Kai Patrickas Amerikoje susitinka sėsliai gyvenančius bičiulius, daugybę metų dirbančius tame pačiame biure, nuoširdžiai jų gailisi.
„Negalėčiau taip gyventi. Juk gyvenimo saulėlydyje norėsis prisiminti ne kasdienę rutiną, o nuotykius, kurių mums suteikia nauji kraštai, įdomūs žmonės“, – sakė fotografas, Lietuva susidomėjęs tada, kai perskaitė rašytojo Czeslawo Miloszo knygas.
Nuo 2012 metų Patrickas su sutuoktine iš Rusijos Jelena gyvena Lietuvoje. Pora, neturinti jokių prigimtinių sąsajų su šiuo kraštu, džiaugiasi Vilniaus senamiestyje įsigiję butą, mokosi lietuvių kalbos.
Keliauti mėgstantis ir keliasdešimt šalių aplankęs fotografas prisipažino net metus iš Lietuvos neiškėlęs kojos.
„Matyt, man tikrai čia patinka“, – svarstė vyras.
Su fotoaparatu Patrickas nesiskiria net eidamas į parduotuvę. Fotomenininko dėmesys krypsta į detales: vėliavos laikiklį, skelbimų lentą, šešėlį ant lango, balionus, ryškias taros dėžes, praeivius.
Neseniai sostinės meno galerijoje „Arka“ buvo surengta P.Murphy fotografijų paroda „Prabėgomis“. Didžioji dalis vaizdų įamžinti Rusijoje, JAV ir Lietuvoje.
„Ar tai būtų langas, pastebėtas išėjus iš namų tvarkyti reikalų, ar turistų pamėgta vieta pakeliui į tolimą šalį. Šios nuotraukos nebuvo specialiai surežisuotos. Vaizdai pastebėti ir pagauti panašiai kaip laukiniai žvėrys medžioklėje, – savo darbo stilių apibūdino amerikietis. – Aplinkiniams gali pasirodyti keista, kad eidamas į prekybos centrą pasiimu fotoaparatą. Gali būti sunki diena, bet kai nufotografuoji ką nors įdomaus – iškart pagerėja.“
Nuo pat vaikystės fotografuojančiam P.Murphy daugkartinis gyvenamosios vietos keitimas paliko savitą kūrybos atspaudą. Daugybėje nuotraukų užfiksuotas su nuostaba į pasaulį žvelgiančio žmogaus žvilgsnis.
Neprisirišimą prie vienos vietos Patrickas irgi atsinešė iš vaikystės. Jis gimė pietinėje JAV dalyje, Tenesio valstijoje. Vėliau su tėvais ne kartą kraustėsi.
„Mano tėvas buvo žinomas profesorius Amerikos pietuose, palaikantis juodaodžių teises. Tuo metu vyko aršus rasinis pasipriešinimas, nepalaikantis juododžių lygiateisiškumo, tad tėvui tai trukdė karjerai, todėl mes buvome priversti išvykti į Amerikos šiaurę, vėliau kraustėmės dar ne kartą“, – pasakojo P.Murphy.
Patrickas vidurinę mokyklą lankė net keturiose valstijose – Misisipėje, Misūryje, Kentukyje, Merilande.
Vėliau amerikietis baigė Yale’io ir Šiaurės Karolinos universitetus.
„Lankiausi 46 Amerikos valstijose iš 50. Turėjau vairuotojo pažymėjimą septyniose skirtingose valstijose“, – sakė fotomenininkas.
P.Murphy 1983 metais atvyko į Maskvą pagal universitetų mainų programą. Vėliau Rusijoje dirbo net 18 metų – nuo 1994 iki 2012 metų.
– Kaip amerikietis susidomėjo Rusija?
– Keliavimas buvo mano kraujyje nuo mažens. Man sunku ilgai išbūti vienoje vietoje. Pirmasis mano aukštasis išsilavinimas – anglų literatūros diplomas. Bet dar mokykloje papildomai mokiausi prancūzų ir rusų kalbų. Širdies gilumoje tikėjausi kada nors pamatyti Prancūziją ir Rusiją.
Rusų kalbą dėstė mokytoja, kilusi iš Latvijos sostinės Rygos. Ji rinko mokinių kursą, o kad susidarytų reikiamas jų skaičius, draugai įkalbėjo mane prisidėti prie jų. Tai buvo lemtinga.
Vėliau universitete rusų kalbos mokė profesoriai, po Antrojo pasaulinio karo emigravę į Ameriką. Jie man įskiepijo susidomėjimą rusų klasikais.
Taip pat turiu ir teisininko diplomą. Dirbau teismų sistemoje, o 1983-aisiais buvau pakviestas dalyvauti Maskvos valstybinio universiteto mainų programoje.
– Tuo metu tai buvo pats Šaltojo karo įkarštis. Ar nebuvo sunku žmogui iš demokratinės šalies įvertinti sovietų keistumus?
– Nebuvo sunku tiems, kurie mokėjo kalbėti rusiškai. Buvo nedaug amerikiečių, gyvenančių Sovietų Sąjungoje.
Gyvendamas Čikagoje susipažinau su rusų emigrantais. Atvykęs į Sovietų Sąjungą kaip turistas susitikau su emigrantų giminėmis ir draugais. Lankiausi tuomečiame Leningrade, Maskvoje. Buvau nuvykęs į Tulos sritį, Jasnaja Polianą, garsaus rašytojo Levo Tolstojaus gimtinę. Labai mėgstu jo kūrybą.
Po to buvo stažuotė Maskvoje, trukusi vienuolika mėnesių. Man nebuvo svarbūs materialiniai dalykai – domino tik rusų kultūra. Mokiausi kalbos ir norėjau savo akimis pamatyti tikrąją šalį, ar tiesa tai, apie ką rašoma laikraščiuose.
– Su kokiomis kuriozinėmis situacijomis susidurdavote?
– Gyvenau pagerintame universiteto bendrabučio korpuse, gaudavau 140 rublių stipendiją. Man visko užteko.
Maistui nesu perdėtai išrankus. Kai kartą valgykloje man su draugais pasiūlė karvės tešmenį, aš ramiai reagavau ir valgiau. Kiti prie stalo sėdintys amerikiečiai nedrįso ragauti patiekalo.
Kai kurie vietos žmonės su užsieniečiais vengė bendrauti, nes bijojo valdžios teroro. Jie atsiprašinėdavo negalintys manęs pakviesti į namus, nes jei paaiškėtų, kad pas juos svečiavosi liaudies priešas, būtų atleisti iš darbo.
Todėl dažniausiai su bičiuliais bendraudavome universitete arba kavinėje. Kartą, kai apsilankiau vieno pažįstamo darbovietėje, jis pasakė, kad užsieniečiai, ypač iš Vakarų pasaulio, neturi teisės čia būti, todėl įspėjo: jei jo viršininkas užkalbins, turiu sakyti, kad esu Petia iš Estijos.
Draugavau su amerikiečiais žurnalistais, dirbančiais Maskvoje. Kartą atvyko garsus amerikietis, televizijos kanalo CNN įkūrėjas Tedas Turneris. Maskvoje jis turėjo savo kompanijos filialą.
Vizito metu aš jo kompaniją lydėjau kelias dienas. Po vienos vakarienės su T.Turneriu išėjau susitikti su vietos bičiuliu ir jis pasakė, kad esu sekamas, mat jį buvo iškvietęs saugumas ir kamantinėjo, kodėl susitiko su manimi.
Negaliu pasakyti, ar buvau sekamas nuolat. Tačiau buvo akimirkų, kai jausdavausi šiek tiek nejaukiai. Kartą fotografavau gatvėje ir pripuolę milicininkai atėmė iš manęs juostelę. Nebuvau naivus, žinojau, kad per didelis atvirumas ten nepageidautinas.
1984 metais be leidimo buvau nuvažiavęs į Taliną ir miegojau mašinoje, nes pagal vizos sąlygas neturėjau teisės būti Baltijos šalyse, tad negalėjau užsisakyti viešbučio.
Kai baigėsi stažuotė, grįžau į Jungtines Valstijas. Netikėjau, kad kada nors Rusijoje bus didelių reformų.
– Antrą kartą į Rusiją grįžote jau kritus sovietinei uždangai.
– Kai 1994 metais buvo pasiūlytas darbas Maskvoje, susidomėjau. Buvo renkami žmonės dirbti su Jungtinių Valstijų finansuojamomis programomis, kuriomis buvo siekiama pagerinti Rusijos verslą, ekonomiką, teisinius klausimus.
Gyvendamas Rusijoje išvažinėjau šalį nuo Baltosios iki Juodosios jūros, nuo Kaliningrado iki Sachalino.
– Rusijoje sutikote ir savo žmoną Jeleną. Ar pažintis buvo romantiška?
– Tai nutiko seniai. Jelena kilusi iš Tulos, bet studijų metais per vasaros atostogas dirbo Jasnaja Polianos muziejuje. Kai pas mane atvyko tėvai, aš juos nuvežiau į L.Tolstojaus gimtinę. Ekskursiją mums vedė Jelena.
Yra išlikusios tą dieną darytos nuotraukos. Vėliau vėl atsitiktinai susitikome. Mūsų draugystė su pertraukomis truko daugiau kaip dešimt metų. Mažiau nei prieš dešimtmetį susituokėme.
– Kodėl, kai Maskvoje baigėsi jūsų darbo sutartis, negrįžote į Jungtines Valstijas, bet nutarėte kraustytis į jums svetimą Lietuvą?
– Yra toks anekdotas. Pasakojama, kad žmogus iš Sovietų Sąjungos emigravo į Ameriką. Po to grįžo į gimtinę, o po kiek laiko vėl išvyko į Ameriką. Po daugybės kraustymųsi vienas muitininkas paklausė, kodėl jis niekaip neapsisprendžia, ar nori būti Amerikoje, ar Sovietų Sąjungoje. Žmogus paaiškino: „Ir vienur, ir kitur – mėšlas. Vienas gėris – persėdimas Paryžiuje.“ (Juokiasi.)
Galima sakyti, kad mano gyvenimo persėdimas yra Vilniuje. Ir šis sustojimas jau trunka ketverius metus. Man čia labai patinka.
Dar gyvendamas Maskvoje susidomėjau Lietuvos istorija, skaičiau čia gimusio Cz.Miloszo atsiminimų knygas. Pirmąkart į Vilnių atvykau prieš 15 metų – Gedimino kalnas dar buvo apaugęs medžiais.
Jelena čia pirmą kartą apsilankė 2010 metais. Nuo vaikystės ji svajojo paviešėti Vilniuje. Jos tėvas 1980 metais kelioms savaitėms buvo atvykęs į komandiruotę ir parvežė turistinių bukletų, gintaro.
Kai pasiūliau įsikurti Vilniuje, Jelena neprieštaravo. Nenorėjome gyventi Amerikoje. Dar prieš kelerius metus padariau išvadą, kad ginklų paplitimas Amerikoje tampa vis didesnė problema ir darosi vis nesaugiau.
Kai draugai amerikiečiai sako, kad Lietuvoje pavojinga gyventi, aš jiems paaiškinu, jog čia nėra buvę masinių žudynių, pavyzdžiui, kino teatre, turguje ar pramogų centre. Taigi Amerikoje yra savų minusų.
Vienu metu norėjau išvykti į Kolumbiją ir su broliu ten nusipirkti namus. Mano brolis kalba ispaniškai ir seniai domisi ispaniškuoju pasauliu taip, kaip aš Rytų Europos šalimis.
Bet brolis man paaiškino, kad Kolumbijoje niekas nekalbės nei angliškai, nei rusiškai, tad turėsiu išmokti ispaniškai, todėl Lietuva kalbos atžvilgiu buvo tinkamesnė.
Nors Vilniuje su žmonėmis susikalbame angliškai arba rusiškai, vos čia apsigyvenę ėmėme mokytis lietuvių kalbos. Geriau pažinti Lietuvos sostinę man padeda ir fotoaparatas.
Mėgstu klaidžioti Senamiesčio gatvėmis ir fotografuoti. Neturiu automobilio, daug vaikštau pėsčiomis.
Mudu su Jelena Lietuvoje dirbame vertėjais, aš mokau žmones anglų kalbos, taip pat turistams nuomojame butą.
– Ar gali būti, kad po kelerių metų vėl kelsite sparnus ir atsidursite kokioje nors nepažįstamoje vietoje?
– Kol kas keisti miesto neketiname, bet kelionių planų turime įvairių.
Pernai lankėmės Albanijoje, norėtume nuvykti į Iraną. Troškimą nuolat ieškoti naujų vietų man, matyt, įžiebė vaikystės kelionės su šeima kraustantis iš vienos vietos į kitą.
Kai septynerius metus padirbau Vašingtone, man nusibodo – išvykau į provinciją, kur gyveno apie 30 tūkstančių žmonių. Iš ten atsidūriau Maskvoje. Man įdomu ir ten, kur 30 tūkstančių gyventojų, ir ten, kur 13 milijonų.
