Baimėje gyventi nebenorėjo
„Nekelk, nedirbk, nevark – tokius žmonos Danguolės prašymus vis girdėdavau iki operacijos. Saugojausi ir pats, bet gyventi su nuolatine baime, kada į galvą gausiu vadinamąjį šūvį, negera bei nepatogu“, – kalba sudėtingą operaciją sėkmingai atlaikęs Rokiškio rajono tarybos narys, nepartinis 50 metų Virginijus Lukošiūnas.
Prieš porą mėnesių Santariškių klinikos neurochirurgai jam išoperavo galvos smegenų kraujagyslės aneurizmą. Kad galvos smegenų kraujagyslė pavojingai išsiplėtusi ir reikalinga operacija, V.Lukošiūnas sužinojo, kai medikai jam atliko kompiuterinę tomografiją tirdami kitus sveikatos sutrikimus.
Su žinia apie aneurizmą vyras gyveno dvejus metus. Iš pradžių reikėjo laiko apsiprasti su gąsdinančia mintimi, po to operacijai vis laiko trūkdavo. Bet aneurizma savaime nepraeina, plyšti gali bet kada, o tai dažniausiai baigiasi mirtimi ar žmogų paverčia bejėgiu neįgaliuoju.
Kaip tik to labiausiai baiminosi V.Lukošiūnas, todėl nusprendė neberizikuoti. Akstinas gultis ant operacinio stalo buvo ir šeimos nuolatinis nerimas. Žmona Danguolė, dukra Ieva bei sūnus Martynas gyveno, atrodo, su dar didesne baime negu jis pats.
Išgelbės medikai, ne dangus
Dabar, jau sveikdamas po sėkmingos operacijos, V.Lukošiūnas ragina kenčiančius nuo šios ligos nedelsti ir nelaukti dangaus stebuklo – jo tiesiog nebus. Verčiau pasikliauti medikais.
„Tokias operacijas atliekantys neurochirurgai yra profesionalai, jiems tai įprasta ir paprasta“, – tikino politikas.
Iki operacijos jis konsultavosi su Kauno ir su Vilniaus medikais. Visi aiškino tą patį: apie penkis procentus žmonių gyvena su aneurizma, bet nejaučia jokio diskomforto, jokio skausmo. Rizikos visuomet yra – net šalinant apendicitą ar traukiant dantį, ką bekalbėti apie sudėtingą aneurizmos operaciją.
Niekas per prievartą neverčia operuotis, bet kraujagyslė plyšti gali bet kuriuo momentu, net žmogui ramiai miegant. O jai plyšus tik labai maža dalis ligonių skubiai patenka į ligoninę ir sėkmingai išsikapsto iš šios bėdos. Maždaug pusė tokių ligonių iškeliauja anapus, dalis visą likusį gyvenimą kenčia dėl lengvesnių ar sunkesnių padarinių.
Laikui bėgant padėtis tiktai prastėja, nes kraujagyslių sienelės senstant silpnėja.
Žmoną pasitiko susitvarkęs
Apsisprendęs operuotis V.Lukošiūnas pasirinko Santariškių klinikas, neurochirurgą Ugnių Kšaną.
Rokiškietis per daug nesigilino, kaip operacija bus atliekama, pasitikėjo medikais.
„Džiaugiuosi tuo, kad operacija sėkminga. Taip sprendžiu, nes nepastebėjau, kad nusišnekėčiau. O ir kiti man to nesakė“, – juokėsi politikas.
Tokios baimės būta – po operacijos nubudęs naktį reanimacijoje, V.Lukošiūnas pirmiausia apsičiupinėjo galvą ir bandė prisiminti, kas jis toks, ką veikia, kas jo artimieji.
„Šalia gulėjo išoperuotas mano palatos kaimynas Gediminas. Sunkiai prisimenu žmonių vardus, todėl iš tikrųjų širdyje palengvėjo, kai prisiminiau jo vardą. O šiaip geriausias testas yra atsiminti visus pinkodus“, – juokavo rokiškietis.
Trumpai šnektelėjęs su budinčiais gydytojais, V.Lukošiūnas vėl paniro į miegą. Į palatą jis buvo grąžintas jau kitą dieną ir netrukus pradėjo vaikščioti.
„Prie lovos nepririšo, tad stojausi ant kojų, susitvarkiau. Žinojau, kad atvažiuos žmona, negalėjau jai pasirodyti bejėgis ar suvargęs“, – šypsojosi V.Lukošiūnas.
Liepė graužti obuolius
D.Lukošiūnienė buvo susiruošusi į Santariškių klinikas vykti kartu su vyru, o po operacijos jį slaugyti.
Bet paaiškėjo, kad į reanimaciją net artimieji neleidžiami arba gali užsukti tik trumpam, kad nevargintų ligonio.
Neslėpdamas išilginio rando galvoje, politikas stebėjosi, kaipgi medikai per kaukolę pasiekė kraujagyslę.
Keista buvo ir tai, kad po operacijos praėjus dviem mėnesiams vis dar skaudėjo žandikaulį. Paklausęs gydytojo patarimo, ar taip ir turi būti, V.Lukošiūnas išgirdo patarimą: „Daugiau graužk obuolių.“ Tai reiškė – mankštink žandikaulį.
Patarė aplankyti silpnesnius
Paklaustas, ar buvo labai baisu, V.Lukošiūnas ir vėl juokavo, klausė, ko jau ten bijoti, ko nervintis?
„Prisimenu, veža mane į operacinę. Šviesos lubose tik keičiasi keičiasi – visai kaip kino filmuose. Įsivaizdavau, kad ant veido uždės deguonies kaukę ir lieps skaičiuoti iki dešimties. Bet įbedė vieną kateterį, po to – dar vieną, pradėjo badyti net į pirštus – ir nieko nebepamenu. Greičiausiai apalpau pamatęs adatas, nes klaikiai jų bijau“, – pasakojo V.Lukošiūnas.
Politikas gyrė ne tik neurochirurgus, jį sužavėjo visas personalas – jaunas, bet profesionalus ir rūpestingas, malonus. Ir jokių dovanų nelaukiantis.
V.Lukošiūnas juokais ragino vyrus be baimės gultis į klinikas vien dėl slaugytojų. Mat jos labai švelniai leidžia vaistus. O ir adatos tokios plonytės, kad dūris primena uodo įgėlimą.
Palatos taip pat nustebino ištaigingumu – kiekvienam ligoniui skiriama planšetė. Gali naršyti internete, bendrauti feisbuke, gali žiūrėti televiziją. Ligoninėje V.Lukošiūnas išbuvo porą savaičių.
Ar tikrai operacija – jau toks smagus dalykas, kad nei dejuoja, nei skundžiasi, o tik juokauja apie seseles ir adatas?
Ne visai. Po operacijos savijauta negerėjo taip sparčiai, kaip tikėjosi, ir užplūdo niūresnės mintys. Atvirai pasakęs gydytojui, kad optimizmas pamažėle kažkur dingsta, V.Lukošiūnas išgirdo mediko pasiūlymą aplankyti tuos ligonius, kuriems viltis niekur nedingsta. Tai – žmonės, kurie iš paskutiniųjų kabinasi už gyvenimo.
Lydi sukrečiantys sutapimai
V.Lukošiūnas nežino, kodėl jam galvoje susidarė aneurizma. Daugelį ligų sukelia išgyvenimai, nervinė įtampa, bet rokiškietis nėra įsitikinęs, ar tai galėjo būti pagrindinė priežastis.
Nors daugelį dalykų politikas pasakoja lengvai, vis pajuokaudamas, bet jaunystėje jam teko atlaikyti labai sunkių, skausmingų gyvenimo išbandymų.
Lemtingi įvykiai, keisti sutapimai primena prakeiksmą, protu nepaaiškinamą mistiką. Daugelis žmonių palūžta dėl kur kas mažesnių tragedijų nei teko atlaikyti rokiškiečiui.
Kai V.Lukošiūnui buvo 26 metai ir jis buvo ką tik baigęs institutą, o pirmagimei dukrelei suėjo mėnuo, sukrėtė siaubinga žinia iš gimtinės. Karštą vasarą nuvažiavę išsimaudyti į Kupiškio marias, nuošalioje vietoje nuskendo abu tėvai. Sūnus mano, kad greičiausiai vienas pradėjo skęsti, o kitas puolė gelbėti. Tai įvyko rugpjūčio 10 dieną.
Sukrečiantis sutapimas – lygiai prieš 20 metų iki tėvų žūties, taip pat rugpjūčio 10 dieną, buvo laidojamas vos šešiolikos metų V.Lukošiūno brolis. Jis žuvo važiuodamas motociklu ir susidūręs su kitu – girtu motociklininku. Tą dieną mama šventė gimtadienį.
Anūkę pamatė tik kartą
„Karšta vasaros diena ir abiejų tėvų karstai... Tokiomis akimirkomis suabejoji bažnyčios skleidžiamomis tiesomis“, – prisipažino V.Lukošiūnas.
Politikas stebėjosi, kaip per akimirką gali pasisukti žmogaus likimas. Jo tėvai visą gyvenimą sunkiai dirbo, vargo. Abu bežemiai, susituokę vienas „pasogos“ atsinešė antklodę, kitas pagalvę, o bendrą gyvenimą pradėjo varganoje plūktoje pirtelėje. Sūnų į mokslus išleido, gražų ir patogų namą pasistatė.
Mama buvo ką tik išėjusi į pensiją, tėvukui trūko poros metų. Atrodė, dabar tai atsipūs, savo malonumui pagyvens, bet tuomet – vos kartą pamatę anūkėlę – žuvo.
Lyg dar to būtų maža, po dviejų mėnesių numirė šalia gyvenusi močiutė, dar po mėnesio senelis.
„Laidotuvės vykdavo namuose. Mūsų kieme tai pasidarė tarsi kokia tradicija. Viskas aišku, viską žinai: ką kviesti, kam pranešti, kur stalus gauti“, – šyptelėjo V.Lukošiūnas.
Rugpjūčio mėnuo mamos giminei buvo tarsi juodas prakeiksmas. Mama taip ir sakydavo: „Jei išgyvenome rugpjūtį, tai gyvensime visus metus.“
Tryliktosios vestuvės – tikros
Ir netektis, ir sveikatos negalavimus atlaikyti politikui padeda žmona – Rokiškio suaugusiųjų ir jaunimo centro mokytoja Danguolė. Jiedu, tuomet studentus, suvedė meilė teatrui.
Mokyklą baigęs V.Lukošiūnas įstojo į Kauno technologijos universitetą (tuomet – politechnikos institutą) mokytis inžinieriaus elektriko specialybės. Dabar jis dirba Valstybinės energetikos inspekcijos Panevėžio teritorinio skyriaus vyresniuoju inžinieriumi-inspektoriumi.
Bet jį dar viliojo ir aktorystė bei miškininkystė. Pastaroji iškart atkrito dėl nežmoniškai didelių konkursų stojant.
O štai vaidybos V.Lukošiūnas nepamiršo. Besimokydamas dabartinėje Pandėlio gimnazijoje nejuto scenos baimės, buvo geras skaitovas, dalyvaudavo agitbrigadų konkursuose, su vadove lietuvių kalbos mokytoja ir auklėtoja Vilhelmina Šileikiene yra laimėję prizinę vietą sostinėje.
„Nuėjau į universiteto studentų liaudies teatro studiją ir ten susiradau žmoną. Su Danguole atšokome dvylika vaidybinių vestuvių, o tryliktosios buvo tikros... Na, gal ir ne tryliktosios, bet panašiai“, – šypsojosi V.Lukošiūnas.
Teatro studija buvo aukšto lygio, vaidinti mokė garsūs aktoriai ir režisieriai Leonardas Zelčius, Danutė Juronytė, Vytautas Grigolis.
Besišnekučiuodamas skaičiuoja
V.Lukošiūno dukra Ieva baigė Vilniaus Gedimino technikos universitete kūrybinių industrijų studijas ir dabar toliau studijuoja Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute.
O dvyliktokas sūnus Martynas, svajojęs apie tiksliuosius mokslus, dabar – gyvenimo kryžkelėje. Vaikinas ėmė rašyti eilėraščius, žavisi Mantvydo Leknicko kūryba.
M.Lukošiūnas daug laiko leidžia prie kompiuterio, bet ne šiaip sau žaisdamas, o skaičiuodamas „Matmintinį“. Tai estų sugalvotas būdas lavinti skaičiavimo gabumus.
Kompiuterio ekrane jaunesnysis Lukošiūnas rodo užduotis – reikia sudėti, atimti, padauginti, padalinti arba palyginti. Skaičiai nuo dešimčių didėja iki tūkstančių. Veiksmą reikia atlikti galvoje, nes rezultatas rašomas nuo pirmojo skaitmens. Kuo greičiau veiksmus atliksi, tuo daugiau taškų užsidirbsi ir pakilsi į aukštesnį lygį.
Besikalbant Martynas vis rašo kažkokius skaičius. Paklaustas, ką jis daro, atsako, kad skaičiuoja. Kaip? Kada? Pasirodo, besišnekučiuodamas jis geba mintyse skaičiuoti.
„Nežinau, kaip čia yra, bet matydamas skaičius kartais atsakymą žinau tarsi savaime“, – stebisi ir pats vaikinas. Kažkodėl sunkiausiai jam sekasi atimti.
Nusijuokus, kad pardavėja jo niekaip neapgaus išduodama grąžą, vaikinas tik šypteli: „Tai jau tikrai.“
Vienu metu teko operuoti penkias aneurizmas
Ugnius KŠANAS, neurochirurgas, Santariškių klinikos
Aneurizma – vietinis galvos smegenų kraujagyslės išsiplėtimas, susilpnėjus jos sienelėms. Silp-niausioje vietoje susidaro tarsi išsipūtęs balionėlis. Metų metus žmogus gali gyventi nejausdamas jokių simptomų, bet jei aneurizma plyšta, kraujas pasipila į smegenis. Dalis pacientų išgyvena, o dalis nespėjus nugabenti į ligoninę miršta, nors iki lemtingosios akimirkos atrodė sveiki, laimingi ir jauni.
Dažniausiai galvos smegenų aneurizma randama atsitiktinai, tiriant pacientą dėl kitų ligų. Žmogų, natūralu, ištinka baimė ir dvejonės, netikrumas dėl ateities. Kompetentingai, bet sąžiningai aiškinu, kad aneurizma gali niekada neplyšti, bet gali plyšti net mūsų pokalbio metu. Žmogus turi pasirinkti – gyventi baimėje ar gultis ant operacinio stalo. Neįkalbinėju, bet privalau įspėti, kad gyvenimas dėl aneurizmos galbūt ne šiandien, ne rytoj, bet pasikeis.
Jei pacientas su aneurizma išgyveno iki 80 metų, gal ir vertėtų apsvarstyti, ar verta pulti operuotis. Bet jei žmogus dar jaunas, operuotis patariama.
Dėl aneurizmos reikia sunerimti, jei giminėje būta jos atvejų. Yra šeimų, kuriose dėl jos kentėjo kelios kartos, kuriose vienas vaikas mirė, kitą teko gelbėti. Kiekvieną akimirką pasaulyje nuo aneurizmos kažkas miršta, kažkam ji plyšta. Tyrimas – kompiuterinė angiografija arba magnetinis rezonansas – yra nemokami ir kiekvienam prieinami.
Esu operavęs jaunuolius nuo 16 metų, bet tai labiau vidutinio amžiaus žmonių bėda.
Būna ne viena – dvi ar net kelios aneurizmos. Vienu metu daugiausiai esu išoperavęs penkias aneurizmas.
Aneurizmą galima operuoti atviru chirurginiu būdu ir per kirkšnies kraujagyslę. Pirmasis būdas – patikimesnis, jei ligoninė turi toje srityje besispecializuojantį neurochirurgą.
Bet kokiu atveju patariama pasikonsultuoti su keliais medikais, apsvarstyti visas galimybes.
Neįmanoma keliais sakiniais paaiškinti mikroneurochirurginės technikos, kaip pasiekiama reikiama vieta nepažeidžiant smegenų, bet V.Lukošiūno atveju jaučiau didžiulę atsakomybę, nes pacientas atvyko sveikas – tokį turėjau ir išleisti.
Atviras operacijas atliekančių neurochirurgų pasaulyje mažėja – sunkus darbas, sudėtingas pasiruošimas, didžiulė įtampa.
Dėl rūkymo ir kokaino vartojimo rizika, kad aneurizma plyš, didėja. Insultas yra visai kita liga.
