Daugiau nei 80 spektaklių sukūręs režisierius pretenduoja patekti į Lietuvos rekordų knygą. Jis vis dar užsuka į Klaipėdos dramos teatrą, kur turi savo atskirą kabinetą.
Bet vyras nedrįsta žengti nauju kilimu, kuriame surašyti jo pastatytų spektaklių pavadinimai. Jam nedrąsu, nes eidamas tuo kilimu jaučiasi taip lyg pats mindytų savo vaikus.
P.Gaidys šiame kabinete saugo širdžiai mielus suvenyrus ir meno kūrinius, spektaklių scenografijos eskizus.
Atidarydamas spintą ir išimdamas kokį nors darbą, režisierius parausta ir numoja ranka, esą kam tai dabar gali rūpėti. Jis guodėsi, kad neturi kam patikėti archyvinių nuotraukų, iškarpų iš laikraščių.
Gaidžiai netelpa į lentynas
Po rekonstrukcijos duris atvėręs Klaipėdos dramos teatras turi savo muziejų, kuriame kabo P.Gaidžio sukurtų spektaklių afišos, bet nėra kur dėti režisieriui įteiktų dovanų – medinių, stiklinių, keraminių suvenyrų, vaizduojančių gaidžius.
Viena gaidžio iškamša atkeliavo į Klaipėdą net iš Kinijos, o netikras gaidys netgi gieda, nes jame įmontuotas maitinimo elementas.
Dar vienas gaidys į teatro kabinetą pateko iš Rusijos. Paėmęs į rankas šią dovaną vyras prisiminė, kaip kartais reikėdavo pavaišinti nelauktus svečius.
Tai – stiklinis indas. Nusukus gaidžio galvą, ji tampa taurele. Jos negalima padėti ant stalo, nes virsta, todėl taurelę reikia išlenkti iki dugno.
Užėjęs į teatro muziejų P.Gaidys tik stengiasi nusukti žvilgsnį nuo mėlynos suknelės su juodais apskritimais, kurią vilkėjo paskutinį vaidmenį atlikdama jo žmona aktorė E.Gaigalaitė.
Jau sulaukusi aštuoniasdešimtojo gimtadienio ji įkūnijo senelę Verą spektaklyje „4000 mylių“.
Rekonstruotame teatre režisierių kur kas labiau traukia Mažoji salė. Naujoje erdvėje pritaikytos raudonos kėdės, pagamintos dar 1939 metais.
Nauja salė unikali tuo, kad žiūrovų kėdės gali suktis ratu. Šią erdvę galima lengvai pertvarkyti. Europoje nedaug teatro salių, kurios tokios šiuolaikiškos.
Didžioji teatro salė režisieriui P.Gaidžiui atrodo svetimesnė. Joje nebloga akustika, tačiau aktoriui tenka kalbėti erdvėje, kurioje prikabinta mikrofonų.
Išsaugotos spektaklių afišos P.Gaidžiui taip pat primena sunkius laikus. Jis neslėpė – nekart buvo užsitraukęs nemalonę.
Jo pavardė buvo linksniuojama sovietinės nomenklatūros, o vienas kultūros ministras jam žadėjo nurėžti skiauterę už tai, kad statydamas Justino Marcinkevičiaus „Katedrą“ parodė „ne tą Lietuvą, kurią reikėjo“.
P.Gaidžio butas, kurį dalinasi su savo sūnumi Žilvinu, taip pat atrodo kaip muziejus. Namuose netrūksta meno kūrinių ir suvenyrų, susijusių su paukščiais, ypač gaidžiu ir antimi, nes 2015-ųjų gruodį mirusi jo žmona Elena taip pat mėgdavo rinkti įvairius mažmožius.
Šioje kolekcijoje yra ne vienas gaidys. Vienus gaidžius drožinėjo tautodailininkai, lipdė keramikai, kitus – profesionalūs meistrai, vieną jų padarė skulptorius Leonas Strioga, sukūręs unikalų medžio kapojimo stilių.
Režisierius saugo išsiuvinėtas pagalvėles: ant vienos jų pavaizduotas gaidys, ant kitos – antis, taip pat žvakidės, simbolizuojančios šiuos paukščius.
„Turiu daug gaidžiukų, yra ir tokių figūrėlių, kurios atrodo kaip kičas, bet negaliu su jomis išsiskirti, nes kelia daug prisiminimų“, – pasakojo P.Gaidys.
Neseniai užsukęs į Klaipėdos centre įsikūrusią dovanų parduotuvę režisierius buvo nustebęs, kai viena pardavėja užsiminė apie tai, kad artėja Gaidžio metai.
Ji neabejojo, kad bus išpirktos visos dovanos, kuriose vaizduojamas gaidys.
„Nesupratau, kodėl ji man tai sakė, – ji tikino, kad prieš daugelį metų, kai buvo mano jubiliejus, suvenyriniai gaidžiai taip pat turėjo didelę paklausą“, – kvatojo vyras.
Režisierių nustebino, kad pardavėja prisiminė tokią smulkmeną.
Vaikystėje – pašaipos dėl pavardės
2017-ieji – ne tik Gaidžio metai. Gegužę režisieriui sukaks 80 metų.
Povilas vaikystėje nebuvo patenkintas savo pavarde – vaikai kieme mėgdavo iš jo pasišaipyti.
„Bet dabar man nėra gražesnės pavardės už Gaidžio“, – prisipažino vyras.
Augdamas Prancūzijoje lietuvis su tokia pavarde būtų žvaigždė, nes šioje šalyje gaidys simbolizuoja drąsą, kovingumą. Didžiosios revoliucijos laikais gaidys buvo tapęs Prancūzijos Respublikos simboliu ir vaizduojamas net ant karinių vėliavų.
Bet karingumas ir aikštingumas svetimas P.Gaidžio būdui.
„Nesu monstras. Reikia mokėti prie kiekvieno aktoriaus prieiti – vienas gali būti ambicingas, o kitas – minkštesnis. Tik reikia turėti ir kantrybės“, – patikėjo savo darbo paslaptį menininkas.
Bet sau į porą jis pasirinko priešingybę. P.Gaidys ir jo žmona buvo kaip vanduo ir ugnis. E.Gaigalaitė garsėjo tvirtumu ir ryžtingumu, o jos sutuoktinis – kur kas minkštesnės prigimties.
Žmona režisieriui buvo tikras ramstis – ne tik kūryboje, bet ir šeimoje. Po jos netekties P.Gaidys negali atsigauti.
Dabar režisierius gyvena su sūnumi Žilvinu, kuris taip pat yra vienišius. Nevedęs Ž.Gaidys yra muzikos mokytojas – dėsto fortepijoną.
Povilas šmaikštavo, kad kai namuose lieka du vyrai, nėra kam groti nervais.
Skauda tik sielą
Bet prieš kelis mėnesius garbaus amžiaus režisieriui teko atsigulti į ligoninę.
Jam užkabino rožinės spalvos apyrankę. Iš pradžių ši apyrankė režisieriui atrodė vaikiška, bet ji lengvai nenuimama.
Pasirodo, visiems per 70 metų ligoniams slaugytojos užkabina po tokią apyrankę – jei kas nors pasiklystų ar eidamas nuvirstų, nebūtų sunku padėti tokiam asmeniui, nes apyrankėje surašyti visi duomenys.
Grįžęs iš ligoninės į namus klaipėdietis nutarė pasilikti tą apyrankę atminimui.
Ligoninėje jis nekart prajuokino medicinos personalą. Režisierius neramiai miega. Būna ir tokių naktų, kai jis sapnuoja kokią nors sceną iš spektaklio ar girdi dialogų nuotrupas.
„Būna, kad blaškausi lovoje, aimanuoju ir pats to nejaučiu. Matyt, taip elgiausi ir gulėdamas palatoje“, – svarstė P.Gaidys.
Mat vieną rytą užėjusi į palatą slaugytoja atnešė flakonėlį ir pasakė, kad tai vaistai nuo skausmo. P.Gaidys gynėsi, kad nieko neskauda.
Sutrikusi slaugytoja papasakojo, kad už sienos kitoje palatoje esanti moteris visą naktį klausėsi režisieriaus aimanų ir išsigando, kad jis gali mirti.
„Man skauda sielą, o nuo tokio skausmo nėra vaistų“, – gynėsi režisierius. Pro praviras palatos duris P.Gaidys girdėjo, kaip slaugytoja užsuko į kitą palatą ir nuramino pacientę, nerimaujančią dėl jo sveikatos.
„Nurimkite – jis nemirs, jam skauda tik sielą“, – sakė slaugytoja.
Praleido progą tapti milijonieriumi
Mėgstantis statyti komedijas, o ne dramas, režisierius kaip anekdotą pasakojo vieną istoriją, kuri nutiko jam pačiam. Jis vos nepakliuvo į sukčių rankas.
2015 metais, dar būdamas Klaipėdos teatro vadovas, jis gavo iš Afrikos valstybės Ganos laišką, ant kurio buvo užrašyta, kad tai privatu.
Jį esą parašė viena našlė, gyvenanti Ganoje. Moteris prisipažino, kad rašydama šį laišką labai jaudinosi, nes pastarieji metai ją labai sukrėtė. Klaipėdiečio P.Gaidžio adresą moteris tikino radusi tarp savo vyro velionio dokumentų.
Moteris aiškino, kad yra viena iš Nigerijos vadovo žmonų – jos vyras, esą buvęs verslo magnatas ir įtakinga Nigerijos politinė figūra, buvo įkalintas ir mirė.
Tariama našlė teigė po vyro mirties buvusi palikta likimo valiai, nes esą jo didelėje poligaminėje giminėje kilo sumaištis. Ji rašė, jog aptiko velionio slėptuvę, kur buvo jo asmeninės santaupos – 53 milijonai JAV dolerių (50 mln. eurų).
Ji net esą naudojosi diplomatiniais ryšiais, kad šie pinigai atsidurtų saugioje vietoje – vienoje Ganos bendrovių.
Moteris prašė P.Gaidžio rasti kokį nors žmogų Lietuvoje, kuris sutiktų Ganoje nuslėptus pinigus įtraukti į savo sąskaitą – be įtarimo ir rizikos.
Už šią paslaugą nepažįstamoji žadėjo lietuviui sumokėti 10 procentų visos sumos. Tariama našlė net prašė klaipėdiečio susitikti su juo.
Išsaugojęs šį laišką P.Gaidys juokavo, kad būtų galėjęs tapti milijonieriumi, bet praleido progą, nes nieko neparašė nepažįstamajai.
Apie žmonos mirtį sužinojo teatre
Daugiau kaip 50 metų skyręs Klaipėdos teatrui P.Gaidys galėtų drąsiai pretenduoti į scenos rekordininkus. Čia jis pradėjo dirbti nuo 1964-ųjų. Kitos darbo vietos jis neieškojo – kur paskyrė, ten ir dirbo.
Repeticijos, spektaklių premjeros, sūnaus Žilvino gimimas – viskas vyko Klaipėdoje.
Tačiau P.Gaidys negalėtų pasakyti, kurie metai jo gyvenime buvo laimingiausi.
„Daugiau būta liūdnų dalykų, gal dėl to, kad tai labiau sukrečia, o laimingi dalykai greitai praeina ir užsimiršta“, – tikino scenos meistras.
Šiemet gruodžio mėnesį sukako metai, kai mirė žmona Elena. Jos atminimui klaipėdietis skulptorius Arūnas Sakalauskas pastatė paminklą, kuris irgi susijęs su paukščiais.
Apie žmonos mirtį P.Gaidys sužinojo taip pat būdamas teatre. Aktorė gydėsi ligoninėje, o teatre virė darbai – visi ruošėsi oficialiam jo atidarymui.
Vyko Arvydo Juozaičio istorinės dramos „Karalienė Luizė“ generalinė repeticija.
Šis spektaklis labai ilgas, pasibaigus pirmam veiksmui P.Gaidys paskambino sūnui ir sužinojo apie nelaimę.
Aktorė E.Gaigalaitė visą gyvenimą buvo energinga, bet likus metams iki mirties ji sunkiai sirgo. Ją kamavo inkstų ir širdies ligos.
Aptikus viename inkste auglį, aktorė buvo operuota Vilniuje. Šis inkstas buvo sėkmingai pašalintas, bet vėliau sutriko širdies veikla.
Ilgainiui nustojo funkcionuoti ir kitas inkstas.
P.Gaidys ir E.Gaigalaitė kartu praleido daugiau kaip pusę amžiaus. Režisierius neprisiminė tos dienos, kai susipažino su savo būsima žmona, nes jam atrodė, kad ji visada buvo šalia jo.
Sutuoktiniai neturėjo tradicijos minėti vadinamųjų sidabrinių ar auksinių vestuvių, jie nekreipdavo dėmesio į šias datas, nes jos jiems nieko nereiškė.
Iš Subačiaus (Kupiškio r.) kilęs P.Gaidys ir Dotnuvoje (Kėdainių r.) gimusi E.Gaigalaitė mokėsi aktorystės tuometinėje Lietuvos konservatorijoje, tik jis studijavo žemesniame kurse.
Vėliau P.Gaidys išvyko studijuoti į Maskvą, o E.Gaigalaitė – į Marijampolės teatrą. Šiame teatre jis atliko savo pirmą praktiką kaip režisierius.
Kai Marijampolėje uždarė teatrą, visi aktoriai buvo perkelti į Klaipėdą. Taip P.Gaidys ir E.Gaigalaitė atsidūrė šiame mieste.
Beveik per šešis dešimtmečius ši aktorė sukūrė daugiau nei 120 vaidmenų.
Povilui su žmona pavyko gražiai sutarti – namuose nebūdavo daužomos lėkštės, o jeigu dėl kokių smulkmenų apsipykdavo, greitai susitaikydavo.
Kartais režisierius kaip koks Otelas sušukdavo: „O Dieve, kodėl aš vedžiau?“, o vieną dieną jis buvo išėjęs iš namų dviem valandoms, taip norėdamas parodyti sutuoktinei, kad nebegali daugiau kentėti.
Bet jo kentėjimas truko neilgai. Viename interviu jo žmona E.Gaigalaitė buvo prasitarusi, kad irgi pyksta, kai liepia sutuoktiniui apsirengti kostiumą, o jis vis velkasi megztinį.
Bet P.Gaidys neabejojo, kad rimta meilė gimsta iš vidinių konfliktų, iš tarpusavio kontrastų.
„Meilė yra toks pat įtemptas jausmas kaip ir neapykanta. Mano patirtis tai gali tik patvirtinti. O nekentimas reiškia tik tai, kad kitas žmogus stengiasi tave pataisyti, įstatyti į vėžes, tau padėti, nes jis rūpinasi“, – aiškino menininkas.
Šlovinamas ir peikiamas – daug ir liaupsių, ir piktų žodžių apie save girdėjo režisierius P.Gaidys. Jis niekuo nesiskundžia, nes gyvenimas – tai kova su kvailyste, su blogiu.
Sunku įsijausti į pensininko vaidmenį
Režisierius dar svajoja pastatyti jaunos maskvietės pjesę apie našlį ir našlę. Joje pasakojama apie du pensininkus, palaidojusius savo antrąsias puses.
Tarp jų užsimezga gražus jausmas, galbūt meilė, ir jie nutaria kartu apsigyventi.
Vyras žada parduoti savo butą ir keltis gyventi pas moterį.
Buvęs geografijos mokytojas svajoja, kur galėtų su nauja drauge nukeliauti ir ką pamatyti. Pirmiausia jie vyktų į Šveicariją, vėliau – prie Viduržemio jūros, užsuktų į Italiją...
Moteris atidžiai klausosi savo širdies draugo ir sako: „Klausyk, man regis, mums užteks kelionės į Anapus.“
Pjesėje pasakojama, kaip užverda pragaras, kai apie senukų planus sužino jų vaikai, giminės. Pjesė baigiasi blogai – abu veikėjai miršta.
„Nežinau, kodėl ėmiau domėtis tokiais skaudžiais dalykais, bet norėčiau tokią pjesę dar pastatyti Klaipėdos teatre. Galbūt jos imsiuosi po Naujųjų metų“, – planavo P.Gaidys.
Iki šiol jam sunku įsijausti į pensininko vaidmenį. Vis dar dirbantis režisierius nepajuto, kaip atėjo ta diena. Nekantraudamas, kada taps pensininku, jis galvojo, kad turės daug laiko pasėdėti su meškere prie vandens, nes labai mėgsta žvejoti.
Dabar ši svajonė vis labiau tolsta nuo jo. Jam darosi vis sunkiau susiruošti meškerioti.
P.Gaidys prisipažino, kad didžiausios žuvies savo gyvenime dar nesugavo.
Jauniems aktoriams daug metų aiškinęs, kad tikroji meilė – tai neapykanta, P.Gaidys vis dažniau susimąsto – o kas yra vienatvė?
„Galbūt vienatvė – tai kančia? Neabejoju, kad tai baisus dalykas. Tai pajutau savo kailiu, kai išėjau iš teatro, kai mirė mano žmona“, – sakė P.Gaidys.
Skaudžiausia, kad sulaukus tokio amžiaus beveik nėra su kuo pasikalbėti, todėl režisierius ilgisi tikro dvasinio ryšio. P.Gaidys guodėsi – beveik neliko jo kartos pažįstamų žmonių.
Neramu jam ir dėl to, kas ateityje prižiūrės jo kapą.
„Galvoju, pastatėme žmonos atminimui paminklą, ateityje prie jos ir aš atsigulsiu, atsiguls ir sūnus, nes taip nutinka.
O kas tą kapą lankys? Gal teatro žmonės? O kada jie ateis? Gal tik per Vėlines? Klaipėdoje neturiu giminių – jų liko nedaug, visi gyvena Vilniuje ir Panevėžyje, bet ar jie atvažiuos?
Juk gyvenimas yra kančia. Labai gražiai yra pasakęs poetas Just.Marcinkevičius: „Viešpatie, kodėl tu mus gyvenimu baudi?“ – tokias žodžiais Gaidžio metus pasitinka vienas žymiausių lietuvių režisierių P.Gaidys.
Pjesėje įžvelgė savo gyvenimo vingius
Šiemet pavasarį italų dramaturgo Eduardo De Filippo (1900–1984) pjesę „Kalėdos Kupjelų namuose“ pastatęs P.Gaidys tikino, kad šis spektaklis – tarsi apie jį.
„Iš pradžių statydamas spektaklį neturėjau to omenyje. O paskui, artėjant prie pabaigos, suvokiau, kad turbūt statau spektaklį ne tik apie Kupjelus, bet ir apie save. Ir aš, kaip pagrindinis pjesės herojus, tarsi kūriau savo prakartėlę – Klaipėdos dramos teatrą. Galbūt buvau naivus ir nemačiau, kaip viskas pradeda po truputį byrėti, kad esu nebereikalingas, kad reikia išeiti, kad esu pasmerktas vienatvei, kančiai, galbūt ir skurdui, gal net fizinei ir dvasinei mirčiai“, – kalbėjo P.Gaidys.
