Pernai rugpjūčio mėnesį jo tėvas Viktoras Majauskas, kuriam tebuvo 61-eri, pasitraukė iš gyvenimo. Po tokio smūgio daugelis žmonių vengia net užsiminti, kad jų artimieji nusižudė.
Tačiau M.Majauskas pasielgė priešingai – parlamentaras skyrė daug jėgų nepopuliariai temai, dėl kurios Lietuva vis dar įtraukiama į juoduosius sąrašus.
„Matau, jog problema yra didelė, pats su tuo susidūriau, stengiuosi padaryti viską, kad kuo mažiau žmonių patirtų tai, ką aš patyriau“, – prisipažino politikas.
Neseniai Seimo Savižudybių prevencijos komisija, kuriai vadovauja M.Majauskas, kreipėsi į Vyriausybę prašydama kitų metų biudžete skirti lėšų standartizuotiems mokymams, kaip atpažinti savižudybės rizikos ženklus ir tinkamai į juos reaguoti.
Šiuose mokymuose turėtų dalyvauti daugiau nei 7 tūkstančiai specialistų iš 15 savivaldybių, kur savižudybių skaičius didesnis nei 50 atvejų 100 tūkstančių gyventojų.
Tokie mokymai galėtų būti organizuojami Rietavo, Kelmės, Lazdijų, Šakių, Ignalinos, Joniškio, Varėnos, Neringos, Pasvalio, Molėtų, Prienų, Kupiškio, Pakruojo, Šilalės ir Zarasų savivaldybėse.
– Dažniausiai atsitinka taip, kad atėjusi nauja valdžia prašo pinigų. Kodėl kreipėtės į Vyriausybę?
– Iki šiol savižudybių prevencijai Lietuvoje nebuvo skirta jokių lėšų. Šis klausimas niekada nebuvo įvardytas kaip svarbi tema, kurios sprendimui reikia finansavimo.
Pirmasis žingsnis buvo žengtas dar pernai žiemą – pasirašytas vadinamasis Vilniaus memorandumas. Jo pagrindu įvairios institucijos įsipareigojo siekti permainų, kad mažėtų savižudybių skaičius.
Vėliau bendradarbiaujant su nevyriausybinių organizacijų atstovais, taip pat mokslininkais buvo parašyta savižudybių prevencijos strategija. Jai buvo numatytas finansavimas – apie 300 tūkstančių eurų.
– Kokius darbus būtina atlikti pirmiausia?
– Pirmiausia būtina mažinti baimę pripažinti psichikos ligą. Jei žmonės peršalę, serga gripu, jie nesigėdija apie tai kalbėti, nes bendradarbiai supranta ir netgi pataria jiems: „Eik namo ir neužkrėsk mūsų.“
Net onkologine liga sirgdamas žmogus išdrįsta pasakyti, kas jam yra. Tačiau sergantysis depresija drovisi apie tai kam nors prasitarti, jis nuogąstauja, kad kiti to nesupras. Tai – viena pagrindinių priežasčių, kodėl žmonės nesikreipia pagalbos laiku.
Antra kryptis – būtina mokyti žmones, kaip atpažinti savižudybės rizikos ženklus. Asmenys, kurie turi minčių apie savižudybę, jas slepia.
Pasaulio sveikatos organizacija specializuotus mokymus yra nurodžiusi kaip vieną pagrindinių priemonių mažinant savižudybių skaičių.
Tie mokymai galėtų būti skirti mokytojams, gydytojams, ugniagesiams, policijos pareigūnams, socialiniams darbuotojams. Tokie vadinamieji vartininkai dažniausiai susiduria su žmonėmis, išgyvenančiais kritinę situaciją.
Jie pirmieji turėtų atpažinti suicidinio elgesio požymius ir tinkamai reaguoti. Airijoje net 70 tūkstančių žmonių buvo išmokyti atpažinti savižudybės riziką ir tinkamai reaguoti.
Trečia kryptis – būtinybė užtikrinti skubią emocinę pagalbą. Jei žmogus ateina į polikliniką ir pasako, kad jam sunku, nes neteko artimojo, jam turi būti suteikta skubi anoniminė psichologinė pagalba.
– Ko dar trūksta mūsų šalyje?
– Šiuo metu atėjus į polikliniką reikia iš anksto registruotis pas psichiatrą, o gavus talonėlį – laukti, kol ateis paskirta diena.
Mes turime daryti viską, kad būtų prieinama skubi emocinė pagalba.
Ketvirta kryptis turėtų būti pagalba asmenims, kurie jau mėgino žudytis. Norėdami atimti sau gyvybę jie smarkiai susižaloja ir patenka į greitosios pagalbos įstaigas. Jiems išplaunamas skrandis, sutvarstomos žaizdos, skiriama vaistų.
Neretai būna ir taip, kad asmenys išleidžiami iš palatos namo lygiai tokios pat klaikios emocinės būsenos kaip ir patekę į ją.
Labai svarbu atlikti vadinamąjį psichosocialinį vertinimą, pasižiūrėti, kaip žmogus jaučiasi, ir neišleisti jo namo nesusitarus, ką jis dar turi padaryti, nes jam ir toliau reikalinga specialistų pagalba.
Penkta kryptis – pagalba žmonėms, kurie neteko artimojo dėl įvykusios savižudybės. Tai ypač didelės rizikos žmonės – juos slegia ne tik sielvartas, bet ir kaltės jausmas, kad nesugebėjo išsaugoti brangaus žmogaus.
Jei abejojate ir manote, kad pokalbis ir rūpinimasis emocine savijauta yra tik bergždžias darbas, pasikalbėkite su artimaisiais, kurie neteko vaikų, pakėlusių ranką prieš save.
– Kodėl komisija paminėjo 15 savivaldybių šalyje?
– Valstybinio psichikos sveikatos centro duomenimis, kuriuos pateikė Higienos institutas, tose savivaldybėse savižudybių skaičius 100 tūkstančių gyventojų yra didesnis nei 50. Šis rodiklis – labai didelis, baisus „rekordas“.
2017 metais pagal Lietuvai pritaikytą įrodymais grįstą metodiką Vilniuje ketinama apmokyti daugiau kaip 2 tūkstančius vadinamųjų vartininkų atpažinti savižudybės rizikos ženklus ir tinkamai į juos reaguoti.
Mes norime, kad tuos pačiu keliu eitų ir kitos savivaldybės Lietuvoje.
Mano, kaip komisijos pirmininko, pareiga buvo raginti Vyriausybę imtis lyderystės ir finansuoti mokymus tuose rajonuose, kurie yra problemiški savižudybių rizikos požiūriu.
– Ar yra tokių savivaldybių, kuriose situacija pagerėjo?
– Yra ir neblogų pavyzdžių, kur veiklos ėmėsi ne politikai, ne valdžios atstovai, o nevyriausybinių organizacijų darbuotojai. Kupiškyje buvo suburta puiki komanda – šiame rajone parengtas reagavimo į savižudybės riziką algoritmas.
Prieš keletą metų Kupiškyje buvo nustatytas didžiausias savižudybių skaičius šalyje. Tragiška situacija paskatino ieškoti išeities kartu su bendruomene.
Taip susibūrė atstovai iš įvairių nevyriausybinių organizacijų, pavyzdžiui, Jaunimo linijos, Vaikų linijos, prisidėjo psichologai, verslininkai.
Per šešis mėnesius Kupiškyje nebuvo registruotas nė vienas savižudybės atvejis.
– Ar jums nebuvo sunku gilintis į savižudybės prevencijos klausimus, kai jūsų tėtis taip tragiškai pasitraukė iš gyvenimo?
– Sunku atsakyti. Gal tai yra dalis mano gijimo proceso. Aš matau, kad problema yra didelė, pats su tuo susidūriau, stengiuosi padaryti viską, kad kuo mažiau žmonių patirtų tai, ką aš patyriau.
– Draugai, artimieji, kolegos dažnai būna šokiruoti, kai sužino apie savižudybę pasirinkusį žmogų. Kokios prielaidos leidžia daryti išvadą, kad konkrečiam žmogui gresia rimtas pavojus?
– Pasaulyje yra sukurta profesionalių metodikų. Jas taiko ne viena šalis, nes tos metodikos grįstos mokslo įrodymais. Jos taip orientuotos, kad bendraudami galėtume prakalbinti žmogų, kad jis nebijotų žodžio „savižudybė“.
Turime paklausti, kaip žmogus jaučiasi, nereikia sumenkinti jo išgyvenimų, negalime sakyti: „Viskas praeis“, „Laikas – geriausias gydytojas“.
Mes privalome įsiklausyti į žmogaus nerimą ir padėti jam gauti emocinę pagalbą, jeigu tokios reikia. Netiesa, kad nekalbėdami ir neminėdami žodžio „savižudybė“ apsaugosime savo artimuosius nuo nelemto žingsnio.
Mokslas ir gyvenimas rodo, kad viskas yra atvirkščiai. Visuotina tyla ir abejingumas tik padeda įsigalėti mirties kultūrai.
Skaičiai ir faktai
Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, 2015 metais pagal savižudybių, tenkančių 100 tūkst. gyventojų, skaičių Lietuva užėmė penktą vietą po Šri Lankos, Pietų Korėjos, Šiaurės Korėjos, Gajanos.
Valstybinio psichikos sveikatos centro duomenimis, pernai Lietuvoje nusižudė 896 žmonės (100 tūkstančiui gyventojų teko 30,8 savižudybės).
