Naujus metus A.Bilotaitė ir G.Petrus pradėjo ralio trasoje – su kitais jo dalyviais lietuvių pora startavo sausio 2-ąją Maroke. Šįmet ralį sudarė 12 etapų, 5 iš jų vyko Maroke, 6 – Mauritanijoje, o paskutinis baigėsi Senegalo sostinėje Dakare.
„Maršrutas kasmet vis kitoks, nors ir važiuojama per tas pačias tris šalis – Maroką, Mauritaniją ir Senegalą“, – pasakojo A.Bilotaitė.
Lenktynininkų maršrutas sudaromas dar rudenį, tačiau prieš kiekvieną etapą dar patikrinamas. Todėl kas vakarą ekipažai gaudavo kelio knygą, kurioje pažymėta rytdienos trasa ir kelyje tykantys pavojai – statūs kopų skardžiai, akmenys, smėlis.
Juk kopos vienądien atrodo vienaip, o kitą jos jau pasislinkusios. Būtina akylai stebėti kelią, kitaip maršrutas gali baigtis liūdnai.
„Be jokios abejonės, jaučiausi daug tvirčiau, labiau pasitikėjau savimi. Nors šiaip esu sau labai kritiška, manau, kad šturmano pareigas atlikau gerai.
Tai labai atsakingas darbas, negali pražiūrėti nė menkiausios detalės“, – pašnekovė patikino, kad pernykštė patirtis pravertė.
Vienąkart pabandžiusi A.Bilotaitė negalėjo sustoti. Moteris sakė užsikrėtusi Dakaro liga.
Po pirmųjų lenktynių pernai Seimo narė jau tvirtai žinojo, kad dalyvaus ir šiemet.
„Nors pirmąkart nežinai, kas tavęs laukia, kaip jausiesi, ar sugebėsi susidoroti su sunkumais, rasti išeitį esant sudėtingai situacijai, visus sunkumus įveikus aplanko neapsakomai geras jausmas. Ir dėl to, kad įveikiau didžiulį iššūkį, ir kad nenuvyliau komandos“, – sakė G.Petraus šturmanė.
Iš šalies gali atrodyti, kad šis dviejų savaičių išbandymas – romantiškas nuotykis.
„Taip tikrai nėra. Nevažiuočiau į šias lenktynes tik stebėti, nors yra žmonių, kurie kasmet vyksta būtent tokiu tikslu. Man patinka lenktynių azartas, patinka kas rytą prieš startą jausti plūstelint adrenaliną ir vis stiprėjančią kovos dvasią“, – tvirtino smėlynuose atsidūrusi politikė.
Tačiau dažnai moteriai kvietimas dalyvauti vienose sunkiausių pasaulyje bekelės lenktynių nepasirodytų priimtinas, nes reikia būti ištvermingai ir fiziškai, ir morališkai.
Ne kiekviena dailiosios lyties atstovė porą savaičių galėtų ištverti be kosmetikos, gero miego naktį.
A.Bilotaitė net ir pirmąjį G.Petraus pasiūlymą vykti į Dakaro lenktynes praėjusiais metais priėmė nedvejodama, netgi džiaugsmingai.
Todėl šįmet bendražygio kvietimas į ralį jos nė kiek negąsdino, nes jau žinojo, kur vyksta.
„Visus iššūkius gyvenime priimu atvira širdimi ir džiaugiuosi suteiktomis galimybėmis, nauja patirtimi.
Man nesunku prisitaikyti prie naujų sąlygų, aplinkos, nebaisu išeiti iš komforto zonos.“
Be kosmetikos tikrai galiu apsieiti! Kai 6–8 valandas sėdi ir prakaituoji automobilyje be jokio kondicionieriaus su ugniai atspariu kombinezonu ir šalmu, apie tai, kaip atrodai, tikrai negalvoji“, – pripažino A.Bilotaitė.
Kai kuriomis naktimis prieš startą Maroke oro temperatūra būdavo nukritusi žemiau nulio, tad tikrai buvo šalta.
„Nesinorėjo net išlįsti iš palapinės“, – neslėpė politikė.
Lenktynių metu visi būna murzini, apdulkėję, suplukę.
Todėl įveikęs etapą gali tiktai džiaugtis, kad gauni sočiai pavalgyti, gali nusiprausti ir ištiesti kojas.
Įveikę lenktynių etapą jų dalyviai atvykdavo į stovyklavietę, kurioje buvo įrengti laikinieji dušai, tualetai, virtuvė, o joje buvo dalijamas maistas. Visi ralio dalyviai gyveno palapinėse.
„Neturėjome jokių patogumų – naktį miegodavome su kištukais ausyse – mat čia pat, prie palapinių, gaudžiant generatoriams, mechanikai remontuodavo automobilius ir ruošdavo juos kitos dienos startui.
Palapinių miestelis nuolat dūzgė lyg avilys“, – įspūdžiais dalijosi A.Bilotaitė.
Agnė į ralį vyko ne tik dėl bendražygio kvietimo ar naujų potyrių. Politikė neslėpė, kad automobilių sportas – jos pomėgis.
„Kiek save prisimenu, visada domėjausi automobilių sportu, stebėdavau lenktynes. Automobiliai traukė nuo vaikystės“, – tikino šturmanė.
Lietuvių pora ralyje dalyvavo nestandartinių, keturiais ratais dyzelinu varomų visureigių kategorijoje „Desert Warrior T.1.2“. Savo automobilį taip ir pavadino – „Dykumų karys“.
Prieš ralį Lietuvoje nėra galimybių treniruotis – dėl to tektų važiuoti į Maroką, Kazachstaną, kur rengiami bekelės raliai.
„Profesionalai sportininkai taip ir daro. Negalėčiau sau to leisti – turiu darbą ir pareigų čia, Lietuvoje“, – užsiminė pašnekovė.
Prieš išvykdama į Afriką A.Bilotaitė raliui ruošėsi ugdydama fizinę ištvermę – bėgiojo gryname ore, treniravosi sporto salėje. Ištvermė per lenktynes labai pravertė.
Per dieną G.Petraus ir A.Bilotaitės ekipažas įveikdavo apie 400–500 kilometrų, o visa trasa driekėsi 6054 kilometrus.
„Savo kategorijoje buvome treti, o bendrojoje įskaitoje užėmėme 26 vietą. Jeigu ne turbinos gedimas prieš pat finišą, dėl kurio automobilis prarado pusę savo galios, rezultatas tikrai būtų buvęs geresnis.
Tačiau džiaugiamės, kad įveikėme trasą“, – teigė nelengvų išbandymų trasoje patyrusi Seimo narė.
Porą alino ne tik karštis automobilyje, bet ir kratymas važiuojant bekele, kurį šturmanė apibūdino taikliai: „Atrodydavo, kad iš tavęs iškratys viską.“
O sustoti bet kada ir bet kur negalima.
Lenktynininkai kiekvieną sustojimą derino su techninėmis būtinybėmis, tarkim, kai tekdavo pakeisti padangų slėgį keičiantis kelio paviršiui.
Nuolat tykojo pavojus įklimpti smėlyje. Tada telieka griebti kastuvą ir savo rankomis atsikasti.
Ar buvo progų pasigrožėti gamta? Seimo narė patikino, kad romantikos buvo mažai.
Kai pasitaikydavo kelių kilometrų ruožas be posūkių ir pavojingų kliūčių, moteris galėdavo pasukti galvą į šoną ir pažvelgti pro langą.
Kiekvienos šalies kraštovaizdis labai skirtingas: Maroke daugiausia matyti akmenys, gausu išdžiūvusių upių vagų, Mauritanijoje plyti smėlynai, o štai Senegalas žalesnis.
Afrikos kvapas, spalvos, žmonės, triukšmas – įspūdžiai nepakartojami.
Tačiau neįprastomis sąlygomis galima geriausiai pažinti ne tik save, bet ir partnerį. Tad šias lenktynes galima pavadinti ir A.Bilotaitės santykių su G.Petrumi išbandymu.
– Ar tokiais momentais dėl ko nors ginčydavotės? – paklausiau A.Bilotaitės.
– Taip, tai išbandymas. Todėl labai svarbus sutarimas ir vienas kito palaikymas. Vairuotojas ir šturmanas turi būti viena komanda. Jokių kaprizų nepademonstruosi.
Žinai savo užduotį, savo vaidmenį ir turi jį atlikti iki galo.
Šių lenktynių istorijoje yra buvę atvejų, kai vairuotojas, susipykęs su šturmanu, išlaipino jį vidury smėlynų ir nuvažiavo toliau. Kadangi mane į komandą pasiėmė jau antrą kartą, vadinasi, viskas gerai.
– Kiek žinoma iš šių lenktynių istorijos, su Gintu bendraujate dvejus metus.
Ar planuojate kurti šeimą? Ar per šias lenktynes kaip nors įprasminote santykius – gal susižadėjote?
– Laikas parodys, kuria kryptimi nuvingiuos šis maršrutas. Niekada nežinai, kas tavęs laukia už posūkio.
Kai viską suplanuoji ir sudėlioji, nebelieka erdvės kūrybai ir netikėtumui. Todėl tegu gyvenimas viską pats surikiuoja taip, kaip reikia. Labai džiaugiuosi, kad sutikau šį žmogų ir kad galiu būti jo bendražygė.
Lenktynininkas šturmano vietą patiki tik moteriai
Verslininkas G.Petrus Dakaro ralyje – ne naujokas, Afrikos smėlynuose vyras lenktyniauja nuo 2002-ųjų. O 2003-iaisiais užimti šturmano kėdę savo visureigyje G.Petrus pasiūlė tuometei penkiolika metų jaunesnei mylimajai Mildai Čijunskaitei. Ji tapo pirmąja moterimi iš Lietuvos, sėkmingai įveikusia visą Dakaro maratoną. Lietuvių pora užėmė 55 vietą iš 130 startavusių ekipažų.
Dar prieš išvykdami į ralį įsimylėjėliai bičiuliams buvo prasitarę, kad jeigu įveiks sudėtingą Dakaro ralio trasą ir pasieks finišą Egipte, grįžę į Vilnių susituoks. Šio pažado juodu laikėsi – 2003 metų rudenį pora susituokė Vilniaus liuteronų bažnyčioje. 2005 metais sutuoktiniai susilaukė dukters.
2007-aisiais vilniečių Ginto ir Mildos ekipažas Dakaro lenktynėse nepasiekė finišo – iš kovos juodu iškrito ketvirtą lenktynių dieną.
