis ir galėsime grįžti namo“, – aiškino Ukrainos lietuvis.
Donecke šeimai priklauso trys butai, anksčiau šeima turėjo ir vilą prie jūros. Per sprogdinimus vienas butas buvo apgriautas, į šipulius subyrėjo ir vila. „Butai iki karo kainavo dešimtis tūkstančių dolerių. O kas dabar juos pirktų?“ – apgailestavo senjoras.
Ukrainoje iki karo šeima gyveno gerai. Iš buto nuomos ir pensijos Igoris gaudavo apie tūkstantį dolerių per mėnesį. Vyras vis dar viliasi parduoti Donecke likusius butus – kad ir keliskart pigiau nei ankstesnė jų vertė. Taip, sako, palengvintų išgyvenimą Lietuvoje.
Maistas – iš labdaros
Kaip Donecke taip ir Vilniuje pagrindinis vyro darbas – prižiūrėti žmoną. „O kas, jei ne aš? Ji žino, kad kol būsiu gyvas, tol jai bus gerai“ – žadėjo vyras.
Moteris sunkiai juda, jos ūgis dėl ligos pažeistų kaulų ir silpstančių raumenų sumažėjo kone dešimčia centimetrų.
Olia neįkanda obuolio, kuris mažakraujyste sergančiai moteriai skurdo priespaudoje yra bene vienintelis geležies šaltinis.
Pasibaigus valstybės paramai, pora maitinasi „Carito“ paaukotu maistu. Igoris jo pasiimti per miestą eina pėsčiomis – du eurai transportui per didelės išlaidos.
Už butą kol kas mokėti reikėjo tik mokesčius, juos padengdavo Olios neįgalumo pašalpa ir minimumą uždirbančio sūnaus parama.
Netrukus porai reikės mokėti ir buto nuomą. Igoris tikisi, kad gruodį Ukrainos valdžia galiausiai perves jam pensiją. Iki karo buvusi maždaug 370 eurų suma nuvertėjo triskart. Bet bent tokia valstybės parama šeimą trauktų iš skurdo.
Igoris neslėpė dėkingumo „Carito“ darbuotojams, ypač šeimos kuratorei Gabijai. „Ji labai padėjo, atvežė mums didelį šaldytuvą“, – sakė karo kamuojamos šalies patriotas.
Grįžti į Ukrainą – vėlu
Paklaustas, ar nelengviau jiems būtų Ukrainoje, pabėgėlių stovykloje, Igoris pritarė. Jei būtų žinojęs, kokie sunkumai šeimos lauks Lietuvoje, nebūtų čia važiavęs.
Tačiau dabar jau nėra kelio atgal. Pabėgėlių stovykloje jiems paskirtas butas užimtas, dokumentai dėl pensijų pervedimo į užsienį sutvarkyti. Sūnus Vilniuje rado darbą, susitikinėja su sena pažįstama.
Darbininkas iš minimalios algos tėvams kas mėnesį atseikėja po 50 eurų.
Tėvas nenorėtų atsiskirti nuo sūnaus. „Mane anksčiau yra ištikęs insultas. Jei ir vėl sušlubuotų sveikata, kas pasirūpins žmona, manimi? Bent būsime šalia sūnaus“, – sakė Ukrainos lietuvis.
Donecke liko jų giminaičių. Tačiau jie šeimai – menki pagalbininkai. „Ten tokia stipri propaganda, kad mes esame tarsi išdavikai, kodėl nepalaikome Rusijos. Net nebendraujame su Donecke likusiais giminaičiais“, – aiškino Igoris.
Lietuvos pilietis yra gavęs nuolatinį leidimą gyventi Lietuvoje, galėtų nesunkiai apsidrausti socialiniu draudimu. Sudėtingiau – jo žmonai, Ukrainos pilietei. Ji turi tik laikiną leidimą gyventi šalyje ir nėra drausta.
„Gydytojai nesutinka jos apžiūrėti, nerašo receptinių vaistų, nes ji neapdrausta.
Visus kitus sunkumus įveiksim – padės sūnus, gal pensiją gausiu. O va kad nėra draudimo ir vaistų – didelė bėda“, – sakė Igoris.
Nors ir vargsta, Ukrainos lietuvis nepraranda vilties. „Mes tikintys, žinome, kad Kūrėjas nepaliks. Mums bus gerai. Labai dėkojame Lietuvai už pagalbą. Pabrėžkite tai“, – prašė baptistas.
Padėti Igoriui ir Oliai, galite pervesdami savo paramą į Vilniaus arkivyskupijos Carito Užsieniečių integracijos programos sąskaitą LT18 7300 0100 9187 4543 banke „Swedbank“, nurodant mokėjimo paskirtį AUKA VAISTAMS SENJORAMS IŠ UKRAINOS.
***
Dėl poros saugumo pakeisti jų vardai, neskelbiama pavardė, nepublikuojamos nuotraukos.
