Dar kartą Ligitos Adomavičiūtės (37) gyvenimas griuvo tada, kai dėl finansinių kliūčių mama neleido jai rinktis mokslų aukštojoje mokykloje.
Kaunietė nevynioja žodžių į vatą, o paklausta, ar dėl tokių jos žodžių apie vaikystėje patirtas psichologines ir fizines traumas neįsižeis jos mama, su kuria šiuo metu gyvena po vienu stogu, tik šypteli.
„Šiuo metu su mama stengiamės labai daug kalbėtis, kad nebeliktų nesusipratimų. Mūsų asmeninė patirtis turi vesti į tobulėjimą. Tai turi būti gerbūvio, o ne pykčio pagrindas“, – sakė ji.
Žeidė žiaurus mamos elgesys
Ligita savo vaikystę prisimena kaip vieną skaudžiausių periodų. Kai buvo maža mergaitė, ji nesuvokė, jog vyksta kažkas negero, tačiau tik dabar ji ima suprasti, kad auklėjimas jos namuose buvo gerokai iškreiptas.
Tada Ligitai, augusiai gana pasiturinčioje šeimoje, keistas mamos elgesys atrodė normalus.
Tik dabar, kai Ligita daug savo laiko skiria psichologinių problemų analizei ir kelio į vidinę šviesą paieškoms, ji suvokia, kad jos mama savo perdėtu griežtumu ir egoizmu sukėlė labai daug skausmo besiformuojančiai asmenybei.
„Mano mama, paprastai tariant, buvo žiauri. Žiaurumas pasireikšdavo atjautos nebuvimu. Pamenu, kirpykloje karštomis žnyplėmis apsideginau pirštelius. Ji nesuskubo manęs guosti, anaiptol, pasakė, kad greitai praeis ir kad žinosiu, jog negalima jų liesti.
Kai man buvo septyneri, tėvai sugalvojo pajuokauti, jog aš esu iš vaikų namų. Išsigandau, sutrikau, tačiau jie vėliau pasakė, jog tai – pokštas. Jie norėjo pažiūrėti mano reakciją, manė, kad bus juokinga.
Mūsų šeima turėjo pinigų, tačiau tam tikras degradavimo lygis buvo aiškiai juntamas.
Mano tėvai išsiskyrė, kai man buvo aštuoneri. Likau augti su mama, tačiau skyrybos ne itin pakeitė mano santykius su mama“, – vaikystę prisiminė pašnekovė.
Dešimties bandė žudytis
Ligita pabrėžė, kad ją ypač skaudino užuojautos nebuvimas. Ji savo mamą įvardijo kaip narcisistę. Kitaip tariant, jos elgesys buvo paremtas skausmo kitam kėlimu. Narcisisto tikslas, pasak Ligitos, yra sukelti skausmą per manipuliaciją. Didžiausia problema – intensyvumas, kai tai stengiamasi daryti nuolat.
Griežtas auklėjimas, draudimas eiti į kiemą, nuolatinis liepimas sėdėti prie knygų. Galima pagalvoti, kad tai – normalus mamos noras užauginti dorą žmogų, tačiau pati Ligita tai vertina kaip žiaurų, grubų ir agresyvų vertimą elgtis prieš pačios valią.
„Mušama buvau nuo vaikystės. Visada taip buvo. Mane mušdavo ne tik diržu. Tai man kėlė neigiamas emocijas. Vėlgi, tada aš viską priėmiau kaip normalų faktą, atrodė, kad taip reikia, bet susitaikymo momento niekada nebūdavo. Visada atrodė, kad mamos pyktis bus amžinas.
Aš niekada nebuvau blogas vaikas. Gerai mokiausi, siekiau savo tikslų“ – kalbėjo Ligita ir prisiminė, kad dešimties metų sugalvojo pasitraukti iš gyvenimo.
„Mane buvo apėmusi neviltis. Nebuvo minčių, buvo tik pojūčiai. Buvau taip griežtai auklėjama, kad nebemačiau išeities“, – aiškino ji.
Dešimties metų nusprendusi pasitraukti iš gyvenimo, ji jautėsi, kaip pati sakė, visiška nevėkšla. Be pagrindo ypač griežtas mamos elgesys mergaitę varė iš proto.
Po mamos pareiškimo prireikė medikų
Kai mergina baigė mokyklą, ji svajojo stoti į universitetą. Gavusi atestatą su puikiais pažymiais, ji džiaugėsi galėsianti save realizuoti teisės srityje ir ten siekti aukštojo mokslo, tačiau mama kategoriškai uždraudė tai daryti motyvuodama, jog neturi tiek pinigų.
Pasak jos, mamos draudimas neleisti dukrai mokytis – viena iš narcisizmo apraiškų. Kitaip tariant, mama norėjo padaryti viską taip, kaip pati norėjo, bet ne taip, kaip būtų geriau pačiai Ligitai.
„Aš gerai mokiausi, įsivaizdavau, kad galėsiu pati tvarkytis savo kelią. Kai pamačiau pasipriešinimą iš motinos pusės, man buvo absoliutus lūžis.
Gerai prisimenu tą graudų momentą, kai parėjau iš mokyklos su atestatu. Mano nuotaika buvo puiki, bet mama ją sugadino pasakiusi, kad negalėsiu mokytis ten, kur norėsiu.
Aš buvau 16 metų, jaučiausi atsakinga už save ir žinojau, kur turėčiau save realizuoti. Ji man liepė rinktis profesinę mokyklą.
Prasidėjo dar aštresni konfliktai, ėmiau protestuoti. Man net prireikė medikų pagalbos, nes susirgau depresija“, – atvirai klojo L.Adomavičiūtė.
Norą būti mama lydi baimė
Jauna mergina vylėsi, kad jai gali padėti pokalbiai su psichologais. Ji išbandė psichoterapijos seansus.
Tiesa, nuėjusi į vieną tokių, patyrė šoką. „Ėmiau pasakoti apie tai, kas man sunku ir kas mane slegia, tačiau išgirdau grasinimą, kad atėjus negalima verkti ir aš turėčiau būti pasiruošusi kalbėti apie problemas bei liautis reiškusi savo jausmus“, – sakė ji.
Tai buvo vienintelis kartas, kai mergina bendravo su psichologais.
37-erių Ligita svajoja apie šeimą. Šiuo metu ji gyvena su mama, tačiau ir pati jau svajoja tapti žmona, auginti vaikus.
Ligita atvira – tapti mama jai būtų gana sudėtinga dėl baimės perimti savo mamos auklėjimo metodus. Ji viliasi, kad tik antroji pusė galėtų padėti jai priimti išmintingus sprendimus, padėsiančius teisingai auklėti vaikus.
Trokšta padėti kitiems
Kaunietė, kurią nuo vaikystės slėgė bendravimas su mama, nori save realizuoti gelbėdama panašaus likimo žmones. Šiuo metu didžiąją savo laiko dalį ji skiria pačios inicijuotam Žmogiškųjų ryšių – antinarcisizmo projektui.
Kartu su veikliais ir pozityvumo siekiančiais žmonėmis ji siekia skatinti, plėsti ir kurti sistemas, pagrįstas žmogiškumo standartais bei žmogiškaisiais ryšiais.
Šis projektas yra skirtas skatinti, plėsti ir kurti sistemas, pagrįstas žmogiškumo standartais bei žmogiškaisiais ryšiais, mažinti žmogiškumo deficitą.
Pagrindinė idėja, kurianti projekto sprendimus, yra emocinio stuburo struktūra – tai asmens emocijų bei emocinio intelekto sistema, kuri remiasi žmogiškumo ir žmogiškųjų ryšių standartais, kuria stipraus ir pozityvaus bendradarbiavimo nuostatas asmenyje bei aplinkos kultūroje.
Ligita trokšta, kad aplink būtų kuo mažiau narcisistų, kurie sukelia skausmą kitiems. „Noriu, kad vaikų ir tėvų bendravimas būtų sklandesnis. Tik kuriamas tarpusavio ryšys padės kurti gerus santykius, remtus pasitikėjimu ir ramybe.“
Ligitos mama: „Mano gyvenimas irgi nebuvo saldus“
Ligitos mamos Dalios nenustebino dukros pasakojimas apie vaikystę ir gyvenimo kelią. „Aš visą gyvenimą buvau ir tėvas, ir motina viename. Sunku buvo išlikti jautria, juk ant pečių gulė daugybė rūpesčių. Paauglystės metais atsirado prieštaringumai šeimoje.
Tai, kad neleidau jai stoti į aukštąją mokyklą, buvo paaiškinama ir suprantama. Nenorėjau nieko blogo. Ji turi meninių gabumų, labai gražiai piešia. Ji ketverių metukų pažinojo raides, o penkerių – skaitė. Netingėjau jai aiškinti, mokinti ją.
Teisės studijos buvo labai brangios, o meninės pakraipos – nemokamai. Aš jai sakiau, kad ji galės ir penkis aukštuosius baigti, tačiau labai linkėjau jai įgyti piešimo pagrindų, pabūti menininkų aplinkoje.
Aš ir pati svajojau apie aukštąjį mokslą, tačiau mano tėvams finansiškai tai buvo per didelis iššūkis“, – kalbėjo dukrą užauginusi moteris.
Ligita ne kartą minėjo, kad jai iš mamos trūko dėmesio, meilės ir globos. Jos mama tvirtina, kad tikrai taip galėjo būti. „Kai jai buvo 18, išvykau į Kanadą. Žinau ir apie jos bandymą žudytis, kai jai buvo 10 metukų. Buvo toks faktas.
Ji buvo labai jautri, pernelyg stipriai į viską reaguodavo.
Mano gyvenimas irgi nebuvo saldus. Aš viena užauginai Ligitą. Mačiau, kad vyrui nerūpi šeima, todėl ne tik pagimdžiau, bet ir užauginau.
Turbūt dėl to ir buvo sunku skirti viskam laiko. Kai ji buvo maža, man medikai diagnozavo onkologinę ligą. Per ašaras kelio nematydavau, bet ji, kaip vaikas, tų dalykų nesuprasdavo, aš apie tai nekalbėdavau“, – tikino ji.
Abi moterys sutartinai tvirtina, jog šiuo metu jų gyvenime – šviesusis periodas.
Ligitos mama palaiko dukrą ir jos inicijuojamą projektą dėl santykių šeimose gerinimo. Ji įsitikinusi, jog Ligita su savo patirtimi tikrai galėtų padėti kitiems žmonėms. „Ji labai jautri, o aš – užsigrūdinusi, gyvenimas mane mėtė ir vėtė.
Mergaitė, gali būti, norėjo iš manęs daugiau meilumo ir švelnumo, tačiau aš niekada tokia nebuvau. Mano mama irgi nebuvo „minkšta“, bet ką dabar daryti.
Man svarbiausia, kad ji atrastų savo kelią. Ji kuria daug projektų, geba surinkti ne tik informaciją, bet ir žmones. „
