Senukų prie giminės stalo nekviečia
Rokiškio Šv. Apaštalo evangelisto Mato parapijos senelių globos namai nei per Kalėdas, nei per Naujuosius metus neištuštėjo. Pernai, kaip ir ankstesniais metais, niekas iš 45 gyventojų neišvažiavo pas gimines, nė vieno senuko nepasiėmė vaikai, į svečius nepasikvietė artimieji.
„Čia dirbu 12 metų, per tą laiką buvo tik du atvejai, kai globotinius šventėms pasikvietė jų atžalos“, – prisiminė šių namų direktorė Lina Jasinevičienė.
Parapijos globos namai pilnutėliai, šiuo metu nėra nė vienos laisvos vietos.
Pastatas, kadaise buvęs ligonine, neseniai renovuotas. Kambariuose ir koridoriuose šviesu bei šilta. Ir tylu. Čia neprasiskverbė ir prieššventinis bruzdulys, puošimosi blizgučiais euforija.
Globos namų gyventojai švenčių laukė, bet išoriniam spindesiui nebeteikė reikšmės.
Tik sveikesni rankdarbių kambaryje karpė snaiges, iš spalvotų siūlų darė miniatiūrines nykštukų kepurėles, paukštelius – tai jų būstui šventinės puošmenos.
Kas dar gali judėti, Kūčių vakarą sėdo prie bendro stalo kartu su parapijos kunigais ir globos namų darbuotojais – šie žmonės daugeliui senukų dabar yra vienintelė šeima.
Atvežtieji ilgai liūdi
Apie 30 procentų globotinių turi sveikus ir gyvus vaikus. Šie galėtų tėvus karšinti, bet nusikratė naštos.
„Nežinau nė vieno atvejo, kad normaliai su vaikais sutariantis senolis jiems būtų pasakęs: nebūsiu tau vargas, geriau eisiu į senelių namus. Senam žmogui skirtis su savo namais yra neapsakomai skausminga, čia atvežti senukai ilgai liūdi. O kai kurie įsivaizduoja, kad čia ligoninė, mano, pagulės ir važiuos namo. O kaip sunku jiems pasakyti, kad čia prieglauda!“ – pasakojo L.Jasinevičienė.
Nė vienas senolis namie neturėjo tokių gerų buities sąlygų kaip čia. Parapijos globos namai aprūpinti modernia įranga, reikalinga prižiūrint nevaikštančius žmones, išlankstomos vonios, skalbykla, džiovykla, naujausia virtuvės įranga, konvekcinė krosnis, produktus šaldantys ar atvėsti neleidžiantys stalai – tokius dalykus globotiniai savuose namuose vargu ar buvo regėję, bet kas iš to. Materialinę gerovę ir saugumą nukonkuruoja namų ilgesys.
Lietuviams įaugę į kraują iki paskutiniųjų laikytis savo stogo ir šeimos, kad ir kokia ji būtų. Net ir tie, kurie direktorei pasakoja į parapijos namus persikraustę savo noru, vėliau daro viską, kad tik grįžtų į gimtą gūžtą. Grįžta, o paskui prašosi atgal.
Marti draskėsi dėl slaugos pinigų
Kiekvieno parapijos namuose atsidūrusio žmogaus istorija savita, su skaudžiais likimo vingiais.
Darbuotojams įstrigo vienos berankės moters istorija. Ji globos namuose atsidūrė po to, kai mirė abu sūnūs.
Neįgalioji turėjo nemažai turto. Pardavusi miškus ir žemes, visus pinigus ji užrašė anūkei. Tik palaidoti ją teko senelių namams, nes paveldėtoja nenorėjo ir laidotuvių organizuoti. Močiutė kone kasdien verkdavo, vis klausinėdavo, kada anūkė atvažiuos? Toji taip ir neaplankė, atvažiavo tik į laidotuves.
„Klausiu, ar turit vaikų? Atsako: geriau būčiau neturėjus“, – L.Jasinevičienė girdi ir tokių senukų prisipažinimų.
Pasitaiko, kad artimieji žaidžia senukų jausmais: vieni atveža, o kiti, susigundę už slaugą mokamais pinigais, įkalbinėja važiuoti gyventi pas juos.
Buvo toks atvejis, atvežė sūnus motiną. Senoji sielvartavo, bet galiausiai susitaikė su likimu.
Po pusmečio į direktorės kabinetą įsiveržia karinga moteris ir reikalauja atiduoti senutę.
Pasiteiravus, kas ji tokia, paaiškėja, jog ji marti, kito sūnaus žmona.
Motiną į globos namus atvežęs sūnus gyvena Škotijoje, darbuotojai su juo susisiekia, aiškinasi, ar gali motiną atiduoti brolio žmonai. Tas neprieštarauja.
Senoji lyg ir džiaugiasi, juk grįš į šeimą. Laimė, laiku įsikiša žilagalvės sesuo.
„Jokiu būdu neatiduokit. Kur ją dės? Patys neturi normalių sąlygų, vyras neįgalus, jiems slaugos pinigai kvepia“, – direktorei atskrieja įspėjimas.
Marti nepėsčia, apskundžia parapijos dekanui, jis L.Jasinevičienę išsikviečia ant kilimėlio: kodėl žmogaus neatiduoda?
„Baigėsi tuo, kad močiutė po šiai dienai čia gyvena. Jai daug ligų, atmintis šlubuoja, ima televizoriaus pultelio baterijas ir deda į burną, paskui verkia, sako, galvojau, kad saldainis“, – pasakoja L.Jasinevičienė.
Geriems senukams eilė, o blogiems – valstybės kišenė
Globos namų direktorė L.Jasine-vičienė atvira: ne visi senukai taikūs ir ramūs, ne visi gyvenę dorai ir teisingai. Tenka kariauti su rūkaliais, gaudyti geriančius. Lankytojams ateiti neuždrausta, jų krepšių juk negali iškratyti, žiūrėk, koks buvęs draugelis ir atsineša butelaitį.
„Galėtumėm išmesti už mūsų vidaus taisyklių pažeidimus, bet kur tu jį mesi, jei vos paeina ar tik invalido vežimėliu juda? Negaliu jų teisti ar smerkti už jų gyvenimo būdą, negalime žinoti, kas mūsų ateityje laukia“, – parūstauja ir vėl atlyžta direktorė.
L.Jasinevičienė iliustruoja pavyzdžiu, koks gyvenimas nenuspėjamas. Vyras ir žmona išsiskyrė, abu negyveno tvarkingai, galiausiai ir vienas, ir kitas atsidūrė toje pačioje prieglaudoje, vėl susiėjo į porą ir apsigyveno tame pačiame kambaryje. Vyras dabar po insulto, nieko nekalba, bet patį įprasčiausią žodį „k...va“ vis tiek išspaudžia.
„Kai manęs klausia, kaip patekti į senelių namus, piktai pajuokauju: nusigerk iki valkatavimo ir čia atveš. Sistema veikia ydingai, nuo darbo sugrubusiom rankom žmogui, turinčiam šiek tiek užgyvento turto, reikia laukti eilėje arba mokėti už paslaugą savo pinigais, o nieko neturintį pašalpinį girtuoklį valstybė tuojau pat įtupdo be jokių eilių, nes jam esą nėra kur dėtis“, – karčiai nusišypso globos namų vadovė.
Paskui klebono šeimininkę atsikraustė ir dukra
Artėja pietų metas. Virėja Tatjana Čistova verda burokėlių sriubą ir žvilgčioja, ar baigia iškepti varškės apkepas.
Koridoriuje, invalido vežimėliuose, sukiojasi trys močiutės. Jos laukia signalo, kad jau laikas važiuoti į valgomąjį.
Gyventojos pakužda, kad virtuvės vadė yra Rokiškio popo anūko žmona: visai jaunutė, bet gamina labai gardžiai.
Beldžiamės pas neįprastas gyventojas – mamą ir dukrą. Kambarys išpuoštas paveikslais su šventųjų atvaizdais, ant stalo didoka popiežiaus nuotrauka.
Birutei Juodonienei 86 metai, ji buvusi klebono šeimininkė. Atsikraustė čia prieš 12 metų, kai mirė jos patronas, Pandėlio klebonas Bronislovas Balaišis. Tarnavo jam 18 metų, abu buvo bendraamžiai, klebonas žadėjo ištikimą tarnaitę nukaršinti, bet netikėtai mirė nuo insulto.
Paskui motiną į senelių namus atsikraustė ir 53 metų jos duktė Rima.
„Turiu tris dukras. Viena gyvena Škotijoje, ištekėjusi už kurdo, kvietė pas ją gyventi, bet būtų sudėtinga sutarti su kitos religijos žmogum. Kita duktė, baigusi teologiją ir kompiuterių programavimą, gyvena Londone. Trečioji kariškė, jos namai prie Molėtų, pas ją nuvažiuojam paviešėti“, – apie savo artimuosius pasakoja jaunesnioji kambario gyventoja.
Sudėtinga šeimos istorija
Kad suprastume, kodėl ji čia, Rima papasakoja savo tėvų istoriją. Tėvas buvo iš Sibiro grįžęs politinis kalinys, mama Kauno klinikose dirbo medicinos sesele. Jie susituokė 1962 metais, bet legaliai kartu gyventi negalėjo, tėvui neleido Lietuvoje prisiregistruoti, arčiausia, kur jam buvo leista gyventi, tai Baltarusija.
Tėvas grįžo atgal į Rusiją. Mama pagimdė ir iš to streso susirgo nervų liga. Seneliai ją parsivežė gimtinėn, į Pandėlį.
Rima ten ir užaugo. Ištekėjo 17-metė, prieš motinos valią. Vyras buvo 21 metais vyresnis, išsiskyręs.
„Tais laikais gyvenau visko pertekusi, ilgą laiką nedirbau, paskui dirbau Pandėlio knygyne. Vienu metu pablogėjo sveikata, susirgau depresija. Vyras išsigando, kad nenutiktų kaip mano mamai, ir mane paliko. Dukros liko pas jį“, – pasakojo globos namų gyventoja.
Po skyrybų Rimai klebonas parūpino butą, pro langą per stogus ji matydavo savo namus, kieme bėgiojančias dukras. Atskirai nuo šeimos moteris gyveno 7 metus.
„Malkos brangios, neįgalumo pensija maža, aš dar taip neprotingai knygas pirkdavau taupydama maistui“, – pasakojo ji. Galiausiai moteris pasirinko gyvenimą parapijos globos namuose, viename kambaryje kartu su motina.
Buvusiam sutuoktiniui jau 74 metai, jiedu dabar draugai, vyriškis dažnai aplanko, atveža maisto.
Bala nematė tų pinigų
„Niekur geriau nebus, blogai tik, kad per dienas nieko nedirbi, žmogiškas nuobodulys pjauna kai ničnieko nedarai“, – apie gyvenimą globos namuose sako 89 metų Stefanija Doščiorienė.
Moteris turi dukrą, anūką ir proanūkį, bet visi jie gyvena Lat-vijoje.
Daug metų S.Doščiorienė dirbo kolūkyje, o paskui sanitare sanatorijoje, darė pacientams purvo vonias. Moteris turėjo savo namą. Dabar namais ji vadina globos namus.
„Persikėliau čia iš slaugos ligoninės. Kaipgi aš nueisiu į Latviją, jei čia visi mano dokumentai?“ – pasiteiravus, kodėl gyvena ne su savais, stebisi klausimu ji.
Janinai Paužienei jau 88-eri. Ji – buvusi rusų kalbos mokytoja, tremtinė, 17 metų gyveno Irkutske ir Čitoje. Grįžusi dirbo Čedasų vidurinėje mokykloje. Sako, ten buvę nuostabūs vaikai.
„Savo vaikų neturėjau, juk ištekėjau jau senmergė, 29 metų“, – linksmai pasakoja ji.
Net savo kelionės į prieglaudą istoriją stengiasi pasakoti su humoru. Giminaitė čia ją įtaisiusi.
„Pardavė mano trijų kambarių butą su baldais ir rakandais. Prašiau nors antklodės, ir tos nedavė, leido tik apsirengt. Tik vieną šaldytuvą grąžino“, – žilagalvė rodo į vienintelį čia atsivežtą daiktą.
Giminaitė buvo labai gera, o senoji – labai patikli. J.Paužienė prisipažįsta, kad pati nebegalėjo nei valgio pasigaminti, nei į parduotuvę nueiti, tad giminaitė paslaugiai padėjo parduoti butą. Kiek pinigų gavo, ji neatsimenanti, sako, su giminaite juos padėjusi į banką.
„Bala nematė su tais pinigais. Čia man stebuklingai gerai. Nebeprimatau, nebegaliu skaityti, tai susėdę koridoriuje mes padainuojam. Ir kambario kaimynė Jadvyga Mažeikienė labai gera, aš plepi, o ji tylenė. O giminaitė nebeaplanko, kur jau čia jai, ji jau kelis palikimus gavusi, gal vėl prie kokios senutės pristojo“, – vis šypsodamasi beria senutė.
Pas sūnus ir marčias – ne
Trijų vaikų motina 94 metų Konstancija Kučinskienė globos namuose gyvena jau 2 metai.
„Vyras prieš 30 metų mirė, viena likau gyventi name, nebeturėjau sveikatos valgio išsivirti, kambarys nešildytas. Vaikų neklausiau, ar man čia važiuot, pati norėjau. Pas sūnus nenoriu, juk marti karti. Viena kartais aplanko, o kita tik kartą buvo. Per Kalėdas nenoriu į šeimą. Nelabai mane kas ir kviečia, kam čia reikia, esu įpratus viena“, – vartydama skaitomos maldaknygės lapus paatvirauja globos namų gyventoja.
Skemų kaimo gyventojos 74 metų Zofijos Zdanevičienės gyvenimas prašviesėjo tik tuomet, kai gavo vietą prieglaudoje. Jaunystėje dirbo sunkiai, melžėja ir veršelių augintoja, dešimtmetį plušo sanitare Skemų pensionate, prieš 13 metų tapo našle.
Senyvai moteriai gyvenimas tapo pragaru, kai namo parsikraustė sūnus.
„Pradėjo mane skriaust, geria, valkatauja, niekur nedirba. Čia bent ramybė, niekas nebara, rankos nekelia“, – senutė nuoširdžiai džiaugiasi, kad nors gyvenimo gale pabus be rūpesčių.
Iš namų išvarė anūkė
Jos kambario kaimynė 88 metų Marija dar tik pratinasi prie svetimos lovos, moteris čia trečias mėnuo.
Moteris užaugimo sūnų ir dukrą. Sūnus mirė nuo ligos, dukrą kita liga pasiglemžė.
„Anūkė iš namų išvarė“, – liūdnai taria naujokė.
Butas, kuriame gyveno motina, buvęs užrašytas sūnaus vardu. Marti su vyresniuoju anūku išvažiavo dirbti į Angliją, o bute su senele likusi anūkėlė.
„Mane apgavo, vežė pas daktarus, o atvežė į slaugos namus, paliko čia pliką nuogą, nedavė net daiktų pasiimt“, – graudinasi senoji ir dar labai liūdi, kad anūkė neaplanko.
Dabar laukia eilėje grįžti
Kambario senbuvė Z.Zdanevičienė prisimena ankstesnę kambariokę. Toji tik atvažiavo, nespėjo kojų apšilti, o ėmė tvirtinti, kad globos namuose negyvens, ir viskas. Reikalauja vežti namo, nors ten niekas nelaukia, dukra girtuoklė.
„Baigė mane iš kantrybės išvest, vis dukrai skambina, o ta plūstasi. Sakau, juk čia tau geriau, pati esu patyrusi, ką reiškia toks gyvenimas, bet ne“, – Z.Zdanevičienė apgailestauja, kad anoji jos nepaklausė.
Užsispyrėlė tol skambino visais varpais, kol grįžo anūkas iš užsienio ir parvežė ją į nekūrentus namus.
Po poros dienų močiutė skambina globos namų direktorei ir prašosi atgal.
„Vienas kelias – iš naujo stoti į eilę, o laukimas eilėje gali užtrukti ir metus. Bariau močiutę prieš pabėgant iš mūsų, pykstu ant anūko: atvažiavo, paėmė, o juk močiutei gyvenimą sugriovė“, – sako L.Jasinevičienė.
Žaidžia pats su savimi
Liudgerdas Druseikis gyvena vienas, tvarkosi pagal savo skonį, vienintelis kambaryje turi pasipuošęs eglutę, ant stalelio didelė spalvinga dirbtinių gėlių puokštė.
„Man podagra, cukraligė, silpna širdis, reikia ramybės. Septynerius metus gyvenau Jūžintų pensione, knygų nebeskaitau, nuo cukraligės akys sugedo“, – pasakoja jis.
L.Druseikis – hidrogeologas, visą gyvenimą ieškojo vandens, gręžė gręžinius.
Vedęs nebuvo, bet turėjo draugę. Ji jau mirusi.
„Jei būtų vaikai, pas vaikus gyvenčiau“, – įsitikinęs vienišius.
Vyras nuo jaunystės rašo eiles, posmų prikūręs visoms globos namų darbuotojoms.
Mėgsta žaisti šaškėmis ir šachmatais, bet žaidžia pats su savimi, nes globos namuose intelektualiems žaidimams jam nėra partnerių.
Pinigus iškratė iš kelnių
Iš Nausodės kaimo prieš 7 metus čia atkakusį 87 metų Povilą Kudukį prisimena visa Panemunio parapija, jis buvęs žinomas giedorius.
„Šitoj ligoninėj mano tėvas mirė, parsivežėm su arkliu į antklodę susukę. Buvau dešimtmetis, pats laidotuvėms papjoviau kiaulę. Tėvo šermenyse ir giedoti pradėjau. Ir čia mirusiems dar pagiedu“, – noriai apie savo gyvenimą pasakoja su dviem lazdomis vos paeinantis vyras.
P.Kudukis turėjo šeimą. Sūnus po gimdymo traumos gimė invalidas, nekalbėjo, dešimtmetį tėvai vežiojo pas daktarus, paskui nuleido rankas. Žmona mirė prieš du dešimtmečius, o prieš kelerius metus sūnus išėjo iš namų ir dingo.
„Palikau vienas su lazdom, kojų nebevaldau, baigėsi ir giedojimai“, – kalba P.Kudukis.
Bėda vijo bėdą, dėl neatsargiai paliktos keptuvės ant elektrinės plytos supleškėjo namai, teko kraustytis į lauko virtuvėlę. Vieną dieną prisistatė „geradariai“, žadėjo jį prižiūrėti, aprūpinti pirkiniais, o ligoto vyriškio vardu vis ėmė produktus ir pridarė skolų.
Paskui giedotoją pasikvietė vietinis girtuoklis, irgi žadėjo pagelbėti, bet visą senuko pensiją perleisdavo per butelį.
„Vienąkart įsidėjau pinigus į kelnes, ir tas numovęs iškratė“, – dabar jau juokiasi P.Kudukis.
Kad atiduotų skolas, senukas pardavė žemę, dalį pinigų padėjo į banką.
„Kiek grynųjų parsivežiau, per dvi dienas ir neliko. Tas mano „prižiūrėtojas“ liepė išimti iš banko mano laidotuvėms. Paklausiau, išėmiau ir jam padaviau“, – jau be nuoskaudų pasakoja apie anapus globos namų sienų likusį gyvenimą.
Gyvenimą suluošino tėvas
Giedotojo kambario kaimynas Antanas Garuckis – aklas. Akių šviesa jam dingo prieš 3 metus.
„Aš nervingas, karštas, visą amžių toks. Gal ir jūs būtumėt nervingi, jei tiek, kiek aš, būtumėt patyrę“, – susigraudina pečiuitas vyras.
Jis kentė žiaurų tėvo smurtą. Gimdytojas dauždavo nežiūrėdamas: kumščiu ar pagaliu. Po tėvo mirties teta išdrįso atskleisti baisią paslaptį.
Kai Antanui tebuvo du mėnesiai, tėvas jį buvo sudaužęs lyg obuolį, kūnelis buvęs viena klaiki mėlynė. Visi laukė, kad kūdikis numirs, bet jis per stebuklą išgyveno.
Ankstyviausi vaikystės prisiminimai – skausmas ir smūgių kruša.
Vyras spėja, kad dėl nuolatinio mušimo ir mokslai nesisekė, rinko vien dvejetus.
„Jei taip dabar, tėvas kalėjime sėdėtų“, – neabejoja globos namų gyventojas.
A.Garuckis džiaugiasi nors tiek, kad neliko visai kvailas, išsimokė vairuotoju ir 40 metų sėdėjo prie vairo.
Su moterimis nesisekė, buvo du kartus nesėkmingai vedęs. Pirmoji žmona jį paliko būdama nėščia, antroji ištvėrė 12 metų. Su abiem sugyveno po vaiką.
„Pirmojo neauginau, tai ir nesitikiu, kad bendrautų, o antrojo mieste esu paklausęs, ko ant manęs pyksta, bet nenorėjo šnekėt“, – guodžiasi A.Garuckis.
Jis prisipažįsta, kad žmonos jį kaltino girtavimu ir bičiulystėmis su kitomis moterimis. Prieš savo moteris ir prieš vaikus jis tikina rankos niekad nekėlęs.
„Apakau gal irgi nuo tėvo mušimo?“ – svarsto vyras.
