Krepšininkas G.Navickas pastaruosius aštuonerius metus atstovavo užsienio krepšinio klubams, o praėjusį rudenį sugrįžo į Lietuvą ir pasirašė sutartį su Alytaus „Dzūkija“.
Jis su žmona Aušra ir dviem dukromis – penkerių metų Sofija ir penkių mėnesių Dite – gyvena Alytuje, bet atvažiuoja pas Vilniuje įsikūrusį brolį.
Geriausiu visų laikų Lietuvos badmintono žaidėju tituluojamas K.Navickas praėjusią vasarą atidarė savo vardu pavadintą badmintono akademiją. Jis veda treniruotes Vilniuje ir Kaune, tad taip pat pastaruoju metu daugiau laiko praleidžia gimtinėje.
Kęstutis neretai vyksta žiūrėti varžybų ten, kur tuo metu žaidžia brolis, ir pas širdies draugę Juliją į Klaipėdą. Šiame mieste broliai susitinka pas tėvus. Savaitgaliais Kęstutis skraido į Prancūziją, kur treniruojasi pats.
Gyventi Vilniuje buvo Kęstučio svajonė – ją po 13 klajonių metų užsienyje pagaliau galėjo įgyvendinti. Gediminas irgi svarsto, kad vieną dieną galėtų su šeima įsikurti sostinėje.
„Akademijoje darbuojasi ir Gediminas. Jis padeda organizaciniais klausimais. Toks mūsų abiejų siekis – sukurti Lietuvoje badmintono sistemą: sudominti žmones, suteikti sąlygas jiems treniruotis, rengti įvairius projektus.
Noriu badmintoną populiarinti stilingai“, – sakė Kęstutis, svajojantis ateityje sukurti badmintono drabužių kolekciją.
Domėtis mada jis paskatino ir brolį dvynį. Dabar abu Navickai drauge pozuoja ir reklamoms, vasarą mėgsta kartu pažaisti tenisą. Tačiau per visą kartu praleistą laiką Gediminas Kęstučio taip ir nepripratino prie žvejybos.
„Kai su tėčiu pasiimame Kęstutį į žvejybą, po 10 minučių jis jau klausia, kada lipsime iš valties“, – nusijuokė Gediminas.
Labiausiai broliai brangina drauge praleistą laiką, kurio pastaraisiais metais vis trūkdavo.
Jiems maloniausia išgerti kavos tradicinėje jų susitikimo vietoje – vienoje Kauno kavinėje prie lango, kur pokalbio pakvietė ir mane.
– Esate identiški dvyniai, jūsų beveik neįmanoma atskirti. O ar labai skiriasi jūsų charakteriai?
Gediminas: Mūsų charakterio savybes suformavo aplinka, skirtingos sporto šakos, šalys, kuriose gyvenome, tad būdu skiriamės labiau nei išvaizda. (Juokiasi.)
Kęstutis: Gediminas pasirinko komandinį sportą, aš – individualų. Mūsų sportinė karjera labai skiriasi. Tai išugdė ir kitokias savybes. Aš – individualesnis, brolis – komandos žmogus ne vien sporte, bet ir gyvenime.
Gediminas: Bet mūsų temperamentas panašus – sportuodami vienodai užsidegame. Galime ir ant savęs užpykti, ir kitus aprėkti dėl bendro tikslo.
Kęstutis: Esame lyg skirtingos vienos gitaros stygos.
Gediminas: Pastaruoju metu aš galbūt esu kiek linksmesnis už brolį. Jis labiau susirūpinęs akademijos reikalais, badmintono ateitimi.
– Kodėl pasirinkote skirtingas sporto šakas?
Gediminas: Kad aš pasukau krepšinio keliu, nėra nieko nuostabaus. Juk šis sportas Lietuvoje visuomet buvo populiariausias. Pradėjau žaisti būdamas vaikas ir likau.
Kęstutis: Prieš tiek daug metų pasirinkti badmintoną buvo keistas sprendimas.
Mano tėtis Sigitas buvo lengvaatletis ir bičiuliavosi su badmintono treneriu. Pas jį mane ir nuvedė.
Šis žaidimas mane iškart įtraukė, tad daug treniravausi, ėmė gėrėti rezultatai ir jau nebegalėjau grįžti pas brolį į krepšinį. Bet susitinkame su juo draugiškai pažaisti krepšinio aikštėje.
Gediminas: O kodėl manęs tėtis į badmintoną nenuvedė? Turbūt todėl, kad Lietuvoje geriausias gali būti tik vienas. (Juokiasi.) Tiesa, treneris vėliau kalbino ir mane išbandyti badmintoną, bet nenorėjau blaškytis.
Badmintonas man irgi patinka. Kartais dalyvauju brolio vedamose treniruotėse akademijoje.
Ir krepšinio komandos draugams mėgstu paaiškinti, kad badmintonas daug sunkesnis sportas už krepšinį. Jie netgi pykteli, bet laikausi savo nuomonės.
– Ar vaikystėje mušdavotės, ar visuomet buvote tokie draugiški?
Kęstutis: Dažniau kartu krėsdavome pokštus – apgaudinėdavome mokytojus, vėliau dėstytojus. Esame kelis kartus ir vienas kito pasu pasinaudoję.
Gediminas: Tik trenerių nemaustydavome, juk skirtingos sporto šakos. Dabar jau galiu prisipažinti, kad 8 metus automobilį vairavau su brolio vairuotojo pažymėjimu. Prieš kelerius metus pagaliau įgijau savo.
– Turbūt jus painioja ne tik nepažįstami, bet ir bičiuliai.
Kęstutis: Aišku, painioja. Ypač tada, kai užsiauginame vienodo ilgio barzdas ir taip pat šukuojamės.
Gediminas: O gatvėje dažnai tenka pabendrauti ir su nepažįstamais, kai užkalbina mane brolio draugai, ir atvirkščiai.
Kad nereikėtų ilgai aiškintis, vis tiek pasikalbame bendromis temomis. Kartais pašnekovai pastebi, kad nesusigaudome, apie ką šnekame. Būna juokinga.
Kęstutis: Nuotraukose net patys savęs kartais neatpažįstame iš pirmo žvilgsnio.
– O į pasimatymus su merginomis vienas kito nesiųsdavote? Ar jūsų skonis skirtingas?
Gediminas: Su merginomis irgi nepokštaudavome. Brolis jau daug metų turi žmoną, tad savo skonį jis pamiršęs. (Juokiasi.)
Aš žmonos dar neturiu, bet turiu skonį.
Tačiau mano širdis irgi užimta – turiu draugę Juliją.
– Gediminai, auginate dvi dukras. Norėtumėte, kad jos taptų profesionaliomis sportininkėmis?
Kęstutis: Parinks dėdė – raketę duos į rankas, ir viskas. (Juokiasi.)
Gediminas: Mūsų tėtis buvo puikus 800 metrų bėgikas, jo sesuo Margarita Navickaitė – kliūtinio bėgimo sporto meistrė, pasaulio čempionate yra užėmusi 7-ąją vietą. Tikiuosi, kad sporto genai buvo perduoti ir mano dukroms. Bet krepšinį dukroms žaisti drausiu – tai nemoteriškas sportas.
Neprieštaraučiau, jei kuri nors žaistų badmintoną. Tai – intelektualus sportas, čia reikia ne tik fizinių, bet ir protinių gebėjimų.
Kęstutis: Apie savo vaikus man kol kas sunku spręsti. Per savo ilgą karjerą daug pasiekiau, tačiau svarbiausia – badmintonas suformavo mano asmenybę. Tai – įspūdinga gyvenimo patirtis.
Todėl noriu Lietuvoje sukurti kitiems palankias sąlygas sportuoti ir džiaugčiausi, jei čia ateitų mokytis ir mano vaikai.
– Ar kada nors laikėte vienas kitą konkurentais?
Kęstutis: Visose gyvenimo srityse jaučiame tik vienas kito palaikymą – pradedant merginomis, baigiant sportu.
Gediminas: Buvo metas, kai sulaukdavau daugiau dėmesio, ypač kai žaidžiau Kauno „Žalgiryje“, bet buvo momentas, kai brolis būdavo dėmesio centre. Vienas kitam pasiekimų nepavydime, jais tik džiaugiamės.
Kęstutis: Tai turbūt tėvų nuopelnas. Kartais tenka išgirsti iš aplinkinių, esą jie dėmesio gavo mažiau nei broliai ar seserys, dėl to jiems apmaudu. O mes su broliu visuomet jautėmės lygūs.
Viską dalijomės perpus. Jei būdavo dvi skiltelės šokolado, atitekdavo kiekvienam po vieną.
– Ar mama jus vaikystėje vienodai rengdavo?
Kęstutis: Mūsų šeima nebuvo pasiturinti. Turėjome po dvejus džinsus ir dvi striukes.
Iš pradžių rengdavomės vienodai, tačiau vėliau jau ėmėme patys formuoti savo stilių. Būdamas 19 metų išvažiavau treniruotis į Vokietiją – iš ten parvežiau madingų drabužių ne tik sau, bet ir broliui. Ir tada, ir dabar draugiškai keičiamės rūbais.
– Jūs ne tik domitės mada, bet ir kuriate aksesuarų liniją „B_Urban“. Jei nebūtumėte tapęs badmintonininku, būtumėte pasukęs mados keliu?
Kęstutis: Stiliaus pojūtį turbūt turiu nuo vaikystės, tačiau tik išvažiavęs į užsienį galėjau jį realizuoti. Pamačiau, kiek gražių drabužių ir aksesuarų ten galima įsigyti. Man teko pagyventi ir Prancūzijoje, Švedijoje, Anglijoje, Ispanijoje, Azijos šalyse.
Kelionės pamažu formavo mano požiūrį į madą, ugdė kūrybiškumą. Kai tik turėdavau laisvo laiko tarp treniruočių, visuomet eidavau pasivaikščioti po miestus, lankydavausi meno galerijose, apžiūrinėdavau pastatų architektūrą, jų interjerą.
Mano asmenybė nuo 19 iki 30 metų formavosi gražioje aplinkoje, nepaisant to, kad didžiąją laiko dalį praleisdavau salėje su rakete rankoje.
Gediminas: O domėtis mada brolis paskatino ir mane – ilgainiui pats ėmiau ieškoti įdomesnių detalių, grožio aplinkoje. Man tai irgi tapo labai svarbu.
Abu su broliu labai mėgstame stebėti žmones, ypač oro uostuose ar užsienio kavinėse. Vertiname ne tik savo sportinius pasiekimus, bet ir galimybę per sportą pažinti skirtingų kultūrų žmones, jų aplinką.
Kęstutis: Šis derinys – būti sporto pasaulio atstovu ir lygiagrečiai liestis prie mados – man labai patinka. Šiuo metu esu kelių tarptautinių mados ženklų ambasadorius, su kostiumų meistru Andriumi Sergejenka per vyrų mados savaitę Vilniuje planuojame pristatyti kolekciją.
Esu ir podiumu ėjęs, kartais tenka padirbėti fotomodeliu. Svajoju sukurti sportinių badmintono drabužių kolekciją. Skirtingos sritys praturtina asmenybę.
– Ar kada nors buvo minčių mesti sportą?
Gediminas: Niekada nebuvome praradę noro sportuoti ir iki šiol jis niekur nedingsta.
Kęstutis: Kita vertus, turėjome daug galimybių pasiduoti. Brolis karjeros pradžioje, būdamas 21-erių, turėjo rimtą traumą ir dvejus metus neišėjo į aikštę. Turbūt daugelis būtų pasitraukę, bet jis grįžo. Tam reikia milžiniškos valios ir fizinių pastangų.
Aš irgi patyriau traumų, buvau operuotas. Kaip ir broliui, man buvo plyšę kryžminiai kelio raiščiai. Tai galėjo paskatinti mesti sportą, bet mes traumas priėmėme kaip dar vieną iššūkį.
Gediminas: Būtent tuo metu, kai negalėjau žaisti, baigiau turizmo ir sporto vadybą tuometinėje Kūno kultūros akademijoje (dabar – Lietuvos sporto universitetas), vėliau tapau Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) magistru. Broliui buvo sunkiau dėl mokslų, nes jis neturėjo tam laiko.
Kęstutis: Vis dar esu studentas, bet šiemet jau ketinu VDU baigti ekonomikos studijas.
Tai neįprasta specialybė sportininkui, bet kaip tik dabar man tokios žinios labai praverčia.
