Tiesa, jis plaukioja jachta po Karibų jūrą, bet ne kaip milijonierius, o kaip lietuviškos jachtos „Ambersail“ įgulos narys, nes buriuoja nuo vaikystės.
2007-aisiais nekilnojamojo turto kainos buvo milžiniškos, todėl norint namo teko imti paskolą iš banko ir parduoti turėtą butą. Sutaupyti pavyko tik todėl, kad namo projektą J.Romeikos žmona braižė pati.
Laimėjęs milijoną vyras neleido sau nė dienos nedirbti, o antrą sūnų pagimdžiusi žmona išsyk grįžo į verslą. Abu sutuoktiniai važinėja tomis pačiomis mašinomis, kaip ir iki laimėjimo.
Šiandien, beveik po 10 metų, vilnietis vis dažniau pagalvoja, kad gal vertėjo laimėtą milijoną investuoti į verslą, kur pinigai uždirba pinigus. Bet tuo metu svarbiau atrodė pagerinti buitį.
– Daug kas įsivaizduoja, kad laimėtas milijonas leidžia nedirbti visą likusį gyvenimą ir mėgautis prabanga.
– Aš, kaip ir daugelis, sunkiai įsivaizdavau, kiek yra milijonas. Atrodė, kad jei turi milijoną, gali nieko daugiau gyvenime nedirbti ir viskam užteks. Taip nėra, nes poreikiai padidėja. Jei bandai milijoną uždirbti, tai dideli pinigai, o jei milijoną litų nori išleisti, jie labai greitai išleidžiami.
– Tai kaip savo milijoną išleidote jūs?
– Laimėtas milijonas padėjo mano šeimai pasistatyti namą. Tuo metu, prieš krizę, kainos buvo padidėjusios, viskas labai brangiai kainavo, tad laimėto milijono neužteko. Vien žemės sklypas kainavo labai brangiai – per pusę milijono. Butą pardavėme. Teko ir paskolą imti.
– Mesti darbo pagundos nekilo?
– Dirbau visą laiką. Turime su broliu savo verslą, ir nė dienos neleidau sau nedirbti, keliauti savo malonumui su žmona – to nebuvo. Tuo metu vaikai buvo mažiukai. Vienas buvo ką tik gimęs, o kitas – metų trijų mėnesių. Žmona labai greitai grįžo dirbti į savo verslą. Ką tie pinigai padėjo, tai gal šiek tiek pagreitino namo statybą. Ir tiek.
– Gal statybininkai bandė pasinaudoti tuo, kad turite pinigų, ir pakėlė kainas?
– Ne, mes statėme taupiai. Medžiagas pirkome per pažįstamus. Namą suprojektavo žmona, sutaupėme nemažai pinigų – būtų kainavę daugiau.
– Tai svajonėms milijono neužteko?
– Milijonas buvo investuotas į šeimos geresnę buitį, o ne į verslą ar svajones. Jis labai greitai pasibaigė.
– Iš karto po laimėjimo buvo pranešta, kad jūsų vyresnėlis sudraskė laimingąjį loterijos bilietą. Tuo metu, kai pasigedote bilieto, ar žinojote, kad jis vertas milijono?
– Ne, tuo metu nežinojau. Paprašiau žmonos, kad patikrintų bilietą. Grįžtu, jau žiūriu – nėra bilieto. Klausiu, kur bilietas, o ji nesupranta, ko aš jaudinuosi – juk daugiausia litą ar du galėjau išlošti. Gal aplankė nuojauta, kad tą bilietą reikia rasti. Dvi dalis suradome – ieškome trečios dalies. O trečią skiautę vaikas buvo į kibirėlį nukišęs. Kaip gali barti metų ir trijų mėnesių vaiką, kuris nesupranta? Jis pamatė tą popieriuką, sudraskė, ir tiek.
– Turėjote nepaprastą nuojautą. Daugelis žmonių numotų ranka.
– Buvo nuojauta, kad reikia rasti ir patikrinti net suplėšytą bilietą.
– Ar prireikė bilieto ekspertizės?
– Suėjome tas tris dalis, nuvežėme, ir viskas. Ekspertizės neprireikė, nes brūkšninis kodas buvo nesuplėšytas. Kai atvykau atsiimti laimėjimo, mane apsupo žurnalistai. O žmona su vaikais tuo metu bendravo su apsaugininkais. Ten išgirdo, kad laimėtojai, dar negavę laimėjimo, jau visą kaimą sukviečia į pokylį. Mes pobūvio nerengėme. Pas mus visada gali atvažiuoti svečiai, bet specialaus pokylio nebuvo.
– Įstatymas leidžia loterijos rengėjams neviešinti laimėtojų. Jūs – vienas iš dviejų, kurie sutiko apie save papasakoti viešai. Ar jums tai nesvarbu?
– Laimėjęs aš irgi iškart nesiviešinau. Bet pernai sutikau dalyvauti televizijos laidoje ir kalbėti apie tai. Dabar jau praėjo daug laiko. Pamaniau, kad svarbu pasidalyti patirtimi.
– Kaip jūs priėmėte laimėjimą, išvengėte pagundų?
– Manęs niekada pinigai nekeitė. Gal esu psichologiškai tvirtas. Gal tėvų auklėjimas. Pinigai man niekada nebuvo svarbiausia. Tiesiog turi uždirbti tiek, kad išlaikytum šeimą, nuvažiuotum pailsėti.
– Kiek dabar jūsų šeima turi automobilių?
– Du tuos pačius, kuriuos turėjome iki laimėjimo. (Juokiasi.) Juk sakiau, kad milijonas sunkiai uždirbamas, bet lengvai išleidžiamas.
– Ar buvo neapgalvotų pirkinių?
– Ne. Tiesa, dabar jau atrodo, kad išlaidas reikėjo kitaip sudėlioti – nepaskirti visų pinigų namui. Tuo metu vaikai buvo maži, norėjome, kad jie turėtų savo teritoriją, galėtų laisvai lakstyti, žaisti lauke, todėl namas buvo svarbiausia. O kainos tuo metu buvo žiauriai didelės. Dabar manau, kad reikėjo investuoti į tai, kas neša pinigus. Pinigas pinigą daro, o namą gali ir išsinuomoti. Juk sakoma, kad namas į tavo turtus neįsiskaičiuoja. Tai gyvenamoji vieta.
– Kaip sau pačiam aiškinate laimėjimą: tai buvo atsitiktinumas ar kažkokios aukštesnės jėgos įsikišo?
– Net nežinau. Gal tikimybė, o gal kas iš aukščiau. Kažkaip aš tikėjau, kad laimėsiu. Pirkdavau kartkartėmis tuos bilietus.
– Ar jums pavyko išlaikyti santykius su draugais, giminėmis?
– Mes nesiskelbėme apie laimėjimą. Ir draugai tolimesni nežinojo. Daugelis sužinojo tik po tos televizijos laidos, po 10 metų. Draugų nei padaugėjo, nei sumažėjo. Niekas neprašė paskolinti pinigų. Turiu savo šeimą, tarp mano giminių nė vieno nebuvo ištikusi nelaimė, kuriam būčiau galėjęs padėti. Pinigai gadina daugumą žmonių. Jei paskolinsi, tai praktiškai prarasi draugą, giminę ar dar ką nors.
– Įsivaizduokite žmogų, kuris ką tik laimėjo milijoną. Ar jūs jam galėtumėte ką nors iš esmės patarti?
– Jis turi pats nuspręsti, čia nepatarsi. Turi pats būti tvirtas, atsispirti pagundoms ir papildomiems draugams.
