Įvardytas vienu geriausių
Gyvenimo mėtytą ir vėtytą savamokslį kupiškėną tapytoją 46 metų Rytį Minkevičių ką tik pasiekė stulbinanti žinia – jis tapo vieno prestižiškiausių Amerikos meno konkursų, daug metų rengiamų Holivude, prizininku.
Kategorijoje „Siurrealizmas“ lietuvis užėmė trečiąją ir penktąją vietas. Jo kūriniai „Naujoji karta“ bei „Ateities peizažas“ kartu su kitų menininkų priziniais darbais dabar pasileis į kelionę per 25 geriausias JAV meno galerijas.
„Gal čia bus durys į išsvajotą pasaulį“, – dar jaudindamasis nuo naujienos sakė R.Minkevičius.
Holivudo spauda lietuvį pavadino vienu iš trijų geriausių pasaulyje aliejumi tapančių šių metų siurrealizmo atstovų.
Tik fantazijos vaisius
Amerikiečių meno komisiją sužavėjusio kūrinio autorius gimė ir augo Subačiuje, netrumpai gyveno Kupiškyje, o šiuo metu yra apsistojęs Panevėžyje, nuomojamame vieno kambario bute.
Buto sienas puošia R.Minkevičiaus kūriniai. Ant palangės tvarkingai išrikiuoti stiklainiai su teptukais, etažerėje sudėtos dažų tūtelės, o ant molberto stovi dar nebaigtas merginos portretas.
„Aš tokios nepažįstu, čia fantazijos vaisius“, – aiškina menininkas ir prideda, kad labiausiai mėgsta piešti žmones, bet niekad netapo konkretaus žmogaus, jei nėra tokio užsakymo.
Ant sienos kabo ir konkursą laimėjusi nedidelė drobė. Juodai baltas kūrinys panašesnis į fotografiją nei aliejumi tapytą paveikslą.
Paveikslai konkursui buvo pateikti internetiniu variantu. Darbus galėjo siųsti viso pasaulio menininkai. Kūrinių atranka vyko pagal temines kategorijas. Komisiją sudarė JAV galerijų atstovai ir meno žinovai. Jie atsirinko 300 autorių iš 40 šalių.
Patekti tarp tų trijų šimtų jau yra pasiekimas. O dar pelnyti prizinę vietą – nuostabu. Prie atrinktų eksponuoti darbų papuolė ir kupiškėno sufantazuota ateities vizija.
Dabar lietuvio drobės iškeliaus už Atlanto į meninį turą.
Gyveno lyg pragaro skylėje
R.Minkevičius tikisi, kad žinia iš Amerikos pakeis jo gyvenimą, padės išplaukti į didžiuosius menų vandenis. Vyrui tai labai svarbu.
Tai būtų dar vienas žingsnis į prieš 6 metus užsibrėžtą tikslą – iš pagrindų pakeisti gyvenimo būdą ir daryti menininko karjerą.
Vyro gyvenime keisti būta ką. R.Minkevičius daug metų praleido kalėjime. Ten buvo papuolęs tris sykius. Visus kartus sunkius nusikaltimus lydėjo alkoholis. Gėrė diena po dienos, savaites, mėnesius, nakvojo laiptinėse ir rūsiuose. Būdamas pačiame jėgų žydėjime vyras pasiekė tokį dugną, kad kristi nebebuvę kur, tiesiog gyveno pragaro skylėje.
R.Minkevičius pastarąjį kartą iš kalėjimo grįžo 2009 metais. Į niekur, pas tuos pačius butelio draugus, į benamio gyvenimą.
„Policija suima, palaiko ir vėl paleidžia, kartais pasodina penkiolikai parų, o kurgi jie mane dės?“ – dar apie neseną laiką pasakoja R.Minkevičius.
Iš vakaro gėrė, o rytą – stop
Iki 40-ojo gimtadienio viskas sukosi tuo pačiu ritmu: užpiltomis akimis ir be perspektyvų, su purvina kalėjimų gyventojo reputacija.
Dabar R.Minkevičiui net sunku nupasakoti, kaip ir kodėl staiga įvyko neįtikėtinas pasikeitimas: iš vakaro jis dar gėrė, o atsibudęs ryte pasakė „stop“.
Jau 6 metai, kai vyras neragauja jokių velnio lašų.
„Mano gyvenimas – kraštutinumai. Visad norėjau mesti gerti ir rūkyti. Ir staiga kartą ėmiau tai ir padariau. Buvau gėręs dvi savaites, o vieną rytą ėmiau ir sustojau, pagalvojau: gana. Baigus gerti baigėsi ir nusikaltimai. Dabar atrodo, kad visada žinojau, jog negaliu visą laiką gerti ir numirti nuo gėrimo“, – sako pašnekovas.
Tuo laiku, kai gyveno asocialiai, vyras buvo įsitikinęs, kad yra beviltiškas alkoholikas. Dabar supranta, kad toks nebuvo.
Kai liovėsi gerti, tik dvi dienas jautėsi pagiringas, ta būsena greit praėjo, toliau jokių kančių nebebuvo.
„Ateina laikas išgert, negeriu, o sėdu piešti. Jei būčiau kentėjęs skausmus, būtų apie ką papasakoti. Čia joks ne žygdarbis, man nieko iškęsti nereikėjo, nebuvo taip, kad dantis sukandęs žiūrėčiau į alų“, – juokiasi R.Minkevičius.
Siūlančių pakelti stiklelį gundytojų buvo sočiai, bet jis visiems sakė: „Ne.“
Už piešimą grėsė dvejetas
R.Minkevičiaus gimtinė – Subačius. Šeimoje jis buvo jaunylis, turėjo metais vyresnę seserį.
Tėvas mirė, kai R.Minkevičiui buvo 5 metai, tad jo beveik neatmena. Mama Subačiaus mokykloje dirbo algebros ir braižybos mokytoja.
Mokykliniais metais piešimas nerūpėjo, nemanė, kad turi talentą, piešė tarsi savaime, lengvai, bet iš piešimo visad grėsė dvejetas. Per pamoką nespėdavo nupiešti taip, kaip norėtų, tad triūsė kruopščiai, vis pritrūkdavo laiko pabaigti, norėdavo neštis piešinį namo.
„Buvau išdykęs ir neatsakingas“, – neslepia R.Minkevičius.
Jau tada jam labiausiai patiko Renesanso epochos meistrų kūriniai: „išcackinti“ ir išlaižyti. Dar mokykliniais metais ta maniera draugams piešdavo plakatus su roko muzikantų grupėmis, garsių dainininkų portretus.
Atrodo, kad ne jam visa tai nutiko
Pirmą kartą į kalėjimą vaikinas papuolė vos baigęs vidurinę, būdamas 18 metų. Už muštynes. Nusikaltimo metu buvo išgėręs. Turėjo išeiti į armiją, o trejiems metams sėdo į belangę.
„Tuo metu išgėrinėti atrodė nekalta, norėjosi pavaidinti vyrą. Visi bendraamžiai tai darė“, – pasakojo pašnekovas.
Paklaustas, ką tada primušė, R.Minkevičius sako nebeatsimenantis.
„Taip seniai buvo, kad atrodo ne man“, – naršyti prisiminimuose nenori jis.
Liko vienas „laisvame plote“
Zona nepataisė, tik supažindino su kitokio gyvenimo žiaurumais ir taisyklėmis.
Klimpimas į girtavimą prasidėjo pirmą kartą grįžus iš kalėjimo.
Išėjęs į laisvę pasijuto dar laisvesnis: mama su patėviu išsikraustė gyventi į Maskvą, liko laisvas butas ir jokios artimųjų kontrolės.
„Patėvis buvo rusas, karo veteranas. Atėjus nepriklausomybei keitėsi valdžia, jam čia blogai būtų buvę. Mama grįžo į Lietuvą tik tada, kai patėvis mirė“, – apie šeimą pasakoja tapytojas.
Iš kur pinigai alkoholiui? Gal lindo į skolas?
„Kas tau skolins! Padirbi juodus darbus ir geri. Niekad nevagiliaudavau. Kurį laiką dirbau geležinkelio darbininku, kelių monteriu. Vėliau visokius atsitiktinius darbus“, – aiškina vyras.
Pastarąjį kartą R.Minkevičius į kalėjimą sėdo 6 metams. Už sunkų kūno sužalojimą. Susimušė girtaudami.
Talentas privilegijų neteikė
Kai tik atsidurdavo Marijampolės pataisos namuose, pailsėdavo nuo gėrimo ir imdavosi teptuko.
Talentas kaliniui jokių privilegijų neteikė, bet leido pabėgti nuo pilkos kasdienybės.
„Papasakosiu, kas yra zona. Tai lyg daugiabučių kompleksas: kiek-vienas namas iš visų pusių aptvertas aukštomis tvoromis. Kalinių erdvė – tie keli metrai aplinkui. Daugiabučių aukštai suskirstyti būriais, vieną būrį sudaro apie 50 žmonių, visi miega vienoje salėje, gultai dviem trim aukštais. Aš
7 valandą ryto, tuoj po pusryčių, kasdien eidavau į dailės studiją, o kiti – niekur. Zonoje, kaip ir laisvėje, nėra darbo, kaliniai maklinėja plotelyje tarp namo ir tvoros, dykinėdami prisigalvoja vėjų. Aš galėjau piešti, į būrį grįžti tik 22 valandą vakare“, – pasakojo R.Minkevičius.
Taigi būdamas laisvėje vyras apie piešimą negalvojo, geriau pirkdavo alų, ne drobę, dažus ar teptukus. O pakliuvęs į kalėjimą išblaivėdavo ir prisimindavo savo talentą.
Nutapė popiežiaus portretą
Kalėjimo dailės studijoje buvo sočiai talentų, greta veikė ir drožėjų studija.
Kalinių kūriniai kartkartėm iškeliaudavo į Lenkiją. Administracija buvo užmezgusi draugystę su viena lenkų galerija, toji rengdavo parodas ir tarptautinius konkursus. Juose R.Minkevičiaus paveikslai pelnydavo pirmąsias ir antrąsias vietas.
Viena kalėjime tapyta drobė dabar puošia R.Minkevičius būstą. Joje pavaizduota paties sugalvota biblinė scena.
Su religija vyras niekada nebuvo susipykęs. Skaitė Bibliją, bet fanatiškai tikėjimu neužsidegė.
„Žinau, kad Dievas yra, ir tiek“, – savo santykius su Bažnyčia apibūdina jis.
Bet Bažnyčia į talentingą kupiškėną jau atsisuko. Rudenį jis gavo užsakymą nutapyti popiežių Joną Paulių II. Ši drobė neseniai iškeliavo į Tytuvėnų bažnyčią.
Sūnaus ir brolio seniai išsižadėjo
Šeima tikriausiai džiūgauja, kad šešti metai talentingas vyras gyvena pavyzdingai ir kuria ambicingus planus išgarsėti su savo kūryba?
„Buvau vedęs. Išsiskyriau. Vaikų neturiu“, – R.Minkevičius kategoriškai atsisako detaliau kalbėti šeimos tema.
Net motina ir sesuo su juo visiškai nebendrauja.
„Jos net nežino, kad nebegeriu, neberūkau. Jų nemačiau 17 metų. Jos nenori apie mane nieko girdėti, į savo namus neįsileidžia“, – kalba tapytojas.
Kai R.Minkevičius pastarąjį kartą grįžo iš kalėjimo, per pažįstamus sužinojo, kad vienintelės jo artimos moterys gyvena Vilniuje, tame pačiame daugiabutyje, tik skirtingose laiptinėse.
Vakarykštis kalinys nedrįso pats pas jas nueiti, paprašė tai padaryti kitą žmogų. Sesuo atidarė duris, bet, vos išgirdusi brolio pavardę, tam žmogui neleido daugiau nieko pasakyti, prieš nosį užtrenkė duris.
Pas mamą R.Minkevičius bandė pats eiti. Paskambino per telefonspynę, išgirdo mamos balsą, ji paklausė, kas čia.
„Sakau, čia aš, Rytis, mama, atidaryk. Gal sutapimas, durys spragtelėjo ir atsidarė, pasileidau laiptais aukštyn, skambinu į buto duris, bet jų jau niekas neatveria“, – rankom skėsteli pašnekovas.
Šią vasarą, kai vienoje Vilniaus galerijoje buvo surengta R.Minkevičiaus kūrybos paroda, jis dar kartą pabandė artimiesiems priminti apie save. Paėmė reklaminį parodos plakatą, susuko į tūtelę ir užkišo mamai už durų rankenos. Kurį laiką nerimastingai laukė, gal kas atsišauks.
Deja, nei mama, nei sesuo jokio ženklo nedavė.
„Artimųjų aš nekaltinu, pats pasirinkau tokį gyvenimo būdą. Manau, kad savo vaikus mylėti reikia ne už kažką, o tiesiog mylėti. Nenoriu, kad mane imtų mylėti tik todėl, kad tapau kitoks, kažko pasiekiau“, – kalba vyras ir jo balse nejuntu jokios nuoskaudos.
Nuo rūkymo atprato dramatiškai
Tvarkingai gyvenantis, intensyviai tapantis, talentingas... Bet vienišas. Galėtų dabar galvoti apie naują šeimą, bet ne. R.Minkevičius tokių minčių neprisileidžia.
„Turiu rimtesnių planų nei moters ieškot. Dabar svarbiausia yra kūrybinė karjera. Pensijos, aišku, negausiu. Privalau galvoti apie ateitį“, – sako jis.
Visas jėgas jis dabar privalo skirti tapybai, nori sukaupti savo kūrinių fondą, kad turėtų ką parodyti.
Metams vyras buvo išvažiavęs į Norvegiją pas draugus, ten gyveno jų namuose ir piešė portretus. Nemažai kupiškėno kūrinių liko Norvegijoje, dalis iškeliavo pas Olandijoje gyvenančius tautiečius.
Tada, jau trejus metus gyvendamas blaiviai, R.Minkevičius aplinkiniams vis žadėjo, kad mes ir rūkyti, bet vis traukė dūmą.
Pamiršti šį žalingą įprotį teko dramatiškai. Būnant Norvegijoje vyrą ištiko insultas, jį gelbėjo vietos ligoninėje.
Po dviejų savaičių vyras visiškai atsigavo: grįžo kalba, neliko paralyžiaus reiškinių.
„Viskas kaip buvę, bet dingo noras rūkyt, staiga pamiršau cigarečių skonį ir trauką joms“, – pasakojo kupiškėnas.
Beldžiasi į visas duris
Stebina tapytojo darbo tempai. Didžiulę drobę su moters ir vyro figūromis jis sako tapęs ilgai, visą savaitę, o šiaip portretui prireikia vos trijų dienų.
„Aš patingėti mėgstu, tada daug skaitau, o kai dirbu, tai neatsitraukdamas. Prie molberto einu kaip į darbą, iš ryto tuoj po pusryčių sėdu, per pietus nubėgęs į virtuvę užkandu ir be aštuonių vakaro teptukų nepadedu“, – apie kantrų triūsą pasakoja R.Minkevičius.
Lietuvoje išsikovoti vietą menininkų pasaulyje jam beveik neįmanoma, dailininkai profesionalai visada kreivai žiūri į talentingus bediplomius piešėjus, draugiškumo neprideda ir kalinio biografija. Galerijos tokių kūrėjų darbų irgi kratosi.
Užtat svetur jo savamokslystė niekam nerūpi, jei kūrinys patrauklus, daugiau nieko ir nereikia. R.Minkevičius tuo įsitikinęs.
Ne vienas šio dailininko paveikslas buvo pristatytas įvairiuose Jungtinėje Karalystėje rengiamuose tapybos konkursuose ir visais atvejais atsidūrė tarp nominantų.
„Ieškau visokių kelių, kur galėčiau eksponuoti savo kūrinius. Turiu tikslą ir į jį einu“, – užtikrintai kalba vyras.
