Kaimo bendruomenė iš pradžių į nepažįstamo vyro užmojį žiūrėjo įtariai, kažkam net atrodė, kad tai aferistas, kuris, pasinaudodamas svetima nelaime, nori pasipinigauti. Tačiau darbai kalba už save. Buvęs tvartelis vos per du mėnesius virto šiltu namuku, o dabar vyksta vidaus apdailos darbai. Žmoną per avariją, o namus per gaisrą praradęs vyras su vaikais Kalėdas švęs jaukiuose namuose.
Kalėdiniais stebuklais domėjosi „Lietuvos ryto“ televizijos laidos „24/7“ žurnalistė Asta Martišiūtė.
Nelaimės vijo viena kitą
„Išvažiavau į darbą į Vilnių, o mano tėvas anūkus ryte palydėjo prie parduotuvės, ten atvažiuoja mokyklinis autobusiukas. Ateina – namas dega. Man paskambino į Vilnių, atvažiavau iš darbo, nieko negalėjau padėti. Sudegė viskas – visi popieriai, dokumentai“, – tragediją atsiminė vienišas trijų vaikų tėvas Ramūnas Dūlaitis.
Gaisras – ne vienintelė nelaimė, ištikusi šią šeimą. Prieš tai vyras žmoną, o vaikai mamą palydėjo amžino poilsio. Trijų vaikučių mama žuvo avarijoje. Dar prieš tai šeima palaidojo pagranduką. Po gaisro tėvas su trimis vaikais, kurių vienas neįgalus, ir senelis glaudėsi tvartelyje.
Nors pats Ramūnas – statybininkas, po tiek netekčių vėl kurti namus nebuvo nei jėgų, nei pinigų. Ir šios Kalėdos būtų praėjusios tvartelyje, jei į šiuos namus nebūtų užsukęs nepažįstamasis.
Savo bėdą slėpė
„Pirmą sykį atvažiavus vaizdas buvo kraupus, bet iš kitos pusės ir jaukus, kadangi toje patalpoje buvo šilta, nebuvo jokio asocialaus vaizdo, alkoholio, cigarečių kvapo. Džiūvo vaikučių skalbiniukai, stovėjo dvi lovelės, televizorius, sena dujinė. Po gaisro jie taip gyveno du metus“, – pasakojo kilniaširdis, svetimai šeimai namą statantis J. Davidonis.
Jis šiuose namuose atsidūrė atsitiktinai, kuomet draugas pasiūlė paieškoti, gal kam reikia likusių plytų. J. Davidonis skelbimą įdėjo į socialinį tinklą, o plytų paprašė nelaimės ištiktos šeimos giminaitė.
„Kas keisčiausia, kai atvykau ir pamačiau vaizdelį, supratau, kad keisim, kad taip nebus. Paprašiau padaryti nuotraukas – tą situaciją, kurioje gyvena. Mane pribloškė, kad jie prašė, maldavo to nedaryti, kadangi jiems buvo gėda, kad kažkas pamatys, kaip jie gyvena.
Aš juos atkalbėjau, kad ne jiems turi būti gėda. Tėtis iš paskutinių rengia naujais drabužiais, visą laiką tvarkingai apsirengę, vieni iš geriausių moksleivių mokykloje. Matomai, kad negautų traumos, jei kažkas sužinos, kad vaikučiai iš tvarto“, – pasakojo J. Davidonis.
Stengiasi labiau nei dėl savęs
Negali sakyti, kad ir valstybė nieko nepasiūlė. Po dviejų tvartelyje praleistų metų vyrui su trimis vaikais buvo pasiūlyta keltis į socialinį būstą.
„Turėti socialinį būstą tolygu likti skolingam valstybei ir visą gyvenimą gyventi už nepasiturinčio pajamas. Vaikai auga, o tai būtų reiškę, kad jei jie pradės dirbti, gauti geresnes pajamas, tą socialinį būstą iš jų atims. Jiems buvo pasiūlę socialinį būstą realiai su tragiška technine situacija. Aš juos atkalbėjau, kaip bebūtų, bent jau turės namuką, savo namus“, – kalbėjo J. Davidonis.
Visi baldai name bus nauji – nauja patalynė, puodai, šaldytuvas, kokio, kaip sakė pats Julius, ir jis pats neturi, o turėti norėtų. Iš pradžių vyras palaikymo nesulaukė ir iš savo žmonos, jos širdis atlyžo tik po kurio laiko.
„Pradžioje buvo: kodėl mes neturime nieko, o kitiems stengiesi, darai. Mes nuomojamės butą, baldai seni, viskas sena. Pradžioje pykau, dabar palaikau vyrą. Kai atvažiavau pas vaikus, pamačiau, kokie jie yra, ypač neįgalus berniukas. Pagailo man vaikų, matau ir tėvą, ir senelį – du vyrai, o išauginti vaikus tikrai sunku. Kai nieko neturi, tėvas depresijoje – pagailo vaikučių“, – pasakojo Vilija Davidonienė.
Juliaus žmona dabar atsakinga už moteriškus rūpesčius – baldų projektavimą, namų jaukumą.
Net išėjo iš darbo
Visgi, aplankius tvartelyje prisiglaudusius vaikus širdis suminkštėjo ne tik vyro žmonai.
„Įvykdavo tarsi stebuklai. Kai sutardavom telefonu su žmonėmis, pasakydavo, kad padės, pavyzdžiui, stogą uždengti. Atvažiavę, pabendravę, pamatę, iš žiupsnelio pažadų, kurie buvo telefonu, norai padėti išaugdavo milžiniškai. Nuo grūdelio išaugindavom medį. Niekada nesakau, kad darau aš. Tai darome mes“, – kalbėjo J. Davidonis.
Per trumpą laiką Juliaus idėja paversti tvartelį namais patikėjo apie tūkstantis žmonių – kas rėmė statybinėmis medžiagomis, kas kitais pirkiniais. Net lietuviai emigrantai iš Norvegijos siuntė siuntinius šeimai padėti. Galiausiai, žmonės ėmė Julių įkalbinėti atsidaryti sąskaitą banke, kad būtų galima pervesti pinigus. O pats vyras net išėjo iš darbo, kad visą savo laiką skirtų namų svetimai šeimai statyboms.
„Išėjau iš darbo, turėjau santaupų, tai galėjau sau leisti. Planavau, kad viskas greičiau įvyks, truputėlį užsitęsė darbai – ne mėnesį, o du. Iš tų santaupėlių ir gyvenam. Pradžioje nebuvo sąskaitų, kas lietė stambias paramas, o kas lietė smulkias išlaidas – naudojausi savo lėšomis“, – pasakojo J. Davidonis.
Jaunas vyras sako niekada nesigailėjęs, kad jo gyvenime atsirado ši šeima. Tai nauja jo žmonos ir dviejų vaikučių gyvenimo dalis. Julius prisipažįsta, kad nežada nuo jų atsikabinti ir išduoda paslaptį, kad jau surado gydytoją, kuris padėtų tėvui išbristi iš depresijos liūdno, taip pat susitarė su medikais, kad nemokamai konsultuotų epilepsija sergantį šeimos berniuką.
„Daugelis sako: važiuok toliau. Mielai, bet tai yra brangu – du mėnesius nedirbti, išleisti savo santaupas. Mano tikslas, kad daugiau žmonių pamatytų, kad nereikia būti abejingam, savyje atrasti jėgų, drąsos ir nesigėdyti tą daryti, pastebėti šalia esančią problemą, pasitikėti ir žinoti, kad tu gali išspręsti. Tai, ką padarai, jausmas nerealus“, – kalbėjo J. Davidonis.
O naujas namas nebus tiesiog pastogė. Prie statybų prisidėję verslininkai iš tiesų į darbą žiūri rimtai.
„Stengiamės atpažinti problemas, pliusus. Prieš savaitę termovizoriumi patikrinom vidų, išorę, grindis, lubas, sienas, langus. Išorėje matėsi, kad yra didelis šilumos pralaidumas. Dabar langai užsandarinti, reikės juos apdirbti. Čia bus moderniausias kaimo namas. Gal yra modernesnis, bet tokiomis sąlygomis padarytas – čia fantastika.
Pagarba žmonėms, kurie sugebėjo tai suorganizuoti, ir socialiniams tinklams – be jų čia nieko nebūtų. Mes su kolegomis stengiamės pagelbėti vykdyti darbus. Prieš kelias savaites „Facebook“ pamačiau nuotraukas, tapo aišku, kad iki Kalėdų nesuspės, jei nebus papildomų pajėgų.
Sakau, ar nereikia pagalbos. Sako reikia vienai dienai. Taip ir dirbam antrą savaitę, septyniese vyrai darbuojasi“, – pasakojo prie kilnaus projekto prisidėjęs verslininkas Tadas Astrauskas.
Vienišas trijų vaikų tėvas vis dar negali patikėti stebuklu. O ir prieš kurį laiką net nebūtų pagalvojęs, kad gyvenimas apsivers aukštyn kojomis.
„Jei ne Julius, nieko čia nebūtų. Sesuo susirado Julių, viskas vyksta. Vaikai džiaugiasi, kartais juos atveža mano sesuo – laksto po kambarius, sako: oi, čia mano kambariukai“, – kalbėjo R. Dūlaitis.
Ir negali neprisiminti vieno garsiausių lietuvių M.K.Čiurlionio minties, kad ne tik tie, kurie turi milijonus, ir ne tik tie, kurie milžinais vadinami, daro gera kitiems.
Nors Julius neprašė, bet jaučiame pareigą pasakyti, kad, kai pasibaigs namo statybos Lapelių kaime, vyras neturės darbo. Kol kas neturi ir jokio pasiūlymo.
Gal ir jūs žinote žmonių, kurių gerų darbų istorijas turėtų išgirsti visa Lietuva? Pasidalinkite! Rašykite mums adresu gerizmones@lrytas.lt.
„24/7“ – šeštadieniais 21.30 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
