Kojų nevaldančios moters kasdienybė, regis, kur kas spalvingesnė nei dalies sveikųjų.
Prieš pustrečių metų sunkią stuburo traumą patyrusi A.Krušinskaitė ne palūžo, o pradėjo gyvenimą iš naujo su trenksmais.
„Kiekvienas žmogus gali rasti, dėl ko graužtis. O kai visi aplinkui sako, kad esu stipri, imu tuo tikėti“, – nusijuokė neįgaliojo vežimėlyje sėdinti Aistė.
Gamina papuošalus
Iš Kauno kilusi A.Krušinskaitė apsigyveno Palangoje. Ten nuo šių metų kovo įsirengė dirbtuves, kur gamina aksesuarus ir papuošalus iš odos.
Prekės ženklą „Wild & Wolly“ sukūrusi Aistė pati savimi stebisi – niekada nemanė turinti menininkės gyslelę. Tačiau viską pakeitė profesinė reabilitacija Palangoje, kur Aistė leido potrauminį laikotarpį.
Ten ji lankė reabilitaciją ir kartu 10 mėnesių mokėsi naujo amato. Netrukus kartu su kita darbuotoja Aistė pradės siūti odines rankines ir pavasarį ketina pristatyti jų kolekciją.
Aistė atrado ir daugiau naujų savo savybių, kurių anksčiau nė nenutuokė turinti. Išmoko susitelkti į veiklą, kurią pradėjo. Sužinojo galinti pakeisti savo asmenybės bruožus, kurie jai pačiai nepatinka.
Tačiau kai kas niekada nepasikeis – Aistė nuo mažumės buvo nenusėdinti vietoje, veikli, sportiška, draugiška ir linksma.
Dabar net ir vežimėlyje sėdinti A.Krušinskaitė dalyvauja visur, kur ją pakviečia, – renginiuose, gimtadieniuose, vestuvėse, įvairiuose projektuose, o laisvu metu sėda į automobilį ir lekia į kitus Lietuvos miestus aplankyti draugų, su kuriais dar labiau suartėjo.
Nuo nelaimingo atsitikimo 2014 metų rugpjūčio 4-ąją nebuvo nė vienos akimirkos, kad A.Krušinskaitė nejaustų nugaros, šonkaulių skausmų. Tačiau ji prie to jau įprato.
Aistė beveik niekada neverkia. Jai atrodo, kad stiprūs yra būtent tie žmonės, kurie pradeda verkti ir po to sugeba sustoti. Pastarąjį kartą ašarą Aistė braukė prieš kelis mėnesius, kai neteko savo šuns.
Trauma Aistės gyvenimą perskėlė į dvi dalis: iki traumos ir po jos. Tą lemtingą vasarą A.Krušinskaitė ką tik buvo tapusi Vytauto Didžiojo universiteto taikomosios anglų kalbotyros magistre, o prieš tai jau buvo įgijusi anglų filologijos bakalauro diplomą.
Dirbo tiesioginio pardavimo srityje. Be to, buvo perspektyvi krepšininkė.
Krepšinį žaidė nuo vaikystės
Paskutinius trejus metus iki traumos ji žaidė Jonavos „Triobet“ komandoje, Nacionalinėje moterų krepšinio lygoje, atstovavo universiteto komandai.
Su metais vyresniu broliu Gyčiu Aistė kieme krepšinį žaidė nuo vaikystės.
Tėtis nuo mažų dienų juos pripratino prie kamuolio – eidavo su draugais žaisti krepšinio ir vesdavosi vaikus.
„Per pertraukėles gaudavome ir mes pamėtyti.
O kai pavasarį sušildavo orai, pamenu, dar su pirštinėmis lėkdavome į stadioną. Man patiko krepšinis, tad nuo 7-os klasės pradėjau treniruotis.
Nesu aukšta – 168 centimetrų ūgio, tad komandoje būdavau vikrioji. Tik kartais pristabdydavo traumos. Buvo trūkę kelio raiščiai“, – apie krepšininkės karjerą pasakojo Aistė.
Praėjusiais metais ji vėl Kaune ėmė žaisti krepšinį – tik dabar jau neįgaliojo vežimėlyje. Iš pradžių ji užsidegusi kasdien ėjo į treniruotes, bet neturėjo žaisti tinkamo vežimėlio.
Gavo seną ir su juo per kelias savaites taip susigadino nugarą, kad turėjo visai nutraukti treniruotes.
Tačiau tada pradėjo savo versliuką, grįžo į ankstesnį darbą ir krepšiniui neliko laiko.
„Nuo kovo mėnesio nesitreniravau, tačiau labai noriu grįžti. Baigiu pati susikonstruoti patogesnį vežimą. Man atidavė rėmą, susiradau ratus, nusipirkau pagalvėlę.
Komanda į varžybas renkasi Kaune, bet ir Šventojoje yra speciali salė, tad galėsiu viena treniruotis“, – planavo A.Krušinskaitė.
Kiek save atsimena, Aistė ne tik buvo sportiška, bet ir niekuomet nejautė baimės. Jai patikdavo laipioti medžiais, namų stogais ir ten, kur niekas kitas užlipti negalėdavo. Kartą kaime pas draugę nuėjo į lauko tualetą, kuris buvo prijungtas prie namo, o grįžo jo stogu.
Girdėjo lūžtančio stuburo garsą
Likus pusantros savaitės iki savo 26-ojo gimtadienio Aistė su draugais poilsiavo sodyboje Birštone. Aštrius pojūčius mėgstančią krepšininkę patraukė platus medinis turėklas.
Iš pradžių jį išbandė atsistodama ant rankų, o po to sumanė užkišusi už jo kojas ore padaryti atsilenkimų. Tai buvo dariusi sporto salėje.
Tačiau tąkart sodyboje atliekami šie pratimai apvertė Aistės gyvenimą. Ji per daug atsilenkė ir nukrito iš 2–3 metrų aukščio ant kito medinio turėklo.
„Iškart atjungė viską – nebejaučiau kojų. Sąmonės nepraradau, tad supratau, kas įvyko. Girdėjau lūžtančio stuburo garsą – jis buvo labai stiprus“, – nelaimės akimirką prisimena Aistė.
Kol atvažiavo greitosios medicinos pagalbos automobilis, draugai jos nejudino, tik šnekino. Visi suprato, kad tai rimta. Atvykę medikai uždėjo kaklo įtvarą, užkėlė ant neštuvų.
Greitosios pagalbos automobilyje aplinką matė su pertraukomis. Matyt, prarasdavo sąmonę. Vėliau pabudo ligoninėje ir pamatė tėvus. Pamena, kaip medikai kirpo jai rūbus.
„Man buvo nustatyti įvairūs stuburo lūžiai nuo 3-iojo iki 7-ojo slankstelio. Labiausiai pažeistas buvo 5-asis slankstelis. Sakė, kad yra nuolaužų, dėl to užspaustas nervas.
Prieš operaciją išgirdau, kad tą nuolaužą pašalins, ir maniau, jog atsibudus viskas bus gerai“, – medikų paaiškinimus atsiminė Aistė.
Tačiau atmerkusi akis po operacijos reanimacijos palatoje Aistė kojų vis dar nejautė. Pamanė, kad gal jos dar neoperavo, – juk viskas turėtų būti gerai. Vis dėlto operacija jau buvo atlikta.
„Pamenu, supratau iš tėvų veidų, jog nieko gero. Apie tokias traumas nėra viskas žinoma, sunku nustatyti pažeidimo lygį.
Pavyzdžiui, mano ligos išraše parašyta, kad visiškai nutrauktos stuburo smegenys, bet pagal tai, kaip kūnas atsigauna, taip nėra“, – aiškino Aistė.
Daug informacijos apie savo traumą ji rado internete.
Pirmą mėnesį po traumos Aistė pragulėjo lovoje. Kai atsisėdo į vežimėlį, ėmė vis daugiau sportuoti ir greitai tvirtėjo. Pati išmoko persėsti, apsirengti ir vos po daugiau nei pusmečio ėmė vairuoti automobilį.
Džiaugėsi, kad taip greitai tapo savarankiška, pradėjo pati važinėti į reabilitaciją Palangoje. Taip pat pamažu Aistė stengėsi susitaikyti su pasikeitusiu gyvenimu. Tiesa, iš pradžių dar nepaleido vilties, jog kada nors vaikščios.
„Maniau, kad po 100 dienų reabilitacijos grįšiu namo pėsčiomis. Iki šiol man niekas į akis nepasakė, kad nevaikščiosiu.
Bet reabilitacijoje ėmusi kalbėtis su kitais nelaimėliais supratau, kad retai kada po panašių traumų kas nors atsistoja“, – kitų patirtimi domėjosi Aistė.
Nenori būti našta
Kelis mėnesius su viltimi atsistoti gyvenusi Aistė nusprendė nieko nelaukti – kaip bus, taip bus. Labiausiai Aistė nenorėjo, kad tėvų, brolio, kitų artimųjų bei draugų gyvenimas pasikeistų, kad jiems reikėtų nuolat rūpintis neįgaliąja.
„Pridirbau visiems bėdų, todėl norėjau kuo greičiau viską ištaisyti ir grįžti į normalų gyvenimą, sustiprėti, kad nebūtų aplinkiniams blogai, kad jiems nereikėtų žiūrėti į mane depresuojančią.
Norėjau, kad jie ramiai toliau gyventų savo gyvenimą. Šios mintys mane vedė į priekį. O kai ateidavo liūdesys, iškart sumanydavau kokią nors linksmybę. Tai veikia ir dabar“, – save perprato Aistė.
Pasakodama apie kojas iš jos atėmusią traumą A.Krušinskaitė nesigraudino. Ji tikino sugebėjusi užsiblokuoti. Be to, stengiasi sau nebepriekaištauti. Juk dėl nelaimės, per kurią buvo suluošinta, kalta tik ji pati.
„Ilgai pykau ant savęs, tačiau nusprendžiau geriau užsiimti įvairia veikla. Vargu ar kada nors sau atleisiu. Atleisčiau turbūt tada, jei vėl pradėčiau vaikščioti. Bet renkuosi būti laiminga“, – sakė A.Krušinskaitė.
Atsitiesti Aistei padeda ir jos užsispyrimas. Ji visuomet žinojo, jog nori gyventi laimingai, tad negalėjo sau leisti, kad kas nors sutrukdytų. Tad iš pradžių pakilusi dėl kitų, netrukus ėmė stengtis dėl savęs.
„Po kažkiek laiko jau ėmiau su savimi susišnekėti, pradėjo viskas sektis, atsirado azartas ir pagaliau grįžau į save“, – su šypsena šnekėjo Aistė.
Juokauja neįgalumo tema
Ir iš tiesų! Kandžiu humoru tarp draugų garsėjusi Aistė ėmė juokauti neįgalumo tema. Ir ne bet kur, o viešai.
Prabėgus vos pusmečiui po traumos Aistė išbandė „stand-up“ komedijos žanrą. Ji dalyvavo Humoro klubo šou. Tai išbandyti Aistę jau seniai drąsino pusseserė Julija.
A.Krušinskaitė paruošė programą apie tai, kaip vyksta reabilitacija po traumų, su kokiomis problemomis susiduria neįgalieji, pavyzdžiui, kaip jie tuštinasi.
Iš pradžių Aistė bijojo, jog publika nesijuoks arba juoksis tik dėl to, kad neįžeistų neįgaliosios.
Tačiau vežimėlyje sėdinti Aistė visus tiesiog pribloškė pokštais apie neįgaliuosius.
Publika ošė, mat iki šiol niekas nedrįso juokauti neįgaliųjų tema.
Jos pasirodymo vaizdo įrašas tapo labai populiarus. Šiemet ji vėl sėkmingai pasirodė prieš publiką, tad ketina ir ateityje dalyvauti.
„Nesinori per dažnai rengti pasirodymų ir atsibosti“, – šyptelėjo Aistė.
Ji buvo pakviesta nusifilmuoti ir viename režisieriaus Tado Vidmanto filmo „Gautas iškvietimas“ epizode.
Aistė pastebėjo, kad neįgaliųjų tema ne tik nejuokaujama, bet net ir nešnekama. O tokių kaip ji neįgaliųjų pasaulyje – mažuma.
Dauguma vežimėliuose sėdinčių žmonių yra užsisklendę, retai kada išjuda iš namų. Aistė neretai išjudina ir sveikus bičiulius, pažįstamus ar net visai jai svetimus žmones.
A.Krušinskaitė sulaukia nepažįstamų žmonių žinučių. Į ją kreipiasi gyvenimu po traumų nusivylę neįgalieji. Jie nori iš Aistės pasisemti įkvėpimo, kaip nepasiduoti.
„Padirbu tarsi psichologė. Mintis, kad galiu kitus įkvėpti, mane pačią stumia į priekį. Jaučiuosi reikalinga. Tuo labiau kad man nereikia stengtis. Tiesiog tokia esu“, – atvirai kalbėjo A.Krušinskaitė.
Visai neseniai renginyje „No Limits“ ji tapo Baltijos ugdymo centro draugystės ambasadore ir kartu su „Lietuvos ryto“ televizijos laidų vedėja žurnaliste Daiva Žeimyte vedė geriausių 2016 metų neįgalių sportininkų apdovanojimų renginį.
Čia visus sužavėjo savo sceniniais sugebėjimais.
„Ką man pasiūlo, tą aš darau. Aš visko noriu. Jei pasiūlytų vesti televizijos laidą – irgi sutikčiau. Vos netapau mokytoja to paties amato, kurio pati mokiausi“, – vardijo Aistė.
Prie tokio dukters veiklumo jau pripratę ir Kaune gyvenantys jos tėvai. Juk nuo vaikystės ji tokia buvo.
Namo iš Palangos, kur dabar įsikūrė, A.Krušinskaitė grįžta dažnai. Jai patinka vairuoti, tad atstumas iki pajūrio – vieni juokai. Ir į automobilį įlipti trunka vos kelias minutes.
„Mama, už galvos susiėmusi, liepia man daugiau pailsėti, bet žino – neklausysiu. Po traumos pernelyg manimi rūpinosi, tad aš pasakiau, kad nesielgtų kaip su neįgalia.
Viena priežasčių, kodėl išvažiavau į Palangą, ir buvo tai, kad būčiau toliau nuo tėvų ir dėl jų, ir dėl savęs.
Jie mato, kad puikiai pasirūpinu savimi. Dabar jiems ramiau“, – džiaugėsi Aistė.
Iki traumos A.Krušinskaitė mėgdavo dūkti su giminaičių ir draugų vaikais.
Vežimėlyje sėdinčiai Aistei pradžioje buvo graudžiausia, kai tie patys vaikai tempdavo ją už rankos ir vos ne su ašaromis prašydavo bėgti su jais žaisti.
Aistė neleidžia sau nerti į depresiją, net kai kartais žiūrint į jūrą kyla mintys pasišokinėjant išsimaudyti.
Nors per pastaruosius metus apie antrąją pusę ji net neturėjo kada pagalvoti, nuolat besišypsančią šviesiaplaukę vakarėliuose mielai užkalbina ir vyrai.
Tačiau Aistė yra įsitikinusi, kad susitikinėti su ja vyrai bijotų, ir apie šeimą ji kol kas nė negalvoja. Aistei patinka laisvė. Be to, ji dar daug ką nori nuveikti.
„Žmonėms trūksta informacijos apie neįgaliuosius. Sveikiesiems atrodo, kad mes gležni, prie mūsų prieiti baisu. Nebijokite! Taip\, kai kurie mūsų pojūčiai yra kitokie, tačiau mes judame, gyvename, bendraujame kaip visi.
Kuo daugiau apie save kalbėsime, tuo mažiau liks baimių“, – ragino A.Krušinskaitė, norinti sugriauti išankstines nuostatas apie neįgaliuosius.
Stengdamasi gyventi visavertį gyvenimą Aistė mato prasmę – tai geras pavyzdys, galintis padėti pakeisti ir neįgaliųjų, ir su jais susiduriančių sveikųjų mąstymą.
„Prieš traumą į neįgalius žmones pati žiūrėdavau atsargiai. Bijodavau per ilgai užlaikyti žvilgsnį, kad nepamanytų, jog jie man atrodo kitokie.
Pamenu, jei pamatydavau šlubčiojantį cerebriniu paralyžiumi sergantį žmogų, pačiai kildavo noras pradėti šlubuoti, kad tik jam būtų lengviau.
Dabar puikiai suprantu, kodėl kiti žmonės su manimi elgiasi keistai“, – su šypsena pasakojo A.Krušinskaitė.
Jai rodomo gailesčio nemėgstanti Aistė iš pradžių pykdavo, jei kas nors stengdavosi padėti, pavyzdžiui, atidaryti duris. Tačiau ilgainiui suprato – kiti žmonės gal jaučiasi gerai darydami gerą darbą.
