Po pusvalandžio – kitas autobusas, bet ji ir vėl neateina. Galiausiai mane pakviečia eiti į vidų – jau temsta. Tądien mama taip ir negrįžta... Tai kartodavosi kartas nuo karto, man, mažai mergaitei, tada atrodydavo, kad ji galbūt niekada nebesugrįš. Nesupratau, kur ji dingdavo, neįsivaizdavau, kur nakvodavo, su kuo... Nepamenu, ir kaip grįždavo – naktį, paryčiais, o gal tik kitą dieną. Tačiau apskritai mano vaikystė tuo metu buvo laiminga ir saugi.
Vėliau išsikraustėme gyventi dviese su mama. Su kiekvienais metais ji vis labiau ir labiau gėrė, kažkaip sugebėdama išlaikyti aukštas pareigas ir padėtį visuomenėje. Aš gerai mokiausi, turėjau draugių, o namuose iš materialinės pusės nieko netrūko. Iš išorės mūsų gyvenimas tikriausiai atrodė puikus. Tačiau man, paauglei, grįžus iš mokyklos (kai mamos „užgėrimai“ pradėjo kartotis itin dažnai), kišant raktą į durų spyną kildavo mintis – ką rasiu už durų? Ar namie nieko nebus (t.y. mama darbe), ar ji gulės ant sofos svetainėje priešais televizorių, viską aplink save apskleidusi neplautomis lėkštėmis, o namuose tvyros tas šleikštus, puikiai juntamas alkoholio kvapas... Butelių dažniausiai nesimatydavo, jie slėpdavosi kažkur už sofos. Mama daugiausia miegodavo. Virtuvėje būdavo „bardakas“. Ji užsisakydavo maisto į namus ir pasiūlydavo jo man.
Laikui bėgant įpratau nuo šių situacijų bėgti užsidarydama savo kambaryje, išeidama tik į tualetą ir į virtuvę užkąsti. Kartais išpildavau butelių turinį į kriauklę ir bandydavau mamą „barti“ bei kelti ultimatumus. Tada mama kažkam paskambindavo ir alkoholio jai atveždavo. Įdomu, kad tokias paslaugas dažniausiai teikdavo taksistai. Kartais parėjusi rasdavau kokį nepažįstamą vyrą. Būdavo baisu: tuo metu buvau pakankamai suaugusi ir apsiskaičiusi, kad žinočiau, jog alkoholis + neaiškūs vyrai namuose tikrai nėra pats saugiausias derinys paauglei. Laimei, niekada nenutiko nieko siaubingo. Jei nelaikytume siaubinga visos tos atmosferos, kvapo, nežinomybės (kiek tai truks?), bejėgiškumo, vienatvės...
Niekam nepasakodavau apie tai, kas vyksta namuose. Juk mano mama – išsilavinusi ir protinga moteris, argi galėčiau kam nors atskleisti, kas vyksta, kai ji „suserga“ ir pasiima laisvų dienų darbe? Turbūt gėda mane visuomet sulaikė nuo išsipasakojimo netgi artimiausioms draugėms. Gelbėjau save per kūrybą – rašymą, piešimą. Tuo metu internetas jau buvo gana prieinamas, virtualioje erdvėje radau bendraminčių ir kūrybos pripažinimą. Atradau religiją (kuriam laikui – „studentavimo“ metais vėl nuo jos nutolau). Tačiau kai mama smarkiau „užgerdavo“, daug kartų esu rimtai galvojusi išsikraustyti jau „rytoj“.
Negaliu sakyti, kad mama nemėgino nustoti gerti. Išgėrusi verkdavo ir kartodavo man, kad „viskas bus gerai“. Kartais užsisakydavo „lašelines į namus“, nes reikėdavo greičiau atsigauti ir eiti į darbą. Keista, bet gerai nepamenu, kaip ji pakliuvo į Minesotos programą, kaip pradėjo vaikščioti į Anoniminių alkoholikų susirinkimus... Nors pradžia nebuvo sklandi, buvo „atkryčių“, bet dabar ji jau daug metų negeria, o aš jau esu vyresnė, negu ji buvo, kai aš gimiau... Kartą ji man yra sakiusi, kad jai pavyko nustoti gerti tik dėl to, jog aš dėl jos meldžiausi. Man ilgą laiką tai atrodė vienu metu ir stebuklas, ir iliuzija – vis vien rakindama duris galvodavau: ką rasiu viduje?
Kad ir kaip būtų, galiausiai aš buvau laiminga. Man atrodė, kad viskas, kas buvo blogai, jau praeity. Niekad nesupratau mamos raginimų nueiti į Suaugusių alkoholikų vaikų (SAV) ar „Al-Anon“ susirinkimus. Vieną kartą pamėginau, nuėjau, papasakojau, kad esu laiminga ir man viskas puikiai sekasi. Nesupratau, kodėl turėčiau toliau ten eiti. Tačiau laikui bėgant ir gyvenimui įeinant į rutinos vėžes (darbas-namai-savaitgalis ir t.t.), supratau, kad, nors turiu gerą išsilavinimą, pasitikiu savimi, dirbu, turiu pomėgių, tačiau kažkas yra negerai.
Tik praėjus daugeliui metų ir priėjus ribą, kai ėmiau nebesuprasti, kodėl aš tokia nelaiminga ir kodėl kartais atrodo, kad kraustausi iš proto, pradėjau lankyti „Al-Anon“ susirinkimus. Ten išgirdau žmones besidalinančius savo reakcijomis, mintimis, jausmais – jie kalbėjo, o aš girdėjau savo reakcijas ir savo jausmus. Supratau, kad visa tai – alkoholizmo poveikis. Sužinojau, kad šalia alkoholikų egzistuoja ko-alkoholikai. Supratau, kad baimė, nerimas, nesaugumo jausmas paliko įspaudą mano sieloje. Nemoku užmegzti tikrai artimų santykių su žmonėmis, nes pačius svarbiausius ir skaudžiausius dalykus visada nutyliu, jie lieka taip giliai mano viduje, tarsi neegzistuotų net man pačiai. Negebu suvokti savo jausmų. Tikriausiai iki šiol bijau kažko nenusakomo, grėsmingo, galinčio nutikti bet kurią akimirką, ir svarbiausia, esančio ne kažkur tamsioje, nesaugioje gatvėje, o už tų mano vaikystės namų durų – viduje.
