Miglė jau trejus metus gyvena Londone, o dešimčia minučių vyresnė Agnė su tėvais – Lietuvoje. Abi – laimingos. Kaip ir jų tėvai.
Tad kodėl mūsų šalyje apie pagalbinį apvaisinimą vis dar kalbama tyliai arba net įtariai? Kodėl šia procedūra pasinaudojusi dažna pora stengiasi tai nuslėpti net nuo giminių ar draugų?
Beje, ir istorinių dvynių tėvai linkę atsitverti paslapties širma.
Bet Miglė prisipažino to nesuprantanti. Ji kaip tik garsiai didžiuojasi gimusi po pagalbinio apvaisinimo: „Tai neturėtų būti tabu, tai džiaugsmas. Esu viena tų laimingųjų, gimusių būtent po šios procedūros.“
Įkvėpta savo atsiradimo šiame pasaulyje mergina Londone toliau tęs studijas gilindamasi į pagalbinio apvaisinimo sritį. Ji nori padėti tiems, kurie turi sunkumų susilaukti vaikų, padrąsinti tokias šeimas.
Ir panašios, ir skirtingos
Agnė ir Miglė nėra identiškos dvynės, jos gimė iš dviejų skirtingų embrionų, kurie buvo įleisti į jų motinos gimdą. Tačiau abi merginos tikina esančios šiek tiek panašios ir išvaizda, ir charakteriu.
Pagal horoskopą jos gimusios po Ožiaragio ženklu, tad mėgsta pasiožiuoti, diktuoti savo taisykles – kad būtų taip, kaip kiekviena nori. Abi didelių akių, tamsiaplaukės.
Vis dėlto skirtumų – daugiau. Miglė nuo vaikystės save vadina akademike, o Agnė – menininke.
„Sesuo moka šokti dainuoti, groti gitara, gražiai piešti. Ji lankė dailės mokyklą, dirbo tatuiruočių meistre. Yra išmokusi daryti ilgalaikį manikiūrą, priauginti nagus. Esu didžiausia jos gerbėja“, – pasakojo Miglė.
Ir čia pat pridūrė, jog pati, kiek save atsimena, visada buvo linkusi prie mokslo, knygų ir žinių.
„Mes skiriamės kaip diena ir naktis. Bet kaipgi jos viena be kitos. Taip ir mums gera būti skirtingoms. Galime viena kitą papildyti“, – įsitikinusi Agnė.
Vaikystėje buvo pašėlusios
Seserys viena per kitą gali pasakoti apie savo vaikystę. Šie prisiminimai sugula į žodžių virtinę: kiemas, draugai, kamuolys, dviratis, nubrozdinti keliai, ilgos kasos, mokykla, mamos kotletai su bulvių koše.
Agnė sakė buvusi tikra padauža, o Miglė sekiojusi sesei iš paskos. Kartą abi namuose aptiko maišą cemento, mat tėtis tuo metu darė remontą. Pamanė, kad ten miltai, ir nutarė išvirti košę. O tą košę, žinoma, reikėjo ant sienos užtepti.
„Neprisimename, kaip tėčiui baigėsi tas remontas“, – kvatojosi merginos. Užtat gerai prisimena, kad nepasidalydavo kompiuteriu, televizoriumi ir radijo aparatu, tiksliau – visu kambariu.
„Daugiausia pykčių turbūt būdavo dėl televizoriaus, kai sesuo vėlai vakare norėdavo žiūrėti filmą, o aš – miegoti. Tačiau barniai greitai baigėsi, kai sesuo įsigijo ausines“, – nusišypsojo Miglė.
Vaikystėje mergaitės buvo rengiamos vienodai, bet augant joms tai ėmė nebepatikti. Todėl motina pradėjo pirkti skirtingų spalvų drabužius, tačiau ir čia nesutarimų nepavykdavo išvengti.
„Mes visada pešdavomės dėl tam tikros spalvos drabužių, tad mama sugalvojo gudrybę. Ji paslėpdavo rūbą už nugaros ir liepdavo rinktis.
Ką jau ištraukdavome, tą ištraukdavome. Nuskriaustų nelikdavo“, – pasakojo Agnė.
Nuo žaidimų – iki pašaukimo
Nors su seserimi žaisdama gydytoją ir ligonę Miglė visuomet būdavo pacientė, ji visada svajojo tapti gydytoja.
Simboliška ir tai, kad prieš trejus metus Miglė išvyko gyventi ir studijuoti į Londoną, kur užsimezgė jos pačios gyvybė. (Beje, pirmoji pasaulyje mergaitė po pagalbinio apvaisinimo irgi gimė Jungtinėje Karalystėje 1978 metais.)
Grinvičo universitete lietuvė įgijo biomedicinos mokslų bakalauro laipsnį. Šiuo metu ji dirba mikrobiologijos laboratorijoje.
Šiemet mergina ketina pradėti magistro studijas. Neatsitiktinai Miglė pasirinko embriologijos ir pagalbinio apvaisinimo sritį.
„Universitetas manęs jau laukia plačiai atvėręs duris. Kodėl ši sritis? O kodėl gi ne? Juk tai mano istorija. Turiu progą sužinoti apie tai iš arti ir tęsti tai, ką daktarė Gražina pradėjo daugiau kaip prieš 23 metus“, – kalbėjo Miglė.
Taigi kaip prasidėjo šių nepaprastų dvynių istorija?
Apie tai – rašinio tęsinyje.
