Antro vaiko besilaukiantys Šarūnas ir Laura Mazalai veja slogias mintis

Šarūnas (28 m.) ir Laura (26 m.) Mazalai iki vasaros vidurio norėtų turėti daugiau ramaus laiko, nes tuo metu į pasaulį pasibels antra atžala. Bet ramybė – ne jų būdo savybė. Mamų radijo įkūrėja ir sporto žurnalistas, be tiesioginių darbų, turi ir kitos veiklos. Prieš tris mėnesius pora sostinėje atidarė restoraną, o prieš dvi savaites vyras pradėjo skaityti paskaitas Vilniaus universitete. Kaip jie viską spėja?

L.Mazalienė dažnai padėkoja vyrui Šarūnui už palaikymą šeimai sunkiais momentais.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
L.Mazalienė dažnai padėkoja vyrui Šarūnui už palaikymą šeimai sunkiais momentais.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
L.Mazalienė dažnai padėkoja vyrui Šarūnui už palaikymą šeimai sunkiais momentais.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
L.Mazalienė dažnai padėkoja vyrui Šarūnui už palaikymą šeimai sunkiais momentais.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
L.Mazalienė dažnai padėkoja vyrui Šarūnui už palaikymą šeimai sunkiais momentais.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
L.Mazalienė dažnai padėkoja vyrui Šarūnui už palaikymą šeimai sunkiais momentais.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (3)

Ligita Valonytė („Lietuvos rytas“)

Feb 19, 2017, 9:56 AM, atnaujinta Apr 9, 2017, 7:27 PM

Susidaro įspūdis, kad visus gyvenimo įvykius Šarūnas ir Laura kruopščiai planuoja. 2013-aisiais draugų vakarėlyje Vilniuje susipažinusi pora susižadėjo 2015 metais keliaudami po Braziliją.

Po penkių mėnesių Šarūnas ir Laura susituokė – vestuves iškėlė sostinės Bernardinų sode. Šiuo metu jie augina pusantrų metų Deimilę ir dar laukia šeimos pagausėjimo.

Sutuoktiniai 2016-ųjų gruodį atidarė restoraną „Vaflių namai“. Verslas vilniečiams tapo nemenku iššūkiu, nes abu neturėjo tokios veiklos patirties.

Bičiuliai Mazalams sakydavo, kad darniems santykiams nemenku išbandymu tampa vaiko gimimas. Bet tai juodu nesunkiai išgyveno, nors pirmagimei buvo nustatyta įgimta dešinės akies katarakta.

Kūdikiui buvo atlikta akies operacija, po jos mažylė dažnai stebima medikų. Vaiko ligą tėvai priėmė kaip likimo siųstą ženklą ir su tuo susitaikė.

Verslo kūrimas Mazalams tapo didesniu išbandymu, negu jie tikėjosi. Laura ir Šarūnas dabar netgi daugiau ginčijasi, ko anksčiau nė nebūdavo. Kad būtų mažiau pykčių, pora neišvengiamai turėjo pasidalyti darbus.

Laura tapo atsakinga už receptus, darbuotojus ir renginius, Šarūnas rūpinasi ūkiniais reikalais – užsakymais, įranga ir jos priežiūra.

Ar sutuoktiniai labai kruopščiai planuoja dienotvarkę?

Laura: Man atrodo, kad kaip tik nieko neplanuojame.

Šarūnas: Manau, viskas vyksta atvirkščiai.

– Bet žiūrint į jūsų gyvenimo įvykių seką akivaizdu, kad pirma įvyko sužadėtuvės, po to – vestuvės, o po jų susilaukėte dukters.

Laura: Bet povestuvinė kelionė įvyko daug anksčiau negu vestuvės, todėl atrodo, kad viskas vyksta atvirkščiai.

Šarūnas: Išvykome į Braziliją mėnesiui. Tokios kelionės labai norėjome, ilgai derinome maršrutą. Tai buvo tarsi medaus mėnuo, nors šios kelionės metu susižadėjome. Povestuvinės kelionės nebuvo, nes ją surengėme prieš vestuves. (Juokiasi.)

Laura: Sunku būtų ką nors kruopščiai planuoti, nes mums jeigu šauna idėja į galvą, mes ir imamės ją įgyvendinti.

Tas pat buvo ir su vestuvėmis. Kai Šarūnas pasipiršo, neplanavome tais pačiais metais tuoktis. Bet vasaros pradžia buvo tokia graži, nutarėme neatidėlioti vestuvių. Joms pasirengėme per mėnesį ir viskuo buvome patenkinti. Nenorėjome bažnytinės santuokos, pasirinkome netradicinę vestuvių ceremoniją Bernardinų sode.

Santuoka buvo įregistruota ant Belvederio kalnelio netoli fontano – tą vietą papuošėme gėlių arka, pasikvietėme artimiausius žmones. Pabuvome porą valandų visi drauge, ir šventė pasibaigė.

– Abu esate žemaičiai. Ar garsiai namuose ginčijatės?

Šarūnas: Nerėkaujame, bet kaip žemaičiai principų kartais pasilaikome. Abu mėgstame nenusileisti vienas kitam.

Laura: Mano Zodiako ženklas – Jautis, todėl turiu stiprius ragus. Mano ir Šarūno nuomonės dažnai išsiskiria, nes jis vienaip mato kai kuriuos dalykus, aš – kitaip. Tai paūmėjo sukūrus bendrą verslą, nes iki tol viskas buvo gražu.

Visi sakė: palaukite, gims vaikas ir visos problemos prasidės.

Bet buvo akivaizdu, kad esame sukurti būti kartu, auginti vaikus drauge, nes jokių diskusijų dėl šeimos vertybių nekilo. Bet kai atsirado verslas, prasidėjo nuolatiniai ginčai tiek darbe, tiek namuose.

Šarūnas: Aš – Dvyniai, todėl esu paprastesnis, kartkartėmis nusileidžiu.

– Ar jums trūko veiklos, pinigų, kad nėrėte į verslą?

Šarūnas: Stigo veiklos. Gargžduose gyvenantys mano tėvai neseniai atidarė blyninę. Jie kepa šiek tiek ir vaflių. Šis skanėstas – labai gardus, lankytojai juos greitai išgraibsto. Pamanėme, kad tai – puiki idėja, juk Vilniuje nieko panašaus nėra. Todėl nutarėme atidaryti „Vaflių namus“ sostinėje.

Laura: Su Šarūnu esame iš tų žmonių, kuriems veiklos kasdien reikia vis daugiau. Draugai jau vėl klausia: ėmėtės verslo, tai kuo dar nustebinsite?

Jiems atsakau: „Šarūnas nuo vasario pradėjo dėstyti sporto žurnalistiką Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto studentams.“ Visi aiktelėjo: „O, ką jūs vėliau sugalvosite?“

Įsitikinome, kad kuo daugiau apsiimame darbų, tuo daugiau jų ir nuveikiame. Tuo abu džiaugiamės.

Šarūnas: Paskaitos institute – naujas iššūkis. Juos reikia visada priimti, nes tai suteikia patirties.

– Bet tenka viena ranka prižiūrėti verslą, kita – rūpintis šeima. Kaip spėjate?

Laura: Abu į verslą stengiamės įmerkti abi kojas – aš restorane sukuosi nuo ryto iki tol, kol auklė gali pabūti su dukra, o Šarūnas iš televizijos laksto į „Vaflių namus“. Taip nuolat ir migruojame po miestą.

Šarūnas: Džiaugiamės, kad smaližiai surado mus, – savaitgaliais restoranas tampa tarsi vaikų darželiu, nes čia daugiausia apsilanko šeimos su atžalomis.

Jeigu tuo metu užsuka poros romantiškai pavakarieniauti, gal nelabai jaukiai jaučiasi, kai aplinkui zuja vaikai. O darbo dienomis atmosfera kitokia, nes vaikų būna mažiau.

Laura: Nesitikėjome šeimų antplūdžio – nemanėme, kad Vilniuje yra tokių vietų trūkumas. Norėjome, kad ta vieta būtų pritaikyta šeimoms, todėl čia yra kūdikių pervystymo stalas, žaidimų aikštelė.

– Matyt, užčiuopėte aukso gyslą, kuri galėtų sukrauti nemenką turtą.

Laura: Apie apčiuopiamą naudą dar taip drąsiai nesvarstome. Kitiems dažnai atrodo, kad jeigu esi verslininkas, pinigėliai kapsi iš dangaus.

Iki to mums dar toli. Šiuo metu reikia daug dirbti.

Šarūnas: Tikimės, kad tai, ką investavome, sugrįš per penkerius metus.

– Kai šeimą papildys antra atžala, ketinate tokiu pat tempu rūpintis ir verslu?

Laura: Vieną dieną tai atrodo vienaip, kitą – kitaip. Deimilė buvo ramus kūdikis. Aš galėjau daug laiko skirti darbui. Be to, Šarūno darbo grafikas buvo labai lankstus, todėl nemažai padėjo auginant dukterį. Kol Deimilei nesukako vieni metai, neturėjome auklės, nes abu spėdavome ja pasirūpinti.

O dabar dar neįsivaizduoju, kaip seksis, kai gims antras vaikas. Man kol kas tai – savotiška mistika.

Kūdikis gims vasarą, kai nebus didelio darbymečio. Matyt, truputį paatostogausime, o rudenį bus aiškesnė situacija. Jeigu vaikutis bus ramus, bandysiu vieną koją įkelti į restoraną. O jeigu ne – surasime išeitį.

Šarūnas: Verslą reikia prižiūrėti, tačiau nereikia restorane ištisai sėdėti, jeigu veikla jau įsibėgėjusi. Neseniai priėmėme naują vadovą, kuris didžiąją darbų dalį nuo mūsų pečių nuėmė.

Laura: Buvome užsidegę, kad patys galime viskam vadovauti, bet po mėnesio supratome, kad trūksta žinių. Ieškojome žmogaus, iš kurio galėtume dar ir patys pasimokyti.

Tas žmogus sykį atėjo mūsų pakonsultuoti, ir jam pasiūlėme padirbėti pas mus. Tai – atsitiktinė pažintis. Nors manėme, kad gero vadovo niekaip nerasime. Gal tai – likimas. Labai juo džiaugiamės, tikimės, kad bus dešinioji ranka.

– Ne tik verslas, bet ir dukters liga jums – nelengvas išbandymas. Tačiau toks likimas jūsų neišblaškė į skirtingas puses.

Laura: Pasiskaitau internete istorijų, pasakojančių, kaip šeimoje ištikus sunkumams vyrai palieka moteris. Man tai nesuprantama.

Kai gimė dukra, Šarūnas buvo stiprioji šeimos grandis, todėl aš visada jaučiau: kad ir kas nutiktų, viskas susiklostys gerai. Neabejojau, kad privalau vyru tikėti, juk pagimdžiusi moteris tampa daug emocionalesnė.

Šarūnas buvo šalia tuo svarbiu metu, kai keturių mėnesių Deimilei teko operuoti nesveiką akį. Operacija buvo atlikta Kauno klinikose, todėl Šarūnas kasdien mėnesį iš Vilniaus važinėjo mūsų lankyti.

Pamenu, visi tuo metu laukė Kalėdų, o mes su mažyle buvome ligoninėje. Didžiausia dovana, gauta iš gydytojų, – jie vienai dienai mus išleido grįžti namo, kad sutiktume Kalėdas.

Ta liga ne tik mus sustiprino, bet ir pakeitė požiūrį į šeimą – įvertinome, kiek svarbūs visi artimieji.

Mažylei buvo atlikti genetiniai tyrimai, ir nepasitvirtino, kad ligą ji būtų paveldėjusi. Kūdikiui augant įsčiose galbūt sutriko akytės vystymasis. Tokias prielaidas daro gydytojai. Jie pastebėjo, kad tokia tendencija – bendra, nes kai kam neišsivysto stuburas ar kas nors kita.

Metus esame ramūs dėl dukrytės sveikatos, tikimės, kad ir toliau viskas klostysis gerai. Ir mes patys daug darome, kad vaikas gyventų visavertį gyvenimą: kasdien apie penkias valandas dengiame kairę sveiką dukters akį, kad dešinė, operuota, dirbtų.

– Ar laukdamiesi antro vaiko neturite baimių?

Laura: Šarūnui galbūt nėra baimių, bet man, moteriai, yra kitaip. Juk kai kartą kas nors nutinka, visada aplanko mintis, jog tai gali nutikti ir antrąkart.

Tačiau stengiuosi nuvyti tokias mintis. Manau, kad gali prisišaukti blogą lemtį, jeigu labai daug mąstai apie kai kuriuos dalykus.

Gimus Deimilei socialiniame tinkle buvau įsitraukusi į įvairias grupes, kuriose mamos dalijasi istorijomis apie vaikų ligas, kur galima aukoti pinigų sergantiems mažyliams.

Bet neseniai nustojau sekti tų žmonių istorijas – atsitraukiau nuo slogių emocijų. Laukdamasi kūdikio jautriai reaguoju į vaikų sveikatos problemas.

Šarūnas: Negalvoju apie tai, kad gali kas nors bloga nutikti. Aš taip pat manau, kad neigiamos mintys gali pritraukti blogį. Mes tikimės geriausio.

Laura: Neseniai perskaičiau knygą, kurioje rašoma, kaip dvasios pasirenka tėvus ir per vaikus ateina į pasaulį. Kartais pagalvoju, kad į mūsų šeimą turėjo ateiti būtent toks vaikas, kokį turime.

Juk gimė vaikas su iššūkiu. Deimilė gimdama atsinešė ir žinutę, kad mes ją kam nors papasakotume ir ką nors padrąsintume. Labai daug laiškų sulaukiu iš motinų, kurios augina vaikus, turinčius įvairiausių sveikatos bėdų.

Jos dėkoja, kad dalijamės patirtimi, kuri jas įkvepia. Juk laimė ne visada būna spindinti. Guodžia tai, kad su didelėmis bėdomis galima susitvarkyti.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.