Vienišos panevėžietės senolės ašaros: kodėl vyras nenorėjo įsivaikinti

Aukštaitijos sostinės gyventojai sensta, jų pakeisti kaip ir nėra kam – jaunimas išrūkęs į kitas šalis užsidirbti ne tik duonos kąsniui, bet ir gausesniam švenčių stalui. Bet joks Kalėdų stalo puošnumas ir gausumas nenustelbs vienatvės siaubo. Dar liūdniau: pagalbos vis dažniau šaukiasi bevaikiai vieniši senoliai.

92 metų panevėžietės Adelės Saveikienės gyvenimas apsiriboja jos butu ketvirtame aukšte.<br>A.Švelnos (panskliautas.lt) nuotr.
92 metų panevėžietės Adelės Saveikienės gyvenimas apsiriboja jos butu ketvirtame aukšte.<br>A.Švelnos (panskliautas.lt) nuotr.
Pagalbos vis dažniau šaukiasi bevaikiai vieniši senoliai.<br>A.Švelnos (panskliautas.lt) nuotr.
Pagalbos vis dažniau šaukiasi bevaikiai vieniši senoliai.<br>A.Švelnos (panskliautas.lt) nuotr.
Pagalbos vis dažniau šaukiasi bevaikiai vieniši senoliai.<br>A.Švelnos (panskliautas.lt) nuotr.
Pagalbos vis dažniau šaukiasi bevaikiai vieniši senoliai.<br>A.Švelnos (panskliautas.lt) nuotr.
Pagalbos vis dažniau šaukiasi bevaikiai vieniši senoliai.<br>A.Švelnos (panskliautas.lt) nuotr.
Pagalbos vis dažniau šaukiasi bevaikiai vieniši senoliai.<br>A.Švelnos (panskliautas.lt) nuotr.
Daugiau nuotraukų (4)

Gailutė Kudirkienė (panskliautas.lt)

Jan 21, 2017, 9:07 PM, atnaujinta Apr 11, 2017, 6:21 PM

Su kuo žodeliu persimesti?

92 metų panevėžietės Adelės Saveikienės gyvenimas apsiriboja jos butu ketvirtame aukšte. Sena moteris su lazdele šiaip ne taip nukrypuoja į vonią ir virtuvę, bet iš ketvirto aukšto nulipti į lauką nebepajėgia.

Viename iš Tulpių gatvės daugiabučių gyvenanti moteris mūsų irgi nepasitinka. Paskambinus į duris jas atidaro kaip tik tuo metu senolę lankanti savanorė 71 metų Veronika Repečkienė.

Buto šeimininkė, sulaukusi svečių, smarkiai susijaudina, nosinės kampučiu nuo raukšlėtų skruostų braukia ašaras. Bet koks naujai apsilankęs žmogus jai yra langas į pasaulį. Kad kojos nelaiko ir galva svaigsta, A.Saveikienei ne pati didžiausia bėda, kur kas sunkiau būti vienatvėje, nebendrauti su žmonėmis. Tiesiog nebėra kam šios moters lankyti.

„Vienų viena per dienas, neturiu nė su kuo pasišnekėti. Kartais sugriūvu ant žemės ir nieko nebegaliu, baigiasi gyvenimas. O kai Verutė ateina, tai esu laiminga“, – aiškina senoji.

Žilagalvė rodo į nuotrauką ant sienos: ten ji su vyru Boleslovu. Santuokoje laimingai gyveno daug metų, bet prieš 20 metų liko našlė. Pora vaikų neturėjo.

Iš artimųjų irgi nieko nebeliko, tik krikštaduktė, tolima giminaitė. Ji su šeima gyvena Juodupėje, Rokiškio rajone, tik retkarčiais aplanko.

„Dar kartais užsuka kaimynė, bet jai 90 metų, palaidojusi vyrą, pati ligota, su įsiūtu širdies stimuliatoriumi. Jauna kaimynė iš viršaus irgi labai geros širdies, kartais užbėga“, – sako A.Saveikienė, ir supranti, kad ji labai brangina kiekvieną skambutį į duris.

Savo neturėjo, svetimo nenorėjo

Visas rokiškietės A.Saveikienės darbingas amžius prabėgo Panevėžyje. Baigusi proftechninę ir išmokusi audimo, dirbo fabrike audėja. Visą gyvenimą.

Savanorė V.Repečkienė ją lanko jau 5 metus, padeda buityje, nueina į parduotuvę, o svarbiausia, pasišneka.

„Visą gyvenimą jai išpasakojau, iš mano žodžių ji visą giminę pažįsta“, – kalbėdama senoji nepaleidžia V.Repečkienės rankos.

Pasiteiravus, ar nesigaili, kad kažkada neįsivaikino, nepriglaudė prie krūtinės našlaičio, A.Saveikienė atsidūsta.

Kol turėjo jėgų, jiedu su vyru pernelyg neapgailestavo, kad savos atžalos Dievas jiems nedavė, susitaikė su tokia dalia.

„Augintinio vyras nenorėjo. Sakydavo, nėra savo vargo, tai ir svetimų nereikia“, – prisimena senolė.

Padėjo įveikti sielvartą

Artėjant Kalėdoms senolė dar viltingiau kelia akis į V.Repečkienę: tiki, kad savanorė nepaliks jos vienos.

V.Repečkienė linksi: per Kalėdas ateis pas senutę. Jai net pagalvoti baugu, kad šią galėtų palikti vieną, mat pačios šeima – gausi ir darni.

„Vien pačių artimiausių yra 20, šeši vaikai su antromis pusėmis ir 8 anūkai“, – šypsodamasi vardija savanorė.

V.Repečkienės vyras mirė prieš 7 metus, tada atrodė, kad gyvenimas sugriuvo.

Reikėjo kažko imtis. Tada sumanė lankyti tuos, kuriems labiau nei jai reikia pagalbos. Taip įveikti sielvartą padėjo savanorystė.

„Radau bažnyčioje skelbimą, kad reikia slaugių savanorių, tokia veikla mane traukė. Iš pradžių vaikai man sakė: gal tu, mama, geriau pailsėk. Bet taip jau esu įpratusi, visą gyvenimą rūpinausi vaikais, kai jie užaugo, be darbo negaliu sėdėt“, – sako V.Repečkienė.

Savanores mokė medicinos pagrindų ir sielovados

Panevėžio vyskupijos „Carito“ savanorių grupė „Saulė“ skaičiuoja aštuntus gyvavimo metus.

Paskelbus, kad tokia grupė renkama, iš pradžių atsiliepė 40 panevėžiečių. Jiems buvo organizuoti mokymai, paskaitas skaitė psichologai ir dvasininkai, medikai rodė, kaip vartyti ligonį, pakeisti jam patalus.

Nuo pat įsikūrimo pradžios „Saulės“ grupei vadovauja felčerės išsilavinimą turinti 69 metų Danguolė Vaitekūnienė. Šiuo metu aktyviai dirba 20 savanorių, jauniausiai 47 metai, o vyriausiai 83 metai. Vienišus senukus lanko ir vienas vyras savanoris.

Visi jie yra įvairių profesijų. Nemažai savanoriaujančiųjų patys turi gausias šeimas, yra užauginę po kelis vaikus, gyvenime patyrę įvairių bėdų, nepriteklių.

Yra ir taip, kad vienišą 80-metę lanko savanorė jos bendraamžė.

Karitietė 83 metų Birutė Kazlauskienė irgi turi globotinių.

„Lankau ne dėl to, kad labai norėčiau, o kad taip jau Dievas liepė padėti silpnesniam ir pagalbos prašančiam“, – sako garbaus amžiaus energingoji savanorė.

„Tu man kaip saulelė“

Savanorių slaugių grupei dėl pavadinimo neteko sukti galvos, dažnas aplankytas senolis ištardavo: „Tu man kaip saulelė.“

„Per tuos metus jau numirė 33 mūsų lankyti senukai, jų vietoje atsirado naujų vienišų žmonių. Būna, kad į „Caritą“ paskambina kaimynai ir praneša, jog koks senelis ar močiutė nebegali nueiti į parduotuvę, susimokėti mokesčių, reikia jį palydėti pas gydytoją. Kitais atvejais pagalbos paprašo ir senukų artimieji“, – pasakojo D.Vaitekūnienė.

„Saulės“ veiklos pradžioje savanoriams teko lankyti daug tokių, kurių vaikai išvykę dirbti į užsienį. Buvo senolių, kurie užaugino kelis vaikus, bet jie, susiklosčius tragiškoms aplinkybėms, mirė.

Pastaruoju metu daugiausiai pagalbos reikia niekad nesukūrusiems šeimų ir neturėjusiems vaikų senoliams.

Ir pati pagalbos kažkada prašė

Kartu su D.Vaitekūniene sukame į Beržų gatvės daugiabutį – ten gyvena 84 metų Janina Kaminskienė su sūnumi.

Pusamžis vyras neįgalus, bet kaip įmanydamas rūpinasi motina. Pernai jis paskambino į „Caritą“ ir paprašė pagalbos, nes mama beveik nebevaikšto, vienas nepajėgia jos numazgoti.

„Mamai labai pablogėjo po tėvo mirties, ėmė vis mažiau šnekėti, nebenori vaikščioti, buvo kelis kartus iškritusi iš lovos“, – kalbėjo vienturtis vaikas.

Jam pačiam reikalinga medikų pagalba, bet kol šiaip taip tvarkosi, nė už ką nenori mamos atiduoti į slaugos ligoninę.

„Gegužę ji su lazda dar pati paeidavo. Mes dviese kaip nors mamą po kambarį pavedžiosim, vedama ji paeina, gal sustiprės“, – senute rūpinasi neįgalusis.

Ligotai senolei ir jos sūnui talkina 54 metų savanorė Danguolė Jasėnienė.

„Į savanorystę ji įjungė ir savo šeimą, atsivedė vyrą, kad padėtų kai kuriuose buities darbuose“, – apie pasiaukojančią slaugytoją pasakojo D.Vaitekūnienė.

D.Jasėnienė 10 metų savanoriavo gydytojos Marytės Zabulionienės įkurtoje organizacijoje „SOS vaikai“.

„Iš pradžių ten nuėjau ne kaip savanorė, o kaip pagalbos prašytoja. Buvo sudėtinga situacija, auginome keturis mažus vaikus, dirbo tik vyras, aš neturėjau darbo. Šiuo metu man pagalbos nereikia, vaikai užaugę, abu su vyru turime darbus, tad padedu kitiems“, – sako moteris, po darbo kelis kartus per savaitę skubanti pas Kaminskus.

Dievas vaikų nedavė

D.Vaitekūnienė mena pirmuosius slaugių savanorių veiklos metus, tada pagalbos, daugiau dvasinės nei fizinės, labiausiai reikėjo senukams, kurių vaikai išvažiavo į užsienius, ir ligotiems vienišiams.

„Pirmoji moteris, kurią ėmiau lankyti, jau mirė. Ji neturėjo kojos, gyveno bute, kambaryje judėjo su vežimėliu, į lauką reikėdavo palydėt. Padėdavau sumokėti mokesčius, pavasarį langus nuvalydavau, išplaudavau grindis. Nebuvo sena, apie 60 metų, koją amputavo dėl onkologinės ligos. Sūnus gyveno užsienyje. Turėjo dukrą, ji lankė, aš tik talkindavau“, – pasakojo D.Vaitekūnienė.

Dabar gi vaikų turinčių senolių, kad prašytų savanorių slaugytojų pagalbos, pasitaiko retai. Dažniausiai „Caritui“ skambina ir vaistų nuo vienatvės ieško niekad šeimų neturėję, savų vaikų nesusilaukę vienišiai.

„Lankome į Panevėžį iš Klaipėdos atsikrausčiusią mokytoją. Vyras miręs, vaikų nebuvo, jaučiasi vieniša ir niekam nereikalinga, čia neturi draugių. Vis padejuoja, kad gerai tiems, kas vaikų turi, o jai Dievas nedavė“, – pasakoja D.Vaitekūnienė.

Senukai guodžiasi, kad pasaulis juos pamiršo, jauni žmonės gyvena užsiėmę savais darbais, daugiabučių kaimynai vieni kitų nepažįsta.

„Niekas pas mane nebeužeina, pamirščiau ir kalbėt, jei ne savanoriai, senam žmogui laiptinėje niekas durų nepraveria, savų rūpesčių pilna, neturi laiko karšinčiais pasidomauti“, – tokias ir panašias aimanas savanorė girdi kasdien.

Aikštingieji skundžiasi, dėkingieji ranką bučiuoja

Būna, kad lankomi senoliai iš savanorių pradeda reikalauti vis daugiau, įsivaizduoja, kad šie privalo nudirbti visus buities darbus ir kalbėtis su jais iki išnaktų.

Neseniai savanorių vadovei skambino viena močiutė ir piktinosi, kad ją lankanti moteris nelabai daug padaro, nuolat skuba, mat lanko kažkokius būrelius.

„Senutė aiškino, kad šiuos metus bažnyčia paskelbė gailestingumo metais, reikėtų, kad savanoriai daugiau padėtų, gailestingumą rodytų, o ne po būrelius lakstytų.

Teko aiškinti, kad savanoriai turi ir savo gyvenimus, ateina, kai gali, pabūna 2–3 valandas, o ne ištisai privalo sėdėti. Jie tik savanoriai, o ne samdomi už pinigus socialinių paslaugų teikėjai“, – apie pretenzingus lankytinius, linkusius išnaudoti savanorius, pasakojo D.Vaitekūnienė.

Tokių aikštingų senukų vienetai, dažniau aplankytieji rodo įvairiopą dėkingumą.

Vienas žilagalvis, prieš ateinant savanorei, net marškinius persivelka, iš dėkingumo už dėmesį taikosi ranką pabučiuoti.

Senuko žmona mirusi, dukra gyvena kitame mieste. Ji norėtų tėvą pasiimti, bet šis nė už ką nesutinka kraustytis iš savo namų.

„Kiti dar turi šiek tiek sveikatos, patys nueina į parduotuvę, savanorius kviečiasi vien tam, kad galėtų pasikalbėti.

Senus žmones vienatvė žudo. Lankome vyrą, kurio sūnus miręs, anūkai užsienyje, o jis judėti gali tik invalido vežimėliu.

Savarankiškai iš daugiabučio į lauką neišvažiuosi, belieka į žmones žiūrėti tik pro langą“, – apie įvairiausias gyvenimiškas situacijas pasakoja D.Vaitekūnienė.

Girtaujantys vaikai prie senų tėvų neprileidžia

Atėjus savanoriui žilagalviai dažnai pravirksta.

Graudinasi dėl ateities: kas bus toliau, kai atguls ant patalo.

Sunku būna, kai tenka pradėti kalbą apie senelių globos namus. Dažniausiai jie iš paskutinio kratosi tų minčių.

Tris senukus pavyko įkalbėti, kad keltųsi į Šv. Juozapo globos namus. Yra daugiau nebepajėgiančių savarankiškai gyventi, bet sako, jog geriau mirs savo namuose nei svetur.

Per netrumpus savanorystės metus D.Vaitekūnienei buvo ir yra skaudžiausia, kai prašančiam pagalbos ji negali padėti. Tokių situacijų būna ten, kur alkoholis liejasi laisvai.

Į „Caritą“ skambina seneliai, prašo aplankyti, pagelbėti buityje, o nuėjus nurodytu adresu duris atidaro girti jų vaikai ir neleidžia nė per slenkstį.

„Žinom, kad seneliai tokiuose namuose tikriausiai alksta, nenuprausti, šiltai neaprengti, gal net įžeidinėjami, bet padėti negalime, neturime teisės jėga į namus brautis. Tokiais atvejais labiausiai skauda širdį“, – sako D.Vaitekūnienė.

Savanorė apsiverkė ir tuomet, kai vieno žmogaus paprašė padėti, o tas atšovė: „Neturiu laiko, einu kopūstų raugti.“

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.