Londone beveik prieš septynerius metus draugų vakarėlyje susitikę G.Fernandesas ir K.Kalbasnikava nė nenujautė, kad netikėta pažintis galėtų pakeisti jųdviejų gyvenimą.
Tuo metu Krystsina studijavo žurnalistiką Europos humanitariniame universitete Vilniuje, o Gasparas mokėsi tarptautinės kulinarijos mokyklos „Le Cordon Bleu“ filiale Londone ir dirbo restorane.
Didžiosios Britanijos sostinėje užsimezgusi pažintis virto susirašinėjimu elektroniniais laiškais, bet po kiek laiko ir nutrūko. Juk virtualus bendravimas niekada neatstos realaus.
2014 metų gegužę K.Kalbasnikava po netrumpos bendravimo pertraukos prisiminė G.Fernandesą ir parašė jam laišką. Krystsina pasiteiravo, kaip jam sekasi.
Gasparas iškart atsakė į laišką – indas rašė, kad dirba virtuvės vadovu golfo klube, kuriame lankosi žinomi aktoriai, futbolininkai.
Po savaitės Gasparas viename laiškų draugei užsiminė, kad perka lėktuvo bilietus ir ruošiasi ją aplankyti Vilniuje. Kai indas susitiko su baltaruse, juodu nutarė daugiau nebesiskirti.
„Visą vasarą Gasparas pas mane skraidė iš Londono, tačiau planavome, kad jis persikels į Vilnių visam laikui“, – pasakojo reklamos agentūroje dirbusi K.Kalbasnikava.
Goa valstijoje Indijoje gimusį, tačiau vėliau su tėvais į Angliją persikėlusį G.Fernandesą gąsdino nežinomybė Lietuvoje.
Kulinaras svarstė, jog naujoje šalyje daug mažesni atlyginimai ir neaišku, ką jis čia veiks. Bet širdyje užgimę jausmai buvo stipresni už nežinią. Kaip indas Vilniuje ieškojo darbo?
Gasparas: Pirmoji darbo vieta buvo kulinarijos studija – vedžiau kursus. Po to parašiau laišką vienam geriausių Lietuvos kulinarų Deivydui Praspaliauskui, pasiteiravau, ar galėčiau dirbti jo restorane.
Deivydas buvo geranoriškas: „Man būtų įdomu, jeigu padirbėtum restorane, nes kaip tik trūksta žmogaus, kuris galėtų kurti desertus.“ O aš gilinausi į konditeriją.
Bet po pusmečio nutariau pats įkurti restoraną, pavadinau jį savo vardu. Aš tapau savininku, o Krystsina – „Gaspar’s“ direktore.
Indiška „fusion“ stiliaus virtuvė svečiams patinka, nesiskundžiame jų trūkumu. Atvirkščiai, kartais stinga laisvų stalų.
Netrukus atidarysime dar vieną maitinimo įstaigą, kuri dirbs per naktį. Naujoje vietoje gaminsime greitai paruošiamus patiekalus, tačiau jie bus aukštos kokybės.
– Žinote, kur slypi verslo sėkmės paslaptis?
Gasparas: Paslaptis – nuoširdžiai dirbti.
Aš darau tai, ką mėgstu. Dirbu septynias dienas per savaitę.
Krystsina: Kai atidarėme restoraną, dirbau reklamos agentūroje. Bet atsisakiau šio darbo, ėmiausi padėti Gasparui. Kiek įmanoma jam padedu, tačiau dirbti ištisas paras darosi per sunku.
Esame pasidaliję darbus – aš atlieku organizacinius darbus, tvarkau restorano tinklalapį, o Gasparas atsako už valgius.
Be to, esu jo asmeninė asistentė, todėl, kai reikia tuo pat metu būti skirtingose vietose, vienur vyksta jis, kitur – aš.
– Ar artimieji palaiko jus?
Gasparas: Nors mano giminėje nėra kitataučių, šeima neprieštaravo mūsų draugystei. Mano tėvai labai džiaugiasi, kad turiu mylimąją. Jie palaiko mūsų idėją drauge kurti verslą.
Mano šeima Anglijoje gyvena beveik 14 metų. Turiu šešeriais metais vyresnę seserį Milissą, ji ištekėjusi už tautiečio.
Krystsina: Iki 17 metų gyvenau Baltarusijoje, baigiau mokyklą. Esu kilusi iš Zaslavlio netoli Minsko. Mano tėvai išsiskyrę, ir abu turi kitas šeimas. Todėl iš viso turiu tris brolius.
Vyriausias Kirilas (25 m.), kaip ir aš, studijavo žurnalistiką Europos humanitariniame universitete Vilniuje, tačiau baigęs mokslus grįžo į tėvynę.
Brolis – meniškos prigimties, todėl džiaugiasi turįs darbą vienoje Minsko galerijų.
Kol neturėjome restorano, į gimtinę grįždavau dažnai, tačiau pastarąjį kartą ten lankiausi kovo mėnesį. Užtat mano tėvai šįmet mus Vilniuje aplankė tris kartus, o aš dėl darbų nebegaliu pas juos ištrūkti.
Išsiaiškinome, kad mano ir Gasparo šeimose sutampa svarbūs įvykiai. Mano brolis Kirilas ir jo sesuo Milissa gimę tą pačią dieną – rugpjūčio 25-ąją. Nors skiriasi jų amžius, smagu vieną dieną abu pasveikinti.
– Kokiomis tradicijomis apipinti jūsų santykiai?
Gasparas: Kiekvieną sekmadienį einame kur nors vakarieniauti – ne į svečius, o į restoraną. Juos renkamės pagal bičiulių patarimus. Galime gaminti ir namuose, juk svarbiausia vakarieniauti kartu.
Krystsina: Tai – vienintelis vakaras, kurį galime praleisti kartu.
Gasparas: Antra tradicija – mėgstame pasivaikščioti po sostinės Bernardinų sodą. Man ten labai patinka, nes palei parką teka upė ir galima maloniai vaikštinėti pakrante.
Krystsina: Kai Gasparas persikraustė į Vilnių, mudu ten susiruošėme pasivaikščioti, ir tą tradiciją tęsiame.
Gasparas: Nežinau, tai tradicija ar ne, bet nutarėme su savo tėvais bendrauti jų gimtąja kalba. Man sunkiai sekasi kalbėti rusiškai, nes moku nedaug žodžių. Keista, bet aš viską suprantu, kai kalbama rusiškai.
Krystsina: Aš moku kelias indiškas frazes, kurias jis dažniausiai ištaria bendraudamas su savo tėvais: kaip sekasi? Ar pietavote? Kaip jaučiatės?
Todėl kai paskambina jo tėvai, stengiuosi ką nors pasakyti jų gimtąja kalba.
Indams svarbiausias klausimas: „Ar pietavote?“ Tai – mandagumo frazė.
O mes, baltarusiai, dažniausiai klausiame: „Kaip reikalai?“ Nors klausimai skirtingi, esmė panaši. Teiraujamasi, kas svarbiausia.
Gasparas: Indijoje paklausti, ką valgėte pietums ar vakarienei, normalu. Indams maistas labai svarbus. Juk geras maistas – dalis mūsų gyvenimo.
Kai nuvykstu į Goa ir užsuku pas kaimyną, pasidomiu, kaip jam sekasi ir ką jis valgė pietums. Todėl ir manęs tėvai pirmiau teiraujasi, ne kaip praėjo diena, o ką valgiau.
– Ar namie ruošiate valgį?
Gasparas: Nežinau, kodėl, bet namuose mėgstu ruošti indiško skonio itališkus patiekalus. Man patinka gaminti makaronus su mano šalies prieskoniais.
– Kuris dažniau sukatės prie viryklės namuose?
Krystsina: Daugeliui atrodo, kad jeigu namuose yra profesionalus kulinaras, jis dažniausiai ir ruošia valgį.
Tačiau jis visą dieną dirba restorane ir grįžęs namo nebeturi noro ką nors ruošti.
Už valgį namuose dažniausiai esu atsakinga aš. Tik kai Gasparas būna geros nuotaikos, paruošia ką nors skanaus.
Bandžiau kepti baltarusiškus bulvinius blynus (draniki), tačiau Gasparas nelabai jų mėgsta.
Kaip mums, baltarusiams, patinka bulvės, taip jam – ryžiai. Juos Gasparas gali valgyti kiekvieną dieną su kuo tik nori ir jam nepabos. Tačiau gerai išvirti ryžių nemoku, nes jie vis sulimpa.
Gasparas mėgsta mano paruoštas salotas, pyragus. Dažnai kepu obuolių pyragą.
– Vilniuje ar Londone jums labiau patinka gyventi?
Gasparas: Gyvenimu Vilniuje nesiskundžiu. Kiekviename mieste yra ir teigiamų, ir neigiamų dalykų, bet čia patyriau daugiau teigiamų emocijų nei neigiamų. Vilnius – nedidelis, puikus miestas gyventi.
Bet Londonas ir Vilnius – nepalyginami. Tai būtų tas pat, jei lygintume dangų ir žemę. Manau, Vilnius turi daugiau panašumų tik su Ryga.
Nebūtų skirtumo, kur gyventi – Vilniuje, Rygoje, bet savo laimę radau būtent Lietuvos sostinėje.
Londone daugiau uždirbdavau, bet daugiau ir išleisdavau, o Vilniuje mažiau uždirbu, todėl neišlaidauju.
– Kaip vyko sužadėtuvės?
Krystsina: Šįmet gegužę, kai minėjome dvejų metų draugystės sukaktį, sulaukiau pasiūlymo tekėti. Buvome išvykę atostogų į Komą Italijoje.
Vakare Gasparas pakvietė mane vakarienės į restoraną, po to vaikščiojome po parką, Komo ežero pakrante, ir tuo metu pasipiršo – tai buvo paprasta, bet jautru.
Nujaučiau, kad taip gali nutikti, bet kai jis pradėjo sakyti jaudinančius žodžius, pravirkau.
– Kada ketinate tuoktis?
Krystsina: Kitų metų gegužę, kai minėsime trečiąsias draugystės metines.
Iš pradžių vestuves norėjome švęsti Goa valstijoje, bet supratome, kad iškils problemų – ne visi svečiai galės ten nuvykti, nes toli.
Planuojame švęsti Vilniuje – bus paprasčiau atvykti mano ir Gasparo artimiesiems. O medaus mėnesį ruošiamės praleisti būtent Goa ir šią progą paminėti su vyro giminaičiais.
Gasparas: Goa mano giminių labai daug. Sesers vestuvėse, kurios buvo švenčiamos Goa, dalyvavo per tūkstantį svečių. Tai laikoma vidutinėmis vestuvėmis, nes kartais į puotą atvyksta ir daugiau žmonių, ne tik giminės, bet ir kaimynai, jų draugai.
Įprasta, jei į vestuves pakvieti žmogų, jis kartu gali atsivesti tiek svečių, kiek nori. Kvietimų nesiunčiama. Kiek ateis svečių, tiek bus priimta.
Krystsina: Mano nuomone, vestuvėse turi dalyvauti tik artimieji, nors Baltarusijoje įprasta į vestuves kviesti visus giminaičius, net ir tolimus. Todėl kviečiami net trečios eilės pusbroliai ar pusseserės, nors su jais visiškai nebendraujama, tačiau sieja giminystės ryšys.
Planuojame, kad mūsų vestuvėse bus iki 70 svečių, daugiausia – artimųjų.
