2. Ir jei tėvas po kelių savaičių blaivybės grįš neblaivus, vadinasi, artimiausias dvi savaites, mėnesį ar gal net du namuose vyks košmaras: namuose tėvo kaip ir nėra, teisingiau kūnas yra, bet jis „kažkur“, mama pikta, nelaiminga, visi darbai užgulę jos pečius, pavargusi, dėl visų bėdų kaltinanti alkoholį, vis žadanti, kad daugiau taip nebegyvens, išsiskirs.
Būdama vaikas taip ir supratau, kad jei tėvas negertų arba mama gyventų atskirai, visos nelaimės baigtųsi. Kaimynai, giminės dažnai kartodavo, kad esu panaši į tėvą. Būdama 5 metukų ir vyresnė, į tai atsakydavau: aš negeriu alkoholio, nerūkau, tad esu nepanaši į tėvą. Pykau, labai pykau.
Šalia gyveno 5 vaikų šeima. Man patikdavo pas juos būti, žaisti, bendrauti. Tuose namuose jausdavausi esanti tos šeimos dalimi, kaip jų vaikas. Jie manęs laukdavo, mane priimdavo. Mano buvimu džiaugdavosi vaikai ir jų mama su tėčiu.
Taip pat mane ramindavo gamta. Pradinėse klasėse lankiau parapijos bažnyčią. Tiksliau, tuo metu ten buvo kunigas, kuris užsiimdavo su vaikais, pasakodavo įdomias istorijas, organizuodavo bendruomenės veiklą. Ten jausdavausi saugi. Iki paauglystės buvau prisitaikiusi prie mamos, vėliau pradėjau girdėti ir tėvą. Supratau, kad mama nieko nedarys.
Neišsivadavo ir išvykusi
Artėjant mokyklos baigimui supratau, kad turiu galimybę pati palikti šį košmarą. Išvykus studijuoti supratau, kad mano košmaras nesibaigia. Pradėjau ryškiau ir ryškiau matyti, kad bijau kalbėti apie save, nežinau, ką jaučiu, ko noriu. Vis dažniau patekdavau į situacijas, kuriose nežinojau, ką man daryti, kaip būti su tuo (kaip vėliau paaiškėjo, su bagažu iš vaikystės), atsidurdavau kitų įtakose. Ir nors buvau toli nuo savo gimtųjų namų, gyvenau tuo pačiu pulsu: nuo tėvo užgėrimo iki kito užgėrimo. Kadangi tėvas gerdavo iki visiško išsekimo, mane persekiodavo tėvo mirties nuojauta.
Antrame kurse su draugėmis eidama į paskaitas nualpau. Vėliau gydytojai pasidomėjus, ar man kažkas atsitiko, pasiūlė susitikti su psichoterapeute. Psichoterapeutės klausimai kėlė didelį skausmą. Verkiau ir negalėjau verkti. Ji įdavė man knygą. Pradėjau skaityti psichologines knygas, gilintis, vėliau pradėjau lankyti psichoterapiją. Pradėjau pažinti save, kitus. Tuo pačiu pažinau ir savo tėvus. Bandžiau padėti tėvui. Vis turėjau viltį, jei jis nustotų gerti, aš pasijausčiau geriau. Iš tikrųjų vis jaučiausi atsakinga už tėvus, ir už mamą, ir už tėvą. Ir deja, apie alkoholizmą psichoterapijoje nebuvo jokios kalbos. Netrukus tėvas mirė nuo alkoholizmo.
Po kelių metų ištekėjau. Gimė sūnus. Dirbau įdomų darbą, mane supo mylintys, gerbiantys žmonės. Ir vis dėlto kažkas mano gyvenime nevyko. Jaučiausi užstrigusi. Pažinojau pyktį, liūdesį, baimę, džiaugsmą, tačiau tai mano problemos neišsprendė. Pyktis pradėjo stipriai augti ir veržėsi per kraštus. Sunku buvo būti savo namuose, su šeima. Nors vyras neturėjo problemų su alkoholiu, namai, kuriuose gyvenau, kėlė baimę ir nerimą. Čia, matyt, susitikdavau save. Jaučiausi gyvenanti kaip už stiklo sienos, taip lyg tarp manęs ir mane supančio pasaulio būtų stora stiklinė siena.
Pradėjo kilti baimės. Pradėjau pastebėti, kad mano reakcijos į sūnų, vyrą labai panašios į mano tėvo ir mamos. Tikrai daug ieškojau, domėjausi, skaičiau, lankiau įvairias pagalbos grupes, tačiau santykiai vis labiau panašėjo į tėvų, nors alkoholio nebuvo! Prasidėjo dar vienas košmaras. Lyg vaikystės košmaras iškiltų į paviršių. Jaučiausi visiškai bejėgė ir vieniša. Šeimoje grėsė skyrybos.
Atsirado viltis
Draugė keliskart užsiminė, kad yra AA, „Al-Anon“, SAV. Aš priešinausi. Aš juk tiek daug dariau, lankiau. Ko ir kur man dar eiti? Niekaip nesupratau, juk tėvas seniai miręs, su gimininaičiais geriančiais nebendrauju, o mano aplinkoje alkoholis – retenybė ir to paties nekenčiau. Taigi, vis dar kovojau. Labai, labai stipriai norėjau apkaltinti vyrą dėl šeimoje esančių bėdų. Ir vis labiau jaučiausi vienišesnė, atsiskyrusi. Tuo pačiu pradėjau domėtis apie priklausomybę, ko-priklausomybę knygose, internete, per radiją. Ir vieną dieną nebeturėdama kito pasirinkimo nuėjau į „Al-Anon“ susirinkimą. Apsilankius pirmame susirinkime viduje užsidegė vilties žiburėlis.
Sutikau priėmimą, pagarbą, nuoširdumą, atvirumą, supratingumą, paguodą, drąsą, stiprybę ir viltį. Galėjau tylėti. Taip pat galėjau dalintis savo sunkumais ir džiaugsmais. Galėjau tiesiog būti. Niekas manęs nekritikavo, nepertraukė. Jaučiausi laisva čia būti ir išeiti. Sutikau žmones, kurie yra patyrę tai, ką aš esu patyrusi. Taip pat mačiau juose viltį ir galimybę naujai gyventi. Nebesijaučiau vieniša. Norėjau čia sugrįžti. Čia sužinojau, kad ko-alkoholizmas yra liga, kad aš nesukėliau alkoholizmo, negaliu jo kontroliuoti ir negaliu jo išgydyti. Pradėjau priimti „Al-Anon“ siūlomą 12 žingsnių programą. Priėmiau tai, kas padeda kitiems. Pradėjo keistis mano požiūris. Pažinau save. Pradėjau nebebijoti savęs. Atėjo susitaikymas, priėmimas, ramybė. Skaičiau pasaulinę „Al-Anon“ literatūrą. Sužinojau nukentėjusiųjų nuo alkoholizmo kitose šalyse patirtį ir kaip jiems padėjo „Al-Anon“.
Jaučiausi ir tebesijaučiu esanti ne viena ir su didele viltimi man, mano šeimai ir visiems naujai atėjusiems. Šiandien esu laiminga. Gera būti namuose su savimi ir šeima. Aš augu, auga vaikai, auga ir mūsų šeima.
Žvelgdama į praeitį, matau abu kenčiančius, tiek tėvą, tiek motiną. Tėvas, žinau, ieškojo pagalbos, bet jos nerado. Jis domėjosi apie savo ligą, tačiau nežinojo, ką daryti, nematė vilties. Šiandien matau, kad serga ne tik alkoholikas, tam tikra prasme serga ir aplink gyvenantys žmonės: žmona, vaikai, motina, tėvas, brolis, sesuo, bendradarbis, kaimynas... Alkoholikas gali būti iškeliavęs anapus, bet liga gali ilgus dešimtmečius gyventi.
Jei tavo aplinkoje yra ar buvo girtaujama ir šiandien jauti nerimą ir neviltį, žinok, tu esi ne viena(s). Džiaugsmas – jausti, kad viltis yra. Stiprybė – ta viltimi gyventi. Laimė – viltimi ir stiprybe dalintis.
