Virginijos pasiūtų suknelių turi ir kitos Vokietijoje ir Prancūzijoje gyvenančios muzikantės – Justinos ir Simonos draugės bei kolegės. Jos susirado seserų Zajančauskaičių mamą, kuriai siuvimas yra malonus pomėgis.
Ilgą juodą blizgančią suknelę Justina vilkėjo neseniai atvykusi į Lietuvą, kai vyko Rokiškio klasikinės muzikos festivalis. Jos sesuo Simona buvo pasipuošusi stilinga tamsiai žalia suknele.
Kartu su kitais garsiais atlikėjais jos atliko vieną populiariausių kamerinės muzikos šedevrų – vokiečių romantiko Johanneso Brahmso fortepijoninį kvintetą.
Kai baigėsi koncertas, seserys su mama įsiamžino Rokiškio krašto muziejaus menėje prie Kalėdų eglutės.
Virginija pasakojo, kad skaudžiausios akimirkos jai buvo, kai savo atžalas išleidusi mokytis į M.K.Čiurlionio menų mokyklą Vilniuje sulaukdavo priekaištų: „Pagalvok, ką darai. Juk tu jas prarasi.“
Nuo to laiko praėjo beveik dvidešimt metų. Dabar seserys Zajančauskaitės – tarptautinio pripažinimo sulaukusius atlikėjos, pelniusios ne vieną apdovanojimą. Klausytojai joms plojo ne vienoje šalyje, bet smagiausia smuikininkei ir pianistei groti gimtojo Rokiškio žmonėms.
Nuo mažų dienų Justiną ir Simoną lydėjo muzika. Mokydamasi Rokiškio muzikos mokykloje Justina laimėjo Balio Dvariono konkursą.
Dvylikametei moksleivei buvo pasiūlyta atvykti mokytis į Vilniuje esančią M.K.Čiurlionio menų mokyklą.
Iš tikrųjų Justinai net buvo liepta apsispręsti – dabar arba niekada, nes vėliau pradėti mokytis groti smuiku šioje meno mokykloje nebūtų jokios naudos.
Apsispręsti mergaitės motinai padėjo Justinos muzikos mokytoja Laima Kanopienė. Ji neabejojo – jei yra kelias į priekį, reikia juo eiti.
Justinai išvykus į Vilnių pedagogai vis teiraudavosi, ar ji turi seserį arba brolį. Taip į jų akiratį pateko fortepijonu skambinanti Simona. Po kelių apsilankymų sostinėje moksleivė iš nedidelio Šiaurės Lietuvos miesto sulaukė pasiūlymo mokytis M.K.Čiurlionio menų mokykloje.
Kasmet per atostogas grįžusios namo Zajančauskaitės surengdavo koncertą, kartais prikalbėdavo ir savo draugus prisidėti prie jų scenoje.
Vėliau seserų keliai išsiskyrė. Simona išvyko studijuoti į Sankt Peterburgo (Rusija) N.Rimskio-Korsakovo konservatoriją, vėliau – į Veimarą Vokietijoje, o jos sesuo Justina – į Nacionalinę Paryžiaus muzikos ir šokio konservatoriją.
Tėvynės ilgesys ir muzikiniai sugrįžimai į Rokiškį paskatino seseris imtis bendrų darbų.
Kai prieš devynerius metus Rokiškyje Simona ir Justina pradėjo rengti klasikinės muzikos festivalį, niekas nesitikėjo, kad tai taps tradicija.
– Kodėl festivalis vyksta Rokiškyje, o ne Vilniuje, kur gyvena daug klasikinės muzikos gerbėjų?
Simona: Rokiškis – magiška vieta, nes nuo seno garsėja teatro renginiais, sporto šventėmis, medžio drožėjų darbais.
XX amžiaus pradžioje čia buvo garsi muzikos kalvė – augo ir mokėsi garsūs lietuviškos profesionaliosios muzikos kūrėjai: Mikas Petrauskas, sukūręs pirmąją lietuvių tautinę operą „Birutė“, kompozitorius Juozas Gruodis, vargonininkas, dirigentas, pedagogas Rudolfas Lymanas.
Iš pradžių pačios muzikuodavome visiems, ateidavusiems mūsų klausytis, – savo mokytojams, artimiesiems, draugams, pažįstamiems ir nepažįstamiems, o vėliau kūrėme programas ir kvietėme jaunus, daug pasiekusius atlikėjus.
– Ar vaikystėje nesijautėte nuskriaustos dėl to, kad teko daug mokytis groti?
Justina: Prisimenu tokį vaizdą – stoviu prie lango ir matau kieme lakstančius savo draugus, bet negaliu kartu su jais žaisti, nes turiu groti.
– Iš ko paveldėjote polinkį į muziką?
Simona: Lietuvoje vieni atlikėjai ateina iš profesionalių muzikų, o kiti – iš mėgėjų šeimų. Mūsų abi močiutės ir abu seneliai buvo muzikalūs – vieni turėjo gerą balsą, kiti mėgėjiškai muzikavo.
Mūsų mama taip pat groja pianinu, gitara, kuria dainas. Mes augome girdėdamos muziką.
Mama labai norėjo, kad mes taip pat mokytumės groti. Tačiau vaikui tai neturi tapti kančia.
Virginija: Aš taip pat Rokiškyje baigiau muzikos mokyklą. Bet man atsitiko taip, kaip daugeliui, – vieną dieną viskas baigėsi. Gal pernelyg vėlai susidomėjau muzika.
Tapau ekonomiste, iš tikrųjų pasirinkau ne tą profesiją, kurios norėjau. Bet man taip buvo lemta. Domėjimasis muzika, drabužių dizainu ir siuvimu – tai tik mano pomėgiai.
Manau, kad svarbiausia yra laiku pastebėti vaiko muzikalumą ir laiku pradėti. Jūratė Budrienė, L.Kanopienė ir Asta Vagonienė – muzikos mokytojos, atradusios mano dukras, o mane palaikiusios.
Justina: Mums su Simona pasisekė, kad turėjome puikius pedagogus.
– Nebuvo sunkių periodų?
Simona: Kai būdavo sunku, grodavau su dar didesniu užsidegimu. Jei man kas nors neišeidavo, nusiteikdavau, kad turiu dar daugiau padirbėti, bet nepasiduodavau.
– Ar daug reikėjo jūsų pagalbos, kad festivalis Rokiškyje taptų tradicija?
Virginija: Man labai patinka klasikinė muzika – galiu sakyti, kad tai mano neišsipildžiusi svajonė. Festivalis brendo iš „apačios“. Iš pradžių vasaromis su Justina ir Simona suvažiuodavo daug jaunimo, o mano namai tapdavo viskuo – ir valgykla, ir viešbučiu. Visus priglausdavau.
Mane žavėjo jauni žmonės, nes nekėlė ypatingų reikalavimų. Prieš dešimt metų jiems būdavo svarbu, kad po koncerto galėtų pasitiesti kur nors čiužinį ir pernakvoti. Vėliau atsirado rimtesnių festivalio rėmėjų.
– Kaip dažnai dukterys sugrįždavo namo?
Virginija: Jos būdavo labai užsiėmusios, nes menų mokykloje pamokos vykdavo ir šeštadieniais, todėl dažnai vykdavau jų aplankyti į Vilnių.
Vėliau dar rečiau pasimatydavome, nes viena duktė mokėsi Paryžiuje, o kita – Sankt Peterburge. Pripratau. O ką daryti?
Juk vaikus augini ne tam, kad juos prisirištum. Ar gali būti kas nors blogiau, jei vaikas yra šalia tavęs, bet nelaimingas?
Pastaruoju metu visos trys susitinkame ne tik per festivalį, labai džiaugiuosi, kad jos pas mane pavieši.
– Daugelis moterų skundžiasi, kad atidariusios spintą neturi ką apsivilkti. O kas jums padeda išsirinkti drabužius koncertams?
Simona: Nėra jokios bėdos – draugės negali patikėti, kad mus abi rengia mama. Puošnios koncertinės suknelės, trikotažinės suknelės, švarkai, paltai – viską mums su seserimi pasiuva mama. Nors ji nėra profesionali dizainerė, pati kuria modelius.
Kai apsivelku naują drabužį, draugės iškart klausia: „Mama pasiuvo?“
Justina: Su mama geriau neiti į audinių parduotuvę, nes joje ji gali praleisti visą dieną.
Virginija: Daug moterų turi tokį talentą ir tuo nesigiria, nes joms siūti – kaip dantis valytis.
Kai dukterys augo, joms reikėjo vis daugiau koncertinių suknelių, viena kitos drabužiais ne visada galėdavo apsirengti, nes buvo laikas, kai viena buvo dar vaikas, o kita – jau panelė.
Stengdavausi rasti kokią nors išeitį – ieškodavau įdomesnių audinių, imdavau žirkles į rankas ir siūdavau. Anksčiau Lietuvoje tokių drabužių nebūdavo įmanoma nusipirkti.
Taip šeimoje ir atsirado tradicija – be mano siūtų drabužių dukterys į sceną neina. O pamatuoti nebaigtus siūti drabužius galima ir internetu, nes gerai žinau jų dydžius.
– Gal, be muzikos, esate iš mamos paveldėjusios dar kokią nors meninę gyslelę?
Simona: Man patinka fotografijos menas. O Justina laisvalaikiu mėgsta kurti papuošalus, ypač gražių auskarų sumeistrauja.
Justina: Visus papuošalus, kuriuos nešioju, esu pati padariusi. Tai teikia didelį džiaugsmą.
– Lietuvoje daugelis skundžiasi, kad čia maži honorarai, nėra daug klausytojų. Ar įmanoma pragyventi iš muzikos?
Simona: Lietuvoje šiek tiek ramesnis kultūrinis pasaulis nei Vokietijoje, kur gyvenau, ar Paryžiuje, kur gyvena Justina, bet kartais per savaitę turiu keturis koncertus, negaliu skųstis, kad man ko nors trūksta.
– Ar jūsų nealina pedagoginė veikla?
Simona: Dėstydama fortepijoną niekada nesakau, kaip ką reikia daryti. Turi mokiniams ir studentams parodyti įvairius kelius. Tai – kūrybingas darbas.
– Kiek ilgai mokotės groti naują kūrinį?
Simona: Visą gyvenimą. Įsivaizduokite, jei kas nors duotų Kristijono Donelaičio poemą „Metai“ ir lieptų per savaitę išmokti, tikriausiai nepavyktų.
Bet jei šį kūrinį dažnai deklamuotumėte, mokymasis būtų tarsi kasdienė duona.
Justina: Muzikos neįmanoma išmokti per dieną ar savaitę, prie to nuolat grįžtama. Muzika moko patirti, pajusti tai, kas nėra kasdieniška.
– Ar dar jaudinatės prieš koncertą?
Simona: Jei lipant į sceną nėra virpulio, vadinasi, nebereikia eiti groti.
Justina: Stresas gali būti net naudingas, tik reikia tai paversti teigiamu dalyku.
– Ar niekada nepavydėjote viena kitai?
Simona: Mes su Justina – iš skirtingo molio. Ji griežia smuiku, aš groju fortepijonu.
Būna puiku, kai galime groti kartu. Bet scenoje mes nekonkuruojame viena su kita, nes jaučiame viena kitą.
– Ar dažnai matotės?
Justina: Paryžiuje gyvenu jau dešimt metų – pasilikau šiame mieste, kai baigiau Nacionalinę Paryžiaus muzikos ir šokio konservatoriją.
Paryžiuje populiari klasikinė muzika. Šiame mieste daug žmonių eina į koncertus, parodas, spektaklius.
Kai Prancūziją sukrėtė teroristų išpuoliai, žmonės dar labiau atsigręžė į kultūrą ir meną, į senąsias tradicijas.
– Kaip susiklostė asmeninis gyvenimas?
Simona: Mano vyras Vytautas – talentingas klarnetininkas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos doktorantas, būna smagu, kai galime kartu groti.
Justina: Mano draugas Raphaelis taip pat yra muzikantas, nuo 2011 metų jis – „Orchestre de Paris“ narys.
Raphaelis neseniai buvo atvykęs į Lietuvą – koncertuoti Rokiškyje. Čia jis lankėsi ne pirmąkart. Man gera, kad galiu savo tėvynėje koncertuoti kartu su juo.
