„Šitas karas įtraukė ir mane. Nors esu už tūkstančių kilometrų, bet verdu tame katile kartu su Ukrainos kariais. Klausau jų istorijų – jie man išsipasakoja daugiau negu psichologui.
Kai lankiausi Ukrainoje, mačiau, kas lieka iš žmogaus, kai į šarvuotą techniką pataiko minosvaizdžio ar granasvaidžio šaudmuo. Suvokiau visą karo žiaurumą“, – pasakojo R.Šerpatauskas.
Per dvejus metus Druskininkų Dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybos karių reabilitacijos centre atsigauti atvyko per šimtą Ukrainos karių.
Jiems R.Šerpatauskas surengė kelis šimtus išvykų po Lietuvos muziejus, lankytinas vietas, kariuomenės batalionus. Jo draugais virto keli šimtai ukrainiečių – kariai ir jų šeimos bei bičiuliai.
Kartais Ramūnui parašo karių artimieji. „Laiškuose liejasi tokie padėkos žodžiai, kad būna sunku sulaikyti jausmus. Jie mato, kad jų žmogus iš Lietuvos grįžo visiškai kitoks“, – prisipažino vyras.
Druskininkietis turi septynis Ukrainos apdovanojimus. Paskutinis įteiktas lapkričio pabaigoje – per kariuomenės dieną. „Ukrainos kariuomenės vadas apdovanojo savo medaliu už nuopelnus Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms“, – aiškino Rezervo karių asociacijos Alytaus skyriaus pirmininkas .
Vyras laiko savanorystei neskaičiuoja – supranta, kad yra kariams reikalingas.
R.Šerpatauskas užrašė ne vieną ukrainiečių iš fronto parsivežtą istoriją. Ketina jas sudėti į atminimų knygelę ir išleisti. „Tai neturi būti užmiršta, apie tai turi žinoti visi. Televizijos to neparodo“, – įsitikinęs ukrainiečių draugas.
Kūno likučius sudėjo į kibirą
Jis tikino, kad ukrainiečiai patyrė tą patį, ką mūsų seneliai ir proseneliai 1944-1946 metais. „Buvo naudojami lygiai tie patys kankinimai, tik dar žiauresni.
Separatistai tiek daužydavo Ukrainos karius, kad šie panirdavo į komą. Vieną karį iš vadinamojo žaliojo koridoriaus – Igorį – priešininkai pusantros paros mušė vien todėl, kad jis nemokėjo kalbėti rusiškai, tik ukrainietiškai.
Tų žmonių gyvenimai suluošinti, psichika sužalota. Jauni vyrai iš karo grįžta prisižiūrėję kraupių vaizdų.
Vienas Donecko oro uosto gynėjas pasakojo, kaip į jo kuopos draugą už 20 metrų pataikė mina. Iš kario liko tik batai. Tai, kas liko iš kūno, sudėjo į kibirą ir grąžino tėvams“, – šiurpumus pasakojo lietuvis.
Jis ir savo akimis matė, kaip sumaitoti žuvusių karių kūnai.
„Lankiausi Ekspertizių centre, kur vežami visi fronte žuvusiųjų kūnai. Mačiau sudarkytus, išniekintus kūnus.
Vienas iš ekspertų papasakojo, kaip kartą jiems atvežė saują pelenų ir pasakė, kad tai buvo žmogus. Nustatyti tapatybės kartais yra neįmanoma.
O kai pavyksta, sunkiausia pasakyti tėvams – tai jūsų sūnus. Tame centre suvokiau visą karo žiaurumą“, – pasakojo R.Šerpatauskas.
Jį šokiravo ir kapinės Dniepropetrovske, vadinamos Šlovės alėja. „Kiek tik matai, milžiniškas laukas su karių kapais. Tų karių amžius – 19-30 metų. Ir čia tik vienas miestas. Kituose – lygiai tokios pačios Šlovės alėjos“, – stebėjosi atsargos karys.
Jam prireikė kelių dienų, kad atsigautų po šios kelionės į Ukrainą.
Lietuvių dovanos išgelbėjo gyvybę
Vyras girdi ne tik baisias istorijas, bet ir daugybę padėkos žodžių. Kai Ukrainoje kariai atvažiavo jo pasitikti, nenorėjo paleisti: „Mane sutiko kaip prezidentą. Jie labai vertina pagalbą. Pasakyk, kad esi lietuvis, tai jie bus pagatavi tave ant rankų nešioti.
„Jūs – maža tauta, bet daugiausiai padedate“, – apie lietuvius kalba ukrainiečiai.“
Vienas ukrainietis paliudijo Ramūnui, kad lietuvių padovanotas šalmas ir neperšaunama liemenė išgelbėjo jam gyvybę.
Kitas jaunas karys nudegimų centre jį atpažino: „Aš tave žinau, tu – iš Lietuvos. Tave vakar per televiziją rodė!“
R.Šerpatauskas daug padėkos žodžių sulaukia ir laiškais. Jį ypač džiugina, kai Ukrainos kariai atsiunčia nuotraukų iš fronto, į kurį išsineša ir Ramūno padovanotas Lietuvos vėliavas.
Kiekvienam į Druskininkus atvykusiam kariui šaulys dovanoja Lietuvos vėliavą – trispalvę arba Vytį. Iki šiandien jis padovanojo 132 vėliavas.
„Valdovų rūmai kartą prisijungė prie iniciatyvos. Vėliavas jie paprastai dovanoja patriotiškiausioms Lietuvos mokykloms, bet vienąkart ją padovanojo Ukrainos kariams“, – pasakojo R.Šerpatauskas.
Dauguma dovanotų Lietuvos vėliavų – fronte. Kariai, kurie grįžta kariauti, dažnai pasiima dovaną su savimi.
„Taip ukrainiečiai atsako į priešiškos šalies propagandą, kad ten esą kovoja lietuvių samdiniai. Nors lietuvių ten nė kvapo, tegu bent vėliavos bus“, – šypsojosi R.Šerpatauskas.
Per dvejus metus lietuvis pramoko ukrainietiškai. Net tardamas lietuviškus žodžius, jis kartais vietoj g taria h, kas būdinga ukrainiečių kalbai.
Koją pakišo stuburo trauma
Kodėl Ukrainos karių entuziastas, jaunas vyras netarnauja Lietuvos kariuomenėje? Apie tai R.Šerpatauskas svajojo nuo vaikystės, tačiau koją pakišo per sunkus darbas užsienyje.
Jau darželyje vyras norėjo būti kareivis. Gatvėje pasisveikindavo su kiekvienu milicininku.
Penktoje klasėje Ramūnas atsisakė vaidinti naujametiniame spektaklyje, jei jame nebus kareivio vaidmens. Mokytoja buvo priversta tarp zuikučių ir meškučių į pasakojimą įpinti ir karį.
Kai Lietuvą purtė Sausio 13-osios įvykiai, R.Šerpatauskui buvo 12 metų. Tuomet jis suprato, kad jo gyvenimo ašis bus kariuomenė.
Kai vaikinui sukako 17, jis tapo kariu savanoriu. Taip išsipildė didžiausia jo svajonė.
Nors neprivalėjo, baigęs mokyklą jis atliko privalomąją karo tarnybą. O po jos dar kelerius metus tarnavo kariuomenėje.
„Beveik devyneri metai“, – tarnybos laiką suskaičiavo R.Šerpatauskas.
Prieš dvylika metų jis susipažino su būsima žmona, gavo darbo pasiūlymą užsienyje.
Vyras išėjo į atsargą ir išvyko dirbti. „Kasdien abejojau, jaučiau, kad esu ne ten, kur turėčiau būti. Savęs be uniformos neįsivaizdavau. Traukė namo, kad ir kokie pinigai ten būtų“, – prisiminė druskininkietis.
Užsienyje jis dvejus metus dirbo mėsos fabrike. „Per dieną padarydavome 10-17 tonų produkcijos“, – prisiminė atsargos karys.
Dirbdamas vyras gavo traumą – krūvio neatlaikė jo stuburas. Dabar stuburo slanksteliuose – keturi varžtai ir du implantai.
„Kai grįžau į Lietuvą, į kariuomenę dėl sveikatos įsilieti nebegalėjau“, – apgailestavo druskininkietis.
Jam darbą pasiūlė Šaulių sąjunga, kur Ramūnas tapo kuopos vadu. Jis veda užsiėmimus jaunimui, toliau dėvi uniformą. „Užsivilkus uniformą pamirštu stuburo bėdas. Neturiu kada apie tai galvoti. Uniforma man – kaip oras“, – tikino R.Šerpatauskas.
Jis gauna netekto darbingumo pensiją, šiek tiek uždirba vadovaudamas jaunųjų šaulių būreliui. Vyrui negalima nieko kelti, daugiau pajudėjus ar pasikeitus orams jis jaučia skausmą.
Žmona suprato ne iš karto
Šaulių sąjungos kuopos vado žmona, viešbučio ekonomė Jurgita (34) ne iš karto suprato vyro ryžtą ukrainiečiams padėti be jokio atlygio.
„Iš pradžių buvo nesusipratimų. Bet kai ji pamatė reabilitaciją bebaigiančių karių emocijas, ėmė mane palaikyti“, – pasakojo aktyvistas.
Devynmetis jo sūnus Ignas didžiuojasi tėvu. Ramūnas berniuką kartais pasiima į keliones su kariais. Vaikas su jais susidraugauja.
„Kartą parėjo iš mokyklos, nupiešė piešinį ir pasakė: „Noriu padovanoti Olegui.“ Olegas – Ukrainos karys, viešėjęs pas mus prieš dvejus metus. Jis nuvežė tą piešinį ir padovanojo“, – prisiminė šaulys.
Paklaustas, kodėl taip aukojasi, atsargos karys paaiškino: „Šitie žmonės kaunasi ne tik už savo valstybę, bet ir už mūsų. Jei jie nebūtų sustabdę priešo ten, kur jis dabar sustabdytas, tai net neabejoju, kad priešas būtų šiandien pas mus. Taip galėjo būti. Todėl jaučiu pareigą jiems padėti.
Maidanas man priminė 1991 metų sausio 13-ąją. Gerai atsiminiau, kas vyko pas mus. Kai prasidėjo įvykiai Ukrainoje, supratau, kad turiu kažką daryti. Sekdavau įvykius net naktimis.“
Prasidėjus neramumams Ukrainoje jis ėmė rinkti humanitarinę pagalbą – maistą, drabužius, medikamentus.
Išgirdęs, kad Lietuva priims gydytis Ukrainos karius, jis pajuto, kad tai bus jo darbas. Į Druskininkų karių reabilitacijos centrą kariai buvo pervežti iš įvairių Lietuvos ligoninių. Kitą dieną ryte R.Šerpatauskas atėjo į reabilitacijos centrą ir paaiškino, kad nori padėti.
Pradėjo skambinėti į muziejus, prašė priimti karius. Muziejai ukrainiečius sutiko geranoriškai, ėmė nemokamai vesti ekskursijas.
Kartais kariai atvažiuoja tiesiai iš ligoninės palatos. Ramūnui tenka pasirūpinti jų drabužiais. „Kai desantininkai norėjo futbolo pažaisti, nuvažiavome į turgų ir nupirkome jiems sportbačius – mėnesį laiko vyrai žaidė futbolą“, – pasakojo karių užtarėjas.
Per dvejus metus Druskininkuose reabilitavosi 117 karių.
R.Šerpatauskas pažįsta juos visus, iki šiol su jais bendrauja internetu ar telefonu. Karys jiems surengė daugiau nei 250 išvykų – susitikimų su Lietuvos ir kitų NATO šalių kariais, ekskursijų, apsilankymų muziejuose.
