Žinojimas, kad po širdimi moteris nešioja dvi gyvybes, jai teikė džiaugsmo. Nors dvynės gimė iš pažiūros sveikos, pasak Editos, dėl medikų neapdairumo abi liko paralyžiuotos visam gyvenimui. Viltys dužo tada, kai moteris išgirdo, jog mergaitėms – cerebrinis paralyžius ir negalia visam gyvenimui.
Vis dėlto dabar mergaičių būklė gerokai geresnė, nei anuomet prognozavo medikai. Vidmantė su vaikštyne gali vaikščioti, baigė vidurinę mokyklą bei kolegiją, turi išsilavinimą, laisvalaikiu skaito knygas, domisi psichologija. Visiškai medikų „nurašyta“ dvynė sesuo Gintarė juda tik su neįgaliojo vežimėliu, nekalba, tačiau nepasiduoda ir kartu su sese kaip įmanydama stengiasi žengti į priekį.
Vidmantė neslėpė, kad su seserimi Gintare, kuri negali nei kalbėti, nei vaikščioti, yra iki šiol „dėkingos“ medikams už dovaną: „Jei ne jų neapsižiūrėjimas, galėjome būti sveikos.“
Mergaites ragino atiduoti valstybei
Dukrą papildė ir pati mama Edita. „Pirmagimių susilaukiau jauna. Man buvo septyniolika.
Dvynukės gimė septintąjį nėštumo mėnesį. Keitėsi gydytojų pamaina. Gydytojas į namus išėjo pusvalandžiu anksčiau ir mano vaikai jiems tiesiog nerūpėjo. Man tik buvo pasakyta, kad baigčiau žliumbti – esu jauna ir turėsiu vaikų, o dabar gimdysiu lavonus.
Vos gimusios jos buvo sumestos į kriauklę. Kai jos nenumirė, buvo išneštos į naujagimių skyriuje esantį inkubatorių, kuris nebuvo įjungtas.
Dar viena aplinkybė, kuri lėmė dukrų cerebrinį paralyžių – žaidžiantys vaikai. Jie kieme apvertė stovintį vežimėlį su miegančiomis mergytėmis.
Vidmantė iš vežimėlio išriedėjo, o Gintarė iškrito. Tada aš išgirdau kraupų gydytojų verdiktą – pagal jų prognozes Vidmantė visą gyvenimą turėjo praleisti neįgaliojo vežimėlyje, o dvynė sesuo niekada nematyti saulės šviesos, negirdėti, nepakilti iš lovos“, – jaudulio neslėpė Edita, paprašyta grįžti į prisiminimus.
Moteris prisiminė akimirką, kai sužinojo, jog mergaitės turės negalią. „Man buvo pasakyta, kad jeigu mano dukros išgyvens, turėčiau atiduoti jas valstybei, nes jos man tiesiog trukdys gyventi, sugadins gyvenimą.
Nesuprantu, kaip mano vaikai gali gadinti mano gyvenimą? Kai sužinojau, kad mergaitės turės negalią, nepasidaviau ir iš visų jėgų stengiausi, kad mano dukroms būtų kuo geriau, jos būtų savarankiškos“, – kalbėjo E.Navickienė.
Tyčiojasi dėl erdvės sutrikimo
Tik sužinojusi, kad mergaitėms – cerebrinis paralyžius, mama su dukromis ėmė važinėti į Vilnių ir Kauną, belstis į visų medikų duris, kad šie padėtų mergaitėms.
Dvynukės patyrė po daugiau nei penkias operacijas, iki 18 metų nuolat buvo gydomos sanatorijose bei reabilitacijos centruose.
Dar ir dabar Vidmantė, paprašyta prisiminti vaikystę, ima pasakoti apie laiką, praleistą ligoninėse, palatose, reabilitacijose.
„Kiekvieną minutę stengiuosi, kad dukros gyventų visavertį gyvenimą. Jos lankė darželį, skirtą vaikams su negalia. Vėliau jis tapo „Šiaulių specialiojo ugdymo centru“, kur vaikai su negalia galėjo mokytis ir baigti 12 klasių. Darželis-mokykla buvo įsteigta mano ir dar penkių mamų iniciatyva. Teko praeiti ugnį ir vandenį, bet mums pavyko“, – kalbėjo dviejų neįgalių merginų mama.
Tik mamos pastangų dėka galinti judėti ir bendrauti Vidmantė teigė, kad be cerebrinio paralyžiaus ji turinti ir erdvės sutrikimą. Kitaip tariant, ji nesiorientuoja aplinkoje, bet kurią akimirką gali paklysti ir nerasti kelio namo. Kai ji nori kur nors važiuoti, jai yra piešiamos gatvės, nameliai, detalės bei kryptys, kur jai reikės eiti. „Tokia savarankiškumo kaina“, – šyptelėjo mergina.
Ji prisipažino niekada negalėsianti susitaikyti su tuo, kad visą gyvenimą turės būti nuo kažko priklausoma. „26-erius metus aš tylėjau ir niekam apie tai nepasakojau, nes man buvo gėda ir skaudu dėl to, kad negaliu būti tokia kaip kiti.
Kai kurie aplinkiniai žmonės, kurie žinojo apie sutrikimą, neretai pasityčiodavo stebėdamiesi, kaip aš galiu nežinoti, kur esu.
Daugiausiai pagalbos man reikia būtent tada, kai reikia sukontroliuoti šį sutrikimą, pagaminti valgyti, prisitaikyti prie aplinkos“, – kalbėjo mergina.
Svarbią vietą užima kūryba
Negalia – ne kliūtis gyventi visavertį gyvenimą. Tuo įsitikinusi ir tokias tiesas deklaruojanti mergina patvirtino niekada neturėjusi vaikino, tačiau apie šeimą vis dažniau pamąstanti. Pasak jos, geriau jokio vyro šalia, negu bet koks. Vidmantė nori, kad sutiktas žmogus mylėtų ją tokią, kokia ji yra.
Vyro vaidmuo gyvenime – ypač svarbus Vidmantei. Ji gerai prisimena laiką, kai jos mama išsiskyrė su vyru, biologiniu tėčiu. Tada dvynėms buvo 16. Mergina teigė, kad tėvui visada už mergaites labiau rūpėjo alkoholis ir draugai.
Šeima merginai – pamatas, kurioje skiepijamos tinkamos vertybės, ir ji, pasak jos, turi būti paremta pasitikėjimu, meile, supratimu.
Nors Vidmantė – neįgali mergina, vis dėlto tai jai netrukdo dalyvauti įvairiuose renginiuose, seminaruose, konferencijose. Ji net savanoriauja. Laisvu metu šiaulietė rašo eilėraščius, domisi fotografija, psichologija.
„Kūryba mano gyvenime užima svarbią vietą. Esu trečiosios vietos nugalėtoja tarp visų Šiaulių miesto mokyklų. Dalyvavau konkurse „Laiškas mamai“.
Turiu renginių organizatoriaus diplomą, todėl neretai tenka organizuoti renginius, projektus. Viena iš mano inicijuojamų idėjų socialinė akcija „Aš ir Tu, – tai MES!!!“, kurios pagrindinis tikslas – mažinti atskirtį tarp negalios turinčių ir jos neturinčių asmenų, skleisti vienybę, bendruomeniškumą.
Pirmą kartą Lietuvoje inicijuojama tokia akcija susilaukė didžiulio pasisekimo, prie akcijos prisijungė 18 miestų. Akcijos globėju sutiko tapti LR prezidentas Valdas Adamkus. Ši akcija – tai mažytis žingsnelis link didžiosios mano ir ne tik mano svajonės, kad Lietuvoje būtų gera gyventi visiems.
Taip pat prieš kelis metus inicijavau neįgaliųjų festivalį „Nenusigręžk“, kurio tikslas atskleisti neįgaliųjų turimus talentus“, – kalbėjo mergina.
Dėl patyčių metė studijas
Pasiteiravus, ar Vidmantė dėl savo negalios yra patyrusi patyčių arba pašaipų, ji akimirksniu tai patvirtino. Pasak merginos, kai kurios patyčios paliko neišdildomus randus.
Skaudžiausias prisiminimas Vidmantei – kuratorės elgesys kolegijoje, kurioje ji studijavo. Tada dėl jos elgesio mergina buvo priversta nutraukti mokslus. „Žmogaus negebėjimas toleruoti neįgalaus asmens gali sugriauti viską. Negalėdama su tuo susitaikyti, aš išėjau.
Nieko keista, kad aplink tiek daug patyčių. Jos egzistuoja ir tarp pačių neįgaliųjų. Atrodo, kad visi kartu galėtume įveikti viską, tačiau kol patys neįgalieji tyčiojasi, žemina vieni kitus, tol kova dėl visaverčio gyvenimo neįgaliesiems Lietuvoje bus beprasmė“, – įsitikinusi mergina.
Nuolatinė kova už būvį jautrią, trapią ir savimi nepasitikinčią mergaitę pavertė stipria ir pasitikinčia kovotoja, kuri rūpinasi ne tik savo, bet ir sesers, artimųjų bei kitų neįgaliųjų gerove.
