Televizijos laidų prodiuserė ir dainų tekstų autorė R.Lukoševičiūtė-Daudienė su vyru baldininku Mariumi kas antrą dieną pluša treniruoklių salėje. Pavasarį pora nori pasitikti žvalūs, o Rūta – dar ir dailesnių kūno formų.
„Laukiame vasaros, kai prasidės maudynės ežere, tinklinio sezonas“, – apie aktyvų laisvalaikį užsiminė sportą mėgstantis M.Dauda.
Rūta pasidžiaugė nemažu šeimos automobiliu, į kurį gali susėsti jie ir draugai, o į bagažinę telpa tinklinio aikštės tinklas.
Todėl šiltasis sezonas šeimai taip pat turėtų būti sportiškas.
Nacionalinės „Eurovizijos 2017“ atrankos vykdomoji prodiuserė ir kulinarijos laidos „Virtuvės istorijos“ vedėja R.Lukoševičiūtė-Daudienė su darbu susijusius pomėgius dažnai pritaiko kasdienybėje.
Važiuodami automobiliu Rūta su vyru mėgsta padainuoti – Marius užleidžia ispanišką muziką, ir juodu traukia temperamentingas dainas.
O kulinarija Rūtai – būtinybė. Dukrą iš ankstesnių santykių turinti moteris įpratusi namuose ruošti valgį keliskart per dieną. Juolab dabar jai virtuvėje talkina Marius ir ūgtelėjusi Lėja.
– Nuo vestuvių praėjo penki mėnesiai. Kas po jų pasikeitė?
Marius: Viskas keičiasi kasdien, tačiau tik į gera.
Kiekvieną dieną vis labiau vienas kitą mylime ir džiaugiamės vienas kitu.
Rūta: Atrandu visokių smagių dalykų, tarkim, jau žinau, kokią kiaušinienę jis mėgsta – kiaušinis neturi būti iki galo iškeptas.
Tokius niuansus sužinai po vestuvių, o ne prieš jas. Tais atradimais gyvenu kiekvieną dieną. Tai kasdienybei suteikia žavesio.
– Kiek laiko iki vedybų truko jūsų draugystė?
Marius: Pažįstami buvome metus, o draugavome penkis mėnesius.
Toks variantas patikimesnis nei ilgos draugystės. (Juokiasi.)
Rūta: Aš anksčiau iš viso bijojau vestuvių. Man atrodė: kokie turėtų būti žmonės išprotėję, kad tuoktųsi.
Po to, kai sutikau Marių, pagalvojau, kad ta išprotėjimo stadija – „fainiausia“. (Juokiasi.) Jam pasakiau: „Taip.“
– Ar po vestuvių atsiskleidė naujų charakterio savybių, kokių nors įpročių?
Marius: Jei kas ir atsiskleidė, dėl to tik vienas kitą labiau suprantame ir tų savybių neišskiriame. Jos netrukdo gyventi kartu. Daugiau surandame teigiamų bruožų nei neigiamų. Juk svarbu rasti daugiau vienas kito privalumų, kad galėtume dviese kartu ką nors veikti.
– Kokie didžiausi jūsų privalumai?
Marius: Kad ir sportas. Drauge treniruojamės sporto salėje. O praėjusią vasarą praleidome su draugais prie ežero. Tuomet vaikas pagaliau pradėjo lipti į ežerą, o anksčiau to niekada nedarė. Pernai triskart vykome atostogauti į Šventąją.
Rūta: Į Šventąją vykome su mano tėvais ir dukryte.
Daug keliaujame – po vestuvių buvome Švedijoje, ilsėjomės Egipte. Netrukus planuojame atostogauti Tenerifėje.
Viską darome kartu – tai labai smagu.
Pradėjome kartu ruošti valgį. Virtuvėje išsitenkame trise – kiekvienas prisideda prie patiekalo gaminimo.
Mes turime tradiciją sekmadienį kepti čirvinius blynus, norime ar nenorime, vis vien kepame. Aš ruošiu tešlą, dukra ją plaka.
Kadangi keptuvė padėta aukštai, vyras ją nukelia. Jis įjungia viryklę, pakaitina keptuvę su aliejumi.
Kartu kepti ir valgyti – didelis džiaugsmas.
– Jūsų skoniai sutampa?
Rūta: Nepatikėsite, bet viskas sutampa. Net kai į kavinę nueiname, dažnai nesitarę užsisakome tuos pačius patiekalus.
Dukra anksčiau nemėgo nemažai produktų, tačiau Marius sugeba ją įkalbėti paragauti.
Anksčiau ji nevalgė rūkytos dešros ir žuvų, pistacijų, o paragavo ir nudžiugo, kad skanu.
Matyt, man neužtekdavo kantrybės ją įkalbėti paragauti ko nors nauja.
– Kaip dukra vadina jūsų vyrą?
Rūta: Mariumi, bet keletą sykių yra pavadinusi ir tėčiu. Pavyzdžiui, mokykloje mokytojai užsiminė: „Mano tėvai turi tuoj atvažiuoti.“
Skambino kartą mokytoja ir teiravosi: „O kur Lėjos tėtis? Lėja sakė, kad jos tėtis atvažiuos.“
– Lėja norėtų turėti brolį ar seserį?
Marius: Ji pradėjo sapnuoti kūdikius. (Juokiasi.). Vieną kartą pasakojo, kad sapnavo, kaip ant rankų laiko vaiką.
Neseniai pasakojo kitą sapną: lietė mamos pilvą, kuriame spardėsi vaikas.
Man atrodo, kad ji labiau nori turėti brolį, nes su sesute reikėtų dalytis rūbais, žaislais. O ji nenori savo daiktais dalytis.
Rūta: Kūrėme šeimą dėl to, kad planuojame turėti vaikų. Juk ne šiaip sau suėjome, kad būtume tik vyras ir žmona. Susilaukti vaikų – normalu.
– Dukters tėvas už jus buvo jaunesnis 8 metais, sutuoktinis – 16-a. Ar jums labiau patinka jaunesni vyrai, ar tiesiog toks jūsų likimas?
Rūta: Apima jausmas, kad toks likimas. Aplink mane visada būdavo tik jaunesni. Giminėje nesu vienintelė, turinti jaunesnį vyrą.
Mano senelis buvo šiek tiek jaunesnis už močiutę. Matyt, tai – giminės bruožas.
Marius: Tais laikais, kai tuokėsi tavo seneliai, nebuvo populiaru vyrui vesti vyresnę moterį.
– Ar nesijaučiate po žmonos padu?
Marius: Tikrai ne. Juk mes viską darome kartu, nėra čia ko manęs vaikyti.
Nėra jokio spaudimo. Visur einame ir važiuojame kartu – drauge apsiperkame, kartu net šunį vedžiojame.
Rūta: Torą pasiėmėme iš prieglaudos. Visaip būna – ir dviese su ja einame pasivaikščioti, kartais aš tingiu.
Marius: Aš labai norėjau šuns. Kadangi Rūtos norai sutampa su mano, dabar turime augintinę.
– Esate romantiški?
Marius: Gėlių Rūtai kartais dovanoju. (Juokiasi.). Ji pasako, kokių nori, tuomet nuperku.
Rūta: Namuose visada būna pamerkta gėlių. Aš jas labai mėgstu. Dažniausiai būna taip, kad einame iš prekybos centro ir prie išėjimo būna gėlių – aš išsirenku puokštę.
Vyras sako: „Imk mano piniginę, sumokėsi.“
Tokia būna bendra dovana namams – visąlaik ant stalo stovi vaza su gėlėmis.
Marius: Jeigu pradeda vysti, reiškia, kad rytoj bus nauja puokštė.
– Ar pradėję naują gyvenimą kuriate naujus namus?
Rūta: Gyvename senuose namuose, bet ieškome naujų. Ilgokai ieškome, nežinau, kada rasime.
Norisi didesnio buto. Kai pagalvoju, kad automobilio trejus metus ieškojau, butui turbūt šešerių prireiks.
Marius: Ieškojome dvaro, bet niekas neparduoda gero.
Rūta: Dvare galėtume puoselėti daug veiklos: švietėjiškos, socialinės. Norėtume dvare ir gyventi.
– Į porą suėjote iš skirtingų šeimų. Kaip bendraujate su giminėmis?
Rūta: Viskas puiku. Gal jums atrodo, kad taip nebūna, bet taip yra.
Neperspėję Mariaus mamos nuvažiuojame bet kada pas ją į darbą išgerti kavos.
Pas mano tėvus Panevėžyje irgi dažnai lankomės – vieną pirmadienį po pietų visa šeima sėdome į automobilį ir nuvykome jų aplankyti.
Tai buvo Mariaus idėja: sako, važiuojam į Panevėžį!
Anksčiau dirbdavau savęs negailėdama – telefono skambučiai netildavo ir po 21 valandos. Dabar stengiuosi visus reikalus susidėlioti taip, kad viską padaryčiau darbo valandomis. Vakarus noriu leisti su šeima.
– Kai mieste einate kartu, ar pastebite smalsius praeivių žvilgsnius?
Marius: Ojej... (Juokiasi.) Dar priklauso nuo to, kur eini. Jeigu vaikštome po prekybos centrą, pastebiu, kad daug kas į mus žiūri – žvilgsniu sutinka, palydi.
Jeigu tik pagalvosi ir susitelksi į tai, kad žmonės stebi, iš tikrųjų ir išvysi labai daug tų žvilgsnių. O jeigu apie tai negalvosi, net nepastebėsi, žiūri ar ne.
Rūta kartais sako: „Matai, kaip į tave pažiūrėjo? Klausiu: „Kas? „Na, ten sėdi.“ Na, ir kas, kad žiūri. Nepaisau.
Rūta: Į mane žiūri nuolat – buvau netekėjusi ar esu ištekėjusi. Išvydę žinomą žmogų praeiviai pasižiūri, nes jiems smalsu, ar esu pasidažiusi, ar pavargusi, sustorėjusi ar sublogusi, kaip apsirengusi. Visiems įdomu.
Tačiau dažniausiai nebekreipiu dėmesio, bet kartais visai smagu patyrinėti žmonių žvilgsnius. Būna dienų, kad pasijuntu kaip ant podiumo.
Kai po vestuvių turėjome pasus keisti, pasų poskyryje visos tetutės, žiūrėdamos į mus, šypsojosi. Sulaukiame labai daug palaikančių žvilgsnių. Smagu, kad aplinkui sklinda geros emocijos.
Kokie patys esame, taip kiti mus ir priima. Einame per gyvenimą ir šypsomės, nors nesame standartinė pora. Tai, matyt, žmones žavi.
