Juk tu girdėjai, tu matei,
Kaip sunki patėvio ranka
Žalojo, skriaudė vis mane.“
Tai pirmasis posmelis iš eilėraščio, kurį Kėdainiuose patėvio užmušto berniuko atminimui parašė Alytuje gyvenantis 61-erių Vaclovas Matažinskas.
Būtent šiuo eilėraščiu feisbuke masiškai dalinosi žmonės, sukrėsti žinios apie savo namuose Kėdainiuose mirtinai uždaužytą keturmetį Matą.
Sausio 31-ąją vaikas atgulė amžino atilsio Baisogalos kapinėse.
Visas eilėraštis apie tragedija pasibaigusį Matuko gyvenimą buvo išraižytas ant medinės lentelės ir padėtas ant keturmečio kapo.
Pašnekovas atviras – sužinojęs, kad Kėdainiuose įvyko tokia baisi tragedija, negalėjo rasti sau vietos. „Kai parašai tai, ką jauti, kas ant širdies, tai net, atrodo, lengviau pasidaro“, – dzūkiška tarme prabilo alytiškis.
Dėl sąnarių ligų vidutinio sunkumo negalią turintis Vaclovas Alytuje gyvena kartu su onkologine liga sergančia žmona, vaikais ir anūkais. Prieš kelerius metus gyvenimą bute iškeitęs į gyvenimą sodyboje jis nė kiek nesigaili. Čia šalia jų nuolat sukasi vaikai ir anūkėliai. Pašnekovas šypteli, kad kartais būtent jie tampa pačiais didžiausiais įkvėpėjais, rašant eilėraščius.
Eiles rašė dar mokyklos suole
Ant popieriaus lapo guldyti savamoksles eiles V.Matažinskas pradėjo dar paauglystėje. Kaip pats dabar sako, tada jį įkvėpė pirmoji meilė.
„Pradėjau rašyti dar mokykloje, eiles skyriau vienai merginai. Kiek vėliau rašiau apie tų dienų realijas, buvau sukūręs ir patriotiškų eilių, skirtų Lietuvai.
Baigiau aštuonias klases“, – prisiminė vyras.
Ilgainiui Vaclovas pamiršo savo pomėgį ir eilėraščius paliko nuošalyje. Juos pašnekovas vėl atrado vos prieš ketverius metus, kai gimė pirmieji anūkai.
Besirūpindamas jais bei žmona, sergančia onkologine liga, jis vėl prisėdo rašyti.
„Su anūkučiais širdingai bendraujame. Vieną eilėraštį parašiau anūkui, o vėliau eiles pradėjau skelbti feisbuke.
Pamačiau, kad žmonėms labai patinka mano eilėraščiai. Aš be jų kaip žuvis be vandens“, – šyptelėjo pašnekovas.
Šiuo metu jis niekur nedirba, mat dėl sąnarių ligų turi vidutinio sunkumo negalią. Vyras namuose su žmona, kaip pats sako, kūrena pečių, anūkams ruošia valgyti. Vasarą eina į mišką, važinėja dviračiu.
Eilės aplenkė Saviečių ir Garliavos istorijas
Pasiteiravus, kaip gimė eilės užmuštam Matukui, Vaclovui ėmė virpėti balsas. „Kai išgirdau medikų žinią, kad berniukui nebėra šansų išgyventi, iš pat ryto ėmiau rašyti. Negalėjau pamiršti to įvykio.
Neturėjau jokio plano. Pradėjau rašyti nežinodamas, kuo mano eilės baigsis. Jaudulys ir protas man padiktavo jautrius žodžius.
Kažkada esu rašęs eiles vaikams, gaisro metu sudegusiems savo namuose. Jos turėjo didelį pasisekimą“, – kalbėjo vyras.
Tai, kad eilės bus išraižytos ir padėtos ant Matuko kapo, vyrui buvo staigmena. Jis tikino, kad apie tai nebuvo informuotas.
Vis dėlto kitų Lietuvą supurčiusių rezonansinių įvykių vyras neaprašė – eilėse nenugulė nei Saviečių tragedija, nei garsioji Garliavos istorija.
„Saviečių tragedija buvo tokia baisi, kad dvi dienas neėmiau į rankas rašiklio. Garliavos istorijoje buvo daug klaustukų – nenorėjau veltis ten, kur dvi barikadų pusės. Nenorėjau įžeisti nė vienų, o rašyti kažką, ko tiksliai nežinau, tikrai negražu“, – sakė jis.
Vaclovas tikino, kad parašęs vienokį ar kitokį eilėraštį, geriau pasijaučia, jam palengvėja.
Geriausios lauktuvės – padėka
Temas alytiškiui padiktuoja pats gyvenimas – kartais jos būna humoristinės, o kartais – itin jautrios. Vyras prisiminė gavęs užsakymų parašyti eilėraščius mirusiam seneliui, o kažkada rašė žmogui, sužinojusiam sunkios ligos diagnozę. Kartą rašęs ir smagias eiles gimimo dienos proga.
Jis puikiai supranta, jog niekada nestudijavęs literatūros meno, rašo savamoksles eiles. Vis dėlto vyras įsitikinęs, kad sėkmę lemia žmonių simpatijos.
Vaclovas šypteli – jei atsirastų rėmėjas, mielai išleistų ir savo eilėraščių rinkinį.
„Gaunu 200 eurų neįgalumo pašalpą, žmona – tiek pat. Knygos leidyba daug kainuoja, o tam lėšų mes neturime, pats to padaryti negalėčiau.
Feisbukas man puiki erdvė pasidalinti eilėmis, pasireklamuoti. Turiu daug sekėjų ir draugų. Žmonės klausia, ar gali pasidalinti eilėmis, visada leidžiu tai daryti, tik paprašau nurodyti autorių.
Vis dėlto už kitiems parašytas eiles niekada neprašau pinigų. Geriausios lauktuvės – padėka“, – kalbėjo vyras.
Visas V.Matažinsko sukurtas eilėraštis Matuko atminimui skamba taip:
“O kurgi, mama, tu buvai,
Juk tu girdėjai, tu matei,
Kaip sunki patėvio ranka
Žalojo, skriaudė vis mane.
Dabar aš angelu skrendu,
Norėčiau pasakyti, kad tave myliu,
Bet žodžiai stringa gerklėje,
Juk tu matei, kaip skriaudžia jis mane.
Nesulaikei, negynei, gynei jį,
Ar meilės man turėjai tu širdy,
O gal ten ledas, ne širdis yra,
Ar gali būti motinos širdis kieta?
Aš juk verkiau, tavęs aš maldavau,
Palikim jį, išeikime, prašiau,
Bet tau sūnus – antra vieta,
Mylėjai jį labiau negu mane.
Norėčiau tau, mamyte, pasakyt,
Sustojusi širdis neleidžia to daryt.
Kodėl gi, mama, paaukojai tu mane,
Tu juk žinai, mylėjau aš tave.
Norėjau aš gyvent, mylėt norėjau,
Viltis į tave, kad taip ir bus, aš dėjau,
Tačiau nusisukai, tu išdavei mane,
Aš nežinau, ar tu buvai Mama?
Aš angelu skrendu pas Dievą,
Iš ten matysiu aš tave kas dieną.
Aš neprašysiu Dievo, kad nubaustų jis tave,
Bet tu ar atgailausi už mane?“
