Gerai plunksną valdantis iš Kybartų kilęs E.Krocas per savo neilgą gyvenimą jau spėjo parašyti 4 knygas.
Tiesa, tiktai pirmoji „Niekados neleisk man išeiti“ kol kas išvydo dienos šviesą.
Romaną, paremtą skausmingais asmeniniais išgyvenimais, autorius išleido savo lėšomis tūkstančio egzempliorių tiražu.
Leidykloje netruko nugulti ir antroji knyga.
Parašyta ir trečioji, o ketvirtosios knygos, kuri taip pat jau užbaigta, vaikinas neketina kol kas publikuoti – pasilaikys sau kaip savotišką vaistą, pasiskaitys, kai bus labai sunku.
„Ji – apie mergaitę, jos ištvirkavimus, prievartą, juodą gyvenimą alkoholikų šeimoje.
Ta knyga labai brutali, labai murzina, labai liūdna“, – pripažino autorius.
Kaltė dėl draugo mirties
Visos knygos, net ir tos, kurios apie mergaites, yra daugiau ar mažiau autobiografinės.
„Į pirmąją knygą įdėjau daugiausia savęs. Rašiau savo vardu, atvėriau viską, kas buvo nutylėta.
Papasakojau apie savo vaikystę, kurioje buvo visko“, – atviravo vaikinas.
Viešai prisipažinęs, kad yra netradicinės lytinės orientacijos, Edvinas įskaudino visus savo artimuosius.
Tačiau ta knyga buvo didžioji jo paties reabilitacija savo akyse po patirtų kančių ir bičiulio Šarūno, nusižudžiusio dėl to, kad tėvai jo nepriėmė tokio, koks yra, vežiojo po psichiatrijos ligonines, įprasminimas.
Ieškodamas savęs Edvinas Šarūną susirado internetu. Jis gyveno kitame Lietuvos gale ir laiškuose Edvinas jį nuolat ragindavo nebijoti būti savimi.
„Kai paleisdavo iš psichiatrijos ligoninės, jis imdavo kartoti, kad yra gamtos klaida, kad neverta gyventi. Kai pasitraukė iš gyvenimo, jis dar nebuvo sulaukęs pilnametystės.
Jaučiausi kaltas, kad nesugebėjau jam padėti, nepatariau pabėgti nuo tėvų ir daryti taip, kaip pačiam geriau“, – išgyveno Edvinas.
Jo knyga iš dalies ir yra būdas apsaugoti kitus jaunus žmones, išgyvenančius panašius dalykus kaip jis.
Tėvas nebuvo autoritetas
Edvinas su broliu dvyniu augo Lietuvos pasienio mieste Kybartuose. Tėvas šeimą paliko, kai berniukams buvo penkeri.
„Niekada nejaučiau su juo jokio ryšio. Tėvas mėgdavo išgerti, bet nesmurtaudavo.
Galiausiai mama neištvėrė, ir mes su ja likome gyventi trise.
Vienintelis mano prisiminimas iš tų laikų, kai dar gyvenome visi kartu, – kai mes miegodavome, tėvas įsijungdavo naktinę lemputę ir privemdavo šalia lovos. Vaikystėje, paauglystėje mes su broliu tėvą lygindavome su kiaule. Jis niekada mums nebuvo pavyzdys“, – atviravo vaikinas.
Edvinas nemano, kad tai, jog tėvo nebuvo šalia, galėjo lemti, kad jie su broliu yra homoseksualūs. Jo nuomone, tai įgimta.
„Bandydavau draugauti su mergaitėmis ir suprasdavau, kad jaučiu ne trauką, o atstūmimą. Suvokimas, kad esi homoseksualus ar heteroseksualus, ateina natūraliai, nebūna vieno įvykio, po kurio staiga tai supranti“, – aiškino E.Krocas.
Būdamas mažas jis apsirengdavo mamos rūbais, kai ji išeidavo į parduotuvę.
„Mama, dirbdama vaikų darželyje, buvo mačiusi, kad berniukai žaidžia su lėlėmis, tad pernelyg nekreipdavo dėmesio, kai su broliu prašydavome Kalėdoms nupirkti po Barbę.
Per Užgavėnes su broliu apsirengdavome čigonėmis ir lėkdavome per laukus su mamos aukštakulniais.
Nulaužydavome kulnus, bet jausdavomės laimingi“, – prisimena Edvinas.
Išdrįso prisipažinti broliui
Kad jaučia trauką ne merginoms, o vaikinams, broliai slėpė vienas nuo kito.
Atskirai vienas nuo kito ieškojo informacijos ir bendraminčių internete, o vienas kitą pravardžiuodavo gėjumi.
Noras prisipažinti broliui, koks yra, Edvinui kilo po keisto įvykio. Kartą vasarą jie abu nuvažiavo į Šventąją, nes mama jau buvo emigravusi į Angliją.
Atrakcionų parke Edvinas prasiskėlė galvą. Jam susiuvo žaizdą, suleido vaistų ir naktį jis vienas nuėjo prie jūros.
Visas paplūdimys buvo nusėtas tūkstančiais negyvų karkvabalių.
„Jie visi skrido per audrą ir žuvo. Kai kurie dar leisgyviai šliaužė tikėdamiesi išsigelbėti. Tada supratau: jeigu dabar nerizikuosiu, ir man nutiks taip, kaip jiems. Jei gyvensiu taip, kaip žmonės sako, kad yra normalu gyventi, pražudysiu save kaip tie karkvabaliai.
Grįžęs iš Šventosios į Kybartus vieną vakarą atidariau kambario duris ir pasakiau broliui, kad esu homoseksualus ir negaliu to pakeisti“, – pasakojo vaikinas.
Brolis tada Edviną pasmerkė, o po kelių dienų tuomet dar gyvas buvęs bičiulis Šarūnas Edvinui parašė, kad bendravo su jo broliu, kuris taip pat yra homoseksualus.
„Mes vienas apie kitą žinojome ir niekam nepasakojome. Mokykloje sklandė kalbos, gal buvo matyti iš mūsų manierų.
Žmonės pusiau juokais pavadindavo mus negražiais žodžiais“, – mokyklos laikus prisiminė Edvinas.
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ priede „Gyvenimo būdas“.
