Vaikinas kasdien kovoja už gyvenimą ant savų kojų, be neįgaliojo vežimėlio. Jo mama Tatjana Dulinskienė (43) svajoja ir labai stengiasi, kad sūnui niekada to neprireiktų.
Paties Tado svajonės paprastesnės ir linksmesnės. Šiemet jo noras nustebina kuklumu.
Jei anksčiau paauglys norėjo su atlikėju Marijonu Mikutavičiumi suvalgyti ledų, išleisti savo knygą ar pilotuoti lėktuvą, tai dabar teprašo skrydžio oro balionu.
Jo svajonė užregistruota tarp daugelio kitų vaikų svajonių labdaros ir paramos fondo „Algojimas“ sukurtoje internetinėje svetainėje.
Trečdalis neįgalių vaikų svajonių jau išpildytos. Du trečdaliai dar laukia savo geradario.
Į dangų – naktį
„Būtų visai smagu paskraidyti oro balionu. Gražiau būtų kilti naktį, matyti miestą iš viršaus. Net nesvarbu, kurį – Vilnių, Kauną ar Panevėžį“, – apie svajonę kalbėjo kaunietis.
Jei Tado svajonės išsipildys, jis pramogaus kartu su beveik metais vyresne sese.
Tai ne pirma svajonė, kurią paaugliui išpildyti padeda fondas „Algojimas“. Prieš kelerius metus jis svajojo susitikti su mėgstamiausiu lietuvių atlikėju – Marijonu Mikutavičiumi.
Vienas Kalėdas T.Dulinskas mėgavosi dainininko Marijono Mikutavičiaus koncertu. Tačiau susitikti dainininko nepavyko. Kitamet jis sukonkretino norą: svajojo su M.Mikutavičiumi suvalgyti ledų.
„Marijonas mane apsikabino! Rūbų neskalbsiu metus laiko“, – grįžęs iš svajonių susitikimo juokėsi Tadas.
Išsipildė ir dar kelios vaikino svajonės. Tadas pilotavo lėktuvą, televizijos studijoje įgarsino kempiniuko veikėją.
Šiemet svajonė – kuklesnė. Kaunietis nori paskraidyti oro balionu arba nukeliauti į Disneilendą.
Vaikinas į oro balioną mielai pasikviestų ir labai mėgiamo Hario Poterio vaidmens atlikėją. Tačiau apie tai svajoti – pernelyg drąsu.
Grėsė mirtis
Su „Algojimu“ Dulinskų draugystė prasidėjo dėl vaikino negalios. Tadas gimė anksčiau laiko, svėrė 1200 gramų. „Jei išgyvens, bus visiška kriaušė“, – medikai berniukui nežadėjo nieko gero.
Kūdikio smegenyse susidarė kraujosrūvos, švirkštu iš galvos teko traukti vandenį ir kraują. „Paprastai mamos nedalyvaudavo šitose procedūrose, o aš jį laikydavai ant krūtinės, kad jam mažiau skaudėtų“, – pasakojo Tado motina T.Dulinskienė.
Dėl gresiančios mirties dešimties dienų berniuką ligoninėje pakrikštijo. Vaiko sveikata ėmė gerėti.
Pirmąjį pusmetį ligoninėje T. Dulinskienė prisiminė su apmaudu. „Nežinau, kaip yra dabar, bet prieš penkiolika metų mamos negaudavo jokios pagalbos. Už viską tekdavo kovoti, pačioms eiti ir viską aiškintis“, – prisiminė kaunietė.
Kad Tado kūną vargina cerebrinis paralyžius, mama atpažino jam esant 10 mėnesių. Kūdikis negalėjo nei sėdėti, nei vartytis.
Berniuko raumenys buvo silpni. Dar ir į pirmą klasę jis buvo vežamas ratukuose.
Padėjo delfinai
Nuo penkerių metų motina Tadą vežiodavo į Krymą, delfinų terapijos užsiėmimus. Kas puse metų vaikas savaitę ar kelias praleisdavo delfinų apsuptyje.
„Imi už peleko ir plauki su delfinu. Paskui atsiguli ant vandens ir klausai, kaip delfinai „kalba“, – užsiėmimus prisiminė gimnazistas.
T.Dulinskienė taip pat išbandė, ką tai reiškia: „Kelias minutes klausiausi delfinų klabėjimo. Taip apsisuko galva, kad duktė turėjo palydėti į dušą. Gydytojai perspėjo, kad tai – blogas ženklas. Matyt, mane buvo paveikusi dėl sūnaus negalios patiriama įtampa.“
Ji pastebėjo, kad delfinų terapija keliems mėnesiams palengvindavo sūnaus gyvenimą, buitį, savijautą.
„Kodėl ne Klaipėdoje? Buvo baisios eilės. Be to, kelionė į Krymą ir terapija ten buvo pigesnė nei pagalba uostamiestyje“, – aiškino T.Dulinskienė.
Treniruoklis kambaryje
Dėl intensyvių mankštų ir masažų Tadas ėmė vaikščioti.
Aktyvi jo motina pagalbos sūnui ieškojo ne tik Lietuvoje ir Ukrainoje. Jiedu tris kartus buvo Slovakijoje, Adeli reabilitacijos centre. Ten sūnus po kelias savaites intensyviai mankštinosi.
„Pasiekėme tai, ko Lietuvoje per pusę metų nepasiektume. Po pirmo apsilankymo Tadas išmoko pastovėti ant vienos kojos, pritūpti, ėmė daugiau, grakščiau vaikščioti. Vaikams su cerebriniu paralyžiumi reikia mokytis to, ką kiti išmoksta automatiškai“, – sakė vaikino motina.
T.Dulinskui augant nuolat reikia operacijų. Kaulams tįstant tenka ilginti sausgysles. „Pernai jau galvojome, kad sės į neįgaliojo vežimėlį. Dėl greito augimo keliai buvo tiek sulinkę, kad negalėjo net paeiti“, – pasakojo T.Dulinskienė.
Vaikinas lanko baseiną, savo kambaryje turi treniruoklių, jais mankštinasi.
„Dabar mes ir vaikštom, ir bėgiojam“, – savo ir sūnaus laimėjimu džiaugėsi kaunietė.
Cituoja Šekspyrą
Kūno negalia – tik viena Tado gyvenimo dalis.
Vaikinas yra išleidęs dvi poezijos knygeles. Vienos jų išleidimą parėmė geradariai. Tai buvo dar viena fondo „Algojimas“ išpildyta kauniečio svajonė.
T.Dulinskas sako, kad rašymas – jau praeitis. Tačiau motina ir sesuo viliasi, kad jis persigalvos.
„Kartais jis keliasi penktą valandą ryte, kad galėtų rašyti. Tadas norėtų, kad jo kūriniai būtų skaitomi, bet pats jis nenori būti žinomas kaip ir Hario Poterio autorė J.K.Rowling“, – dėstė T.Dulinskienė.
Vaikino apsiskaitymas padėjo jam įstoti į Kauno jėzuitų gimnaziją. Kai priėmimo komisija išgirdo jį kalbantį apie Šekspyrą, kad šis įkvėpė rašyti ir išleisti poezijos knygą, kaip mat vaikiną priėmė.
„Šekspyro eilėraščius vaikams skaičiau kaip pasakas. Jie dar nėjo į mokyklą. Tada Tadas ir pradėjo kurti.
Jie mintinai žinojo vos ne visą „Romeo ir Džiuljetą“, cituodavo sonetas. Dabar jie jau analizuoja, kaip Šekspyras rašė, kodėl jo mylimasis vyriškos giminės ir panašiai“, – vaikų branda džiaugėsi T.Dulinskienė.
Šeima labai mėgsta ilsėtis gamtoje, prie ežero. Liepos mėnesį mama leidžia Tadui atsipūsti nuo treniruočių. Tai būna pats smagiausias laikas.
Užtat Kalėdų atostogos paaugliui – darbymetis. Jis kasdien šešias valandas būna minkomas kineziterapeutų, manualinės terapijos specialistų, gydytojų.
„Jei viso to nedarytume, jis sėstų į vežimėlį. Jo kūnas nedirbtų, jis sustingtų kaip lašinukas ir sėstų“, – tikino T.Dulinskienė.
Įkūrė fondą
Kad labiau padėtų sūnui, motina prieš mėnesį įkūrė T.Dulinsko paramos fondą.
„Atsirado vienas sponsorius, kuris norėjo pervesti pinigų Tado įtvarams. Paramos kaip individualiam asmeniui duoti negalėjo, kiti fondai jam vienam pervestos paramos teikti nesutiko.
Įsteigiau fondą, galėsiu rinkti pinigus sūnui“, – aiškino KTU informatikos dėstytoja.
Geradariai ne kartą jai padėjo. Kai teko rinkti pinigus antrajai reabilitacijai Slovakijoje, dėstytoją nustebino Kauno jėzuitų gimnazijos parama.
„Prieš Kalėdas jie gimnazijoje išplatino kvietimą mums padėti. Viena šeima skyrė 10 tūkst. litų. Tiek kainavo reabilitacija. Apsiverkiau, negalėjau žodžio pratarti. Man tai buvo neįsivaizduojami pinigai“, – prisiminė sūnaus paramos fondo direktorė.
Ją sujaudino ir vieno verslininko, kuris padėjo sūnui išpildyti svajonę – pilotuoti lėktuvą, poelgis.
„Mums trūko pinigų tolimesnei reabilitacijai. Kreipiausi į jį per feisbuką. Kitą dieną iš Vilniaus jo vairuotojas atvežė trūkstamą sumą. Man tai – kaip stebuklas. Žmonės yra nuostabūs“, – žavėjosi informatikos specialistė.
T.Dulinskienei labai padeda sesuo, netoliese gyvenantys tėvai ir dukra.
Moteris įsitikinusi, kad tiek daug iškentęs sūnus gyvenime turės ypatingą misiją. „Jis turi savo gyvenime padaryti kažką gero, kad jau išsikapstė iš tokios baisybės“, – šypsojosi kaunietė, viena auginanti du vaikus.
***
Išpildyti Tado svajonę galite kalėdiniame fondo „Algojimas“ puslapyje.
Norintys padėti T.Dulinsko kovoje už gyvenimą be vežimėlio, galite pervesti paramą į Tado Dulinsko paramos fondą. Jo sąskaita Swedbanke: LT147300010150324293.
