Rūpi atskilusi giminės šakelė
Sūnų ir dvi dukras užauginusi 69 metų panevėžietė Alvyda Kariznienė iš pažiūros atrodo laiminga keturių puikių anūkų močiutė. Vis dėlto taip nėra.
Moters širdį graužia nerimas. Ji nujaučia, kad už tūkstančių kilometrų, Ukrainoje, gyvena dar viena giminės šakelė – niekad nepažintas, nepamyluotas ir nepaglostytas jos pirmasis anūkas, sūnaus vaikas.
„Aš gulu ir keliuosi su ta mintimi, kaip jis ten gyvena. Man vis kirba noras kreiptis į paieškų tarnybą. Dukros vis atkalba, sako, kad paskui galiu nusivilti, sugadinti anai šeimai gyvenimą. Šiemet anūkui turėtų sueiti 30 metų, dabar jau tikriausiai ryšiuosi jo ieškoti“, – „Panevėžio kraštui“ atviravo moteris.
Kariznienė – Alvydos pavardė pagal antrąjį vyrą. Pirmasis jos sutuoktinis buvo Rimvydas Jovaiša, krepšininko Sergejaus Jovaišos tėvo brolis.
Viena vyresniosios dukters, buvusios Jovaišaitės dukra, A.Kariznienės anūkė – matyti, kad iš krepšininkų giminės, ji irgi yra krepšininkė.
Įžvelgė savų bruožų
„Kai sūnus parvežė vaikelio nuotrauką, įžvelgiau Jovaišų giminės bruožų. Mano Rolandas mažas irgi toks buvo, apskritaveidis“, – žiūrėdama į vienintelę nepažinto anūko nuotrauką graudinosi panevėžietė.
A.Kariznienės sūnus mirė jaunas, sulaukęs vos 24-erių, dabar jam būtų sukakę 50 metų. Tuo metu jo sūneliui buvo ketveri.
Po sūnaus laidotuvių A.Kariznienę buvo apsėdęs noras Ukrainoje, Dnepropetrovsko srityje, gyvenančiai mažojo anūkėlio mamai nusiųsti laidotuvių nuotraukas.
„Tada maniau, gal vaikelis kada ieškos tikro tėvo, jam rūpės, koks jis buvo. Tada irgi dukros sulaikė, mat buvau vaikelio mamai pažadėjusi nesikišti į jų gyvenimą, jos tuometiniam vyrui nesakyti, kad vaikas ne jo, o lietuvio, taigi dukros priminė, kad negaliu žodžio laužyti“, – sunkiais išgyvenimais dalijosi panevėžietė.
Sutuoktinis mirė du kartus
A.Kariznienė saugo ir popierėlį su anūko gimimo data. Berniukas pasaulį išvydo 1987 metais.
„Mano sūnus buvo geros širdies, jautrus, iki paauglystės atviras, viską išsipasakodavo, tik per gyvenimiškos patirties stoką vėliau įsipainiojo į negerus dalykus. O dabar vis svarstau: ką anūkas galėjo paveldėti, kaip susiklostė jo likimas? Motina jam iš pradžių nesakė, kieno jis vaikas, bet vėliau gal išsitarė“, – vis apie tą patį galvą suka A.Kariznienė.
Ji papasakoja painią, bet trumpą savo sūnaus Rolando gyvenimo istoriją, nušviesdama ir savo likimo vingius.
Iš Utenos kilusi A.Kariznienė ištekėjo labai jauna, 18 metų, o R.Jovaišai – 25-eri. Pora iš pradžių gyveno Anykščiuose, vėliau persikraustė į Panevėžį.
Sutuoktiniai kartu išgyveno 10 metų. Vieną dieną R.Jovaiša dingo be žinios. Sūnui tada buvo 9, o dukrai 3 metai. Jo ieškojo šeima, milicija, bet veltui. Vyras išėjo iš namų nepalikęs jokios žinios, niekam nieko iš anksto nepranešęs. Giminė negalėjo įsivaizduoti, kas R.Jovaišai nutiko. Po trejų metų buvo paskelbta, kad R.Jovaiša miręs. Praėjus dar kuriam laikui A.Kariznienė ištekėjo antrą kartą.
Moteris be galo apstulbo, kai po kelerių metų gavo žinią, kad R.Jovaiša žuvo statybose iškritęs iš penkto aukšto. Apie mirtį panevėžietei pranešė žuvusiojo darbdaviai iš Klaipėdos rajono tada, kai R.Jovaiša jau buvo palaidotas.
Pasirodo, iš namų išėjęs vyras dėl nesuprantamų priežasčių nusprendė nutraukti visus saitus su iki tol buvusiu gyvenimu. Jis nuvyko į Žemaitiją, ten susirado darbą.
Naujiems pažįstamiems sakė neturintis jokių giminių, niekad neturėjęs nei žmonos, nei vaikų. Tiesa išaiškėjo tik jam žuvus.
A.Kariznienei buvę lengviau tik tiek, kad dabar jau su vaikais galėjo aplankyti R.Jovaišos kapą.
Dabar jau yra miręs ir antrasis A.Kariznienės vyras.
Išpranašavo kraupią lemtį
Prisiminusi savo sūnaus gimimą A.Kariznienė negali pamiršti ir tuo metu medikių tarstelėto prietaro: esą jei kūdikiui gimstant apie kaklą būna apsivijusi virkštelė, jis bus linkęs į savižudybę.
Sūnelis gimė pridusęs, pamėlęs, iš karto nerėkė, gimdykloje buvusios medicinos seserys todėl ir sušneko apie tokios situacijos pasekmes, nepagalvojo, kad jaunutė gimdyvė viską girdi.
„Nesu linkusi tikėti prietarais, gal čia tik toks sutapimas, bet mirtis mano vaikui ne kartą alsavo į nugarą“, – sako A.Kariznienė.
Būdamas vos dvejų metų Rolandas vos neiškrito iš balkono. Tą kartą jį prižiūrėjo močiutė. A.Kariznienė namo grįžo lemtingą minutę, berniuko kojelės jau tabalavo lauke, už geležinio skersinio laikėsi tik viena rankutė, motina vos spėjo sučiupti ir vaiką įtraukti vidun.
Kitas kartas buvo dar kraupesnis.
„Rolandas jau buvo grįžęs iš armijos, visa šeima išėjome į kiną, o jis liko namie. Pusiaukelėje staiga apsigalvojau, kad nebenoriu niekur eiti ir blogos nuojautos genama parlėkiau namo. Sūnų radau pasikorusį vonios kambaryje, ant odinio diržo. Visa buvo ką tik įvykę, iš burnos dar ėjo putos. Pati nukabinau, iškviečiau gydytoją. Tą kartą jį pavyko išgelbėti“, – klaikiais prisiminimais dalijosi motina.
Vėliau Rolandas vis dėlto nusižudė, iššoko iš penkto aukšto.
Liko Afganistano įspaudai
„Jis buvo jautrus vaikas, o gyvenimas negailėjo išbandymų: nelabai sutarė su patėviu, o paskui dar atsirado ir netikę draugai, norėjo įtraukti į vagiliavimus, bet jį paėmė į armiją, ir blogos draugystės baigėsi“, – atsidūsta daug iškentėjusi moteris.
A.Kariznienė mano, kad sūnui nervai pakriko po tarnybos sovietinėje armijoje. Jis tarnavo Ukrainoje, Krivoj Roge, bet nuolat tekdavo lydėti krovinius iki Afganistano sienos. Dažniausiai veždavo Ukrainos fermose užaugintų galvijų mėsą.
Toje ginkluotos apsaugos komandoje, kai Rolandas pradėjo tarnauti, buvo 24 lietuviai, o greit liko tik 17-a.
„Afganai užmėtė peiliais, juos laidė nuo kalnų. Vykstant į pasienį kareivėliams duodavo išgerti kažkokio skysčio, esą dėl drąsos. Nežinau, kas ten buvo, bet grįžęs iš armijos sūnus be gydytojų pagalbos jau neapsiėjo, turėjo vartoti raminamuosius“, – prisiminė A.Kariznienė.
A.Kariznienei teko pabendrauti su vienu lakūnu, iš Afganistano gabenusiu kareivių palaikus į Lietuvą, Latviją, Estiją. Jis pasakojo, kad karstų būdavę prikrautos stirtos, turėdavę sąrašus su numeriais, pagal juos ir atsirinkdavę medines dėžes, kurias reikėjo skraidinti į Pabaltijį.
Tas lakūnas taip pat pasakojo, kad jauni kareivėliai būdavo girdomi specialiais preparatais.
Mylėjo vieną, vedė kitą
„Sūnus sugalvojo, kaip gelbėtis iš tos mėsmalės. Kartą, kai vežė sieros rūgštį, jis specialiai ja apsipylė kojas ir atsidūrė ligoninėje“, – pasakojo A.Kariznienė.
Pranešimą apie sūnaus sveikatos sutrikimą ir leidimą jį aplankyti motina gavo, kai jis jau baigė pasveikti.
„Jo vadai išsikvietė mane ir pasakė, kad galėjo atiduoti karo tribunolui, nes visi supranta, jog lietuviukas susižalojo tyčia, tuo metu ne jis vienas taip elgėsi, kad išvengtų baisesnės lemties. Jo pasigailėjo – kai pagijo, skyrė dirbti į gyvulių fermas“, – tęsė pasakojimą.
Atsidūręs fermose kareivis turėjo daugiau laisvo laiko, tad netruko susirasti vietinių panelių.
Pasiskolindavęs iš fermų arklį ir naktimis pas merginas šuoliuodavęs raitas.
Kai mama sūnų aplankė, jis ją supažindino su mylimąja, simpatiška brunete Ala.
Netrukus atskriejo laiškas, prašantis pinigų žiedams ir kostiumui. Dar kitame laiške sūnus rašė, kad mylimosios Galios tėvas yra šachtos direktorius, savo žentą tuoj pat išsuks iš armijos ir jaunavedžiai grįš gyventi į Lietuvą.
„Svarsčiau, ką padarysi, tegu veda, marčią mačiau, ji man patiko. Šiek tiek sunerimau, kad vardas ne toks, bet maniau, gal pati sumaišiau kažką, gal rusiškai anąkart ne taip išgirdau“, – pasakojo panevėžietė.
Pažadėjo vesti ir pametė nėščią
Kai A.Kariznienė pamatė sūnaus namo parsivežtą jaunamartę, auksais žieduotą blondinę, žagtelėjo iš nuostabos.
Pasivedęs motiną į šoną sūnus paaiškino, kad čia nauja mylimoji, šachtos vadovo duktė. Vedęs ją dėl įtakingo tėtušio, tai buvęs vienintelis būdas išvengti tolesnės tarnybos. Galia labai troško apsigyventi Lietuvoje.
Greit paaiškėjo, kad Galia nėščia. Tik jaunamartė nenorėjo išnešioti kūdikio, anytai papasakojo istoriją, jog buvo papuolusi į avariją, patyrė stuburo traumą ir esą gydytojai perspėjo, kad negalės gimdyti, antraip sės į invalido vežimėlį. Marti pasidarė abortą.
Tuo metu atskriejo laiškas iš Ukrainos, rašė Ala.
Ji nerimavo, kur prapuolė Rolandas, po mėnesio turi būti jųdviejų vestuvės, o jaunikis dingo.
„Ala rašė: jei tu neatvažiuosi, aš pati pas tave prisistatysiu“, – anuometinius įvykius iki smulkmenų prisimena A.Kariznienė.
Marti perskaitė laišką, įsiplieskė skandalas. Išlindo marčios paslaptys. Istorija apie avariją buvo išgalvota,
Galiai tai buvęs jau ketvirtas nutrauktas nėštumas, šį kartą gimdyti nenorėjo, nes bijojo, kad kūdikis gali gimti nepanašus į lietuvių giminę, nes jis nuo perpus vyresnio gerbėjo iš jos gimtinės. Rolandas padavė dokumentus skyryboms.
Vestuvių datą su Ala, aišku, praleido, bet vėliau nuskrido jos aplankyti.
„Negrįžo visą mėnesį, nežinojau, kur jis prapuolė, pasirodo, gulėjo ligoninėje, Alos brolis jį sumušė už seserį. Ala buvo nėščia“, – apie senas jaunų žmonių aistras pasakojo A.Kariznienė.
Vaiko nuotrauką įklijavo į savo albumą
Antrą kartą važiuoti pas Alą Rolandas susiruošė, kai buvusi mylimoji jau buvo pagimdžiusi, vaikelis ūgtelėjęs.
„Pridėjau du lagaminus drabužėlių, visokių lauktuvių ir parašiau jai laišką, patariau: jei sūnus tikrai Rolando, kol jis viešės, tepaima jo pasą ir tėvo vardu užregistruoja vaiką, gali ir susituokti. Ala man atrašė, kad nieko iš mūsų nenori, kad ji turi draugą, kuris dabar kalėjime, ji jam rašanti laiškus. Tas draugas mano, kad vaikas jo. Ala norėjo, kad nesikištume į jos gyvenimą ir jai netrukdytume“, – tęsė pasakojimą.
Tai buvo vienintelė Rolando kelionė pas savo sūnų. Grįždamas jis parsivežė vaiko nuotrauką, kurioje plačiai besišypsantis berniukas sėdi su žaislu rankoje.
Į ilgas kalbas apie santykius su Ala jis nesileido. Berniuko nuotrauką Rolandas įklijavo į savo albumą. Ten ji tebėra iki šiol.
Netrukus Rolandas iškeliavo iš šio pasaulio.
Vienatvę praskaidrina anūkų atvaizdai
A.Kariznienė niekad nedrįso rašyti Alai ir teirautis, kaip auga vaikas, nes buvo pažadėjusi neatskleisti jos paslapčių.
Panevėžietė net nežino, ar jos anūką augino tas kalėjime sėdėjęs vyras. Gal Ala ištekėjo už ko nors kito, o gal vaiką augino viena? Kaži kokią specialybę tas vaikas įgijo, kur gyvena, ką dirba, o gal jo ir gyvo nebėra, gal jo gyvybę pasiglemžė kruvini Ukrainos politiniai įvykiai?
Matydama laimingas savo dviejų dukrų šeimas, ji niekaip negali išmesti iš galvos lietuviško kraujo turinčio berniuko, kuris dabar galbūt jau pats yra tėvas. Panevėžietė spėlioja, gal ji jau promočiutė.
Visos nuotraukos – anūkų
Vyresniosios A.Kariznienės dukros šeima gyvena mūsų šalyje, o jaunėlė prieš 16 metų išvyko į Daniją, ten sukūrė šeimą.
„Nuo pat mažens ji žaisdavo tik su tamsiaodėmis lėlėmis. Kitos spalvos žmonės buvo jos silpnybė. Pamenu, kartą Rygoje, valgykloje, buvo dar visai maža, pamatė eilėje stovinčius juodaodžius, pribėgo prie jų ir ėmė tampyti drabužius. Krykštavo iš laimės, kai tie ją pakėlė, pakalbino.
Net poilsiaujant Palangoje mergaitė sugebėdavo rasti juodaodį ir pribėgusi jį paliesti“, – kalbėjo pašnekovė.
Likimas lėmė tęsinį. Danijoje ji ištekėjo už juodaodžio, abu dirba tame pačiame fabrike, gražiai sutaria. Žentas labai malonus, švelnus, gero būdo žmogus.
„Mano anūkai nuostabaus grožio mulatukai, berniukui 14, o mergaitei 12 metų“, – išsipildžiusia dukters svajone džiaugiasi A.Kariznienė.
Visos jos namų sienos nukabinėtos anūkų nuotraukomis.
Kai pajunta vienatvę ar liūdesį, pakelia akis į brangių žmonių veidus ir prasta nuotaika išsisklaido.
„Gal kada galėsiu šalia pakabinti ir pirmojo anūko nuotrauką“, – karštai svajoja panevėžietė.
