Mokykloje nebuvo stipresnės ir labiau įsimylėjusios poros nei jų, be to, jiems buvo lemta tapti pūstažandžio vaikelio tėvais. Tačiau prasidėjus jų romantiškiems santykiams, niekas nebūtų pagalvojęs, kad gyvenimą jie taip pat padovanos ir dar šešiems žmonėms, įskaitant ir neįtikėtinai retos veido transplantacijos laukiantį žmogų.
Rudy mirė 2016-aisiais, Lillianai esant 8 mėnesius nėščiai. Moteriai teko priimti širdį veriantį sprendimą. Šiuo metu, jos sūnui laimingai guguojant mylinčios močiutės rankose, moteris prisimena dieną, kai pasikeitė ne tik jų, bet ir keleto kitų žmonių gyvenimai.
Būdama šoke ir tuo pat metu gedėdama savo vyro, Lilliana liko ištikima jo sprendimui tapti organų donoru ir, svarbiausia, tai darė dėl savo greitai į pasaulį atkeliaujančio sūnelio.
„Vėliau parodysiu jam, kiek gyvybių pavyko išgelbėti jo tėčiui“, – sakė ji.
Mokyklos meilė
Kai pora susipažino, Lilliana buvo 11-tokė, o Rudy – 12-tokas. Jie abu mėgo medžioklę, be to, Rudy paprašė Lillianos padėti jam padaryti narvą šuniui. Nuo čia prasidėjo judviejų draugystė, o vėliau įsiliepsnojo ir meilė.
„Jis užaugo kaime, o aš – mieste. Visiškos priešingybės“, – pasakojo tuomet dvidešimtmetė Lilliana, kuri šiuo metu su kūdikiu gyvena Minesotoje.
Besidalinant prisiminimais moters akys prisipildo ašarų, ir toliau ji pasakoja, kad jai patiko Rudy asmenybė. Laiką paaugliai leido kartu bendraudami su judviejų bendrais draugais, ir nieko daugiau nebuvo, tačiau kartą, kai Rudy vyko į medžioklę Nebraskoje, suskambo Lillianos telefonas ir jis ją pakvietė į pasimatymą.
„Šalia manęs jis buvo keistas ir šiek tiek nerangus, tačiau visada išliko savimi, nes nuo manęs neprivalėjo slėpti savo tikrosios asmenybės“, – pasakojo Lilliana.
Kai sulaukė lemtingo skambučio, merginai Rudy jau buvo kritęs į akį.
„Tą savaitę, kol jis buvo medžioklėje, aš laiką leidau viena, tačiau man būnant pamokose jis nuolat rašė žinutes“, – juokėsi moteris.
Laikui bėgant, jų santykiai vis tvirtėjo, kol galiausiai pora nusprendė kartu apsigyventi. Rudy pasipiršo savo mylimajai, kai juodu vaikštinėjo prie ežero. Įsigijus bendrą būstą, moteris suprato, kad Rudy – tas vienintelis.
2015-ųjų spalį, poros 2 metų santykių sukakties proga, jie susituokė, tačiau ne viskas buvo rožėmis klota. Lilliana jau buvo patyrusi vieną persileidimą, o sužinojus, kad laukiasi antro vaiko, nėštumo laikotarpis kėlė ne mažiau streso ne prieš tai buvęs.
Pilvo srityje pajutus skausmus ir dėl to nuvykus pas gydytojus, merginai pranešė, kad jai – gimdos vėžys, tačiau tuo nepatikėjusi Lilliana namuose atliko nėštumo testą, kuris parodė, jog ji laukiasi Leonardo, kuriam dabar jau 8 mėnesiai.
Ji ir Rudy, sužinoję šią naujieną, buvo be galo laimingi. Tuo metu Lilliana dirbo 2 darbus, nes jaunavedžiams buvo sunku sudurti galą su galu.
„Visa tai nutiko taip netikėtai. Sužinojus kūdikio lytį labai džiaugiausi“, – sakė Lillian.
Neapsieita ir be ginčų
Savo vaikeliui juodu planavo laimingą gyvenimą. Tačiau viskas pasikeitė, kai Rudy užslėpta depresija pasiekė kritišką stadiją. Ji žinojo, kad kartais Rudy buvo sunku, bet jokių simptomų, susijusių su jo būklės paūmėjimu, Lilliana nepastebėjo.
„Nemaniau, kad jam taip blogai. Savo jausmus jis laikė viduje ir apie tai nekalbėjo. Štai kodėl nieko neįtariau“, – pasakojo Lilliana.
Ji taip pat prisipažino, kad šeimoje kildavo barnių, tačiau Lillianai ir Rudy broliui ruošiantis įteikti jam 21-ojo gimtadienio dovaną, moters vyras netikėtai nusižudė.
Pora tuo metu susipyko. Lilliana liepė vyrui išeiti į lauką ir atvėsti. Į lenktyninę mašiną, kuri ir buvo skirta Rudy, sodindama savo sūnėną, ji išgirdo šautuvo šūvį.
„Stovėjau visai šalia mašinos, – sakė Lillian ir bandė susikaupti. – Ruošiausi sūnėną pasodinti į mašininę kėdutę, kai išgirdau ginklo garsą. Greitai paskambinau miestelio policijos štabo viršininkui ir pranešiau, kad kuo greičiau atsiųstų greitąją pagalbą. Jis paklausė, ar jos reikia man, ir ar prasidėjo gimdymas, tačiau pasakiau, kad Rudy ką tik nusišovė. Po 45 sekundžių jis jau buvo čia, o dar po 3 ar 4 minučių į vietą atvyko ir greitosios pagalbos automobilis.“
Vyras buvo nuvežtas į vietinę ligoninę. Vėliau su sraigtasparniu jį nuskraidino į už 1,5 val. kelio automobiliu esančią gydymo įstaigą Sju Folso mieste.
Nėščią ir šoką patyrusią moterį taip pat akylai stebėjo medikai. Jie baiminosi, kad moteriai neprasidėtų ankstyvas gimdymas arba, prieš vykstant pasimatyti su vyru, įvyktų komplikacijos. Draugų padėdama, moteris nuvyko į kitą valstiją, kad sužinotų tolimesnius vyro tyrimų rezultatus, tačiau jie nieko gero nežadėjo, ir 2016-ųjų metų birželio 7-ą dieną, antradienį, 14 val. 17 min. Rudy paskelbtas mirusiu.
Lilliana buvo visiškame šoke.
„Negalėjau būti tame pačiame kambaryje. Turėjau išeiti į lauką. Praleidusi ten šiek tiek laiko, grįžau atgal ir atsisėdau. Daugiau nieko nedariau. Apie 17 val. gydytojai prie manęs priėjo ir užmezgė tą lemtingą pokalbį. Aš net nedvejojau, – apie vyro norą tapti organų donoru pasakojo moteris. – Tai buvo jo pasirinkimas, tad neprieštaravau. Kai kartą perregistruojant jo vairavimo pažymėjimą apie tai buvo užsiminta, jis atsakė: „O koks gi skirtumas?“. Jei jis jau tapo donoru, tai jo pasirinkimas, ir man nebeliko nieko kito.“
Organų donorystė po mirties
Organų donorystės įstatymai visose 50 valstijų Amerikoje teigia, kad organų donoro pasirinkimas negali būti pakeistas šeimos narių, tad šis procesas lengvesnis tampa visiems jo artimiesiems bei medikams. Kai tik pacientas yra arti mirties, ligoninė informuoja vietines organų donorystės organizacijas, šiuo atveju „LifeSource“. Dirbdami kartu su artimaisiais ir donorų laukiančiais asmenimis, jie parenka tinkamą variantą, be to, kiekvienas donoras yra patikrinamas, kad kuo daugiau jo kūno dalių būtų galima padovanoti kitiems. „LifeSource“ vadybininkė Robecca Ousley teigė į ligoninę atvykusi jau po Rudy mirties ir iškart bendravusi su jo artimaisiais. Galimiems organų donorams atliekami organų (širdies, inkstų, kepenų ir kt.), akių ir raumenų audinių skenavimai, be to, jiems atliekami ir kitokie sudėtingesni tyrimai, kurių reikia norint transplantuoti organus, pavyzdžiui, rankas ar veidą, sudarytus iš įvairių audinių, tokių kaip oda, kaulai, raumenys, kraujagyslės, nervai ar netgi nagai ir dantys.
Rudy tapo vienos iš sudėtingiausių ir rečiausių veido transplantacijos donoru. Tokia donorystė skiriasi nuo įprastų, nes reikalauja daugybės įgaliojimų iš šeimos narių.
Būdama netoli gimdymo ribos ir vis dar neatsigavusi po vyro mirties, Lilliana buvo įpareigota išsaugoti kuo daugiau žmonių gyvybių, kad vieną dieną savo sūnui galėtų papasakoti, kokį žygdarbį atliko jo tėtis, tačiau apie veido donorystę moteris net nepagalvojo.
Ji iškart sutiko paaukoti labiausiai reikalingus organus, tokius kaip kepenys, širdis, kasa, tačiau pasikalbėjus su ligoninės darbuotojais, Lillianai buvo paaiškinta, jog tokia galimybė ir Rudy, ir Andy (tuo metu donorystės sąraše esančio žmogaus vardo moteris nežinojo) pasitaiko tik kartą gyvenime.
Veido persodinimas būtų atliktas Andy Sandnessui (32 m.), kuris prieš 10 metų taip pat bandė pasitraukti iš šio pasaulio, bet greitai pasigailėjo tai daręs. Vyras išgyveno, tačiau jo veidas buvo visiškai sudarkytas. Minesotoje esančios Mayo klinikos gydytojai Andy prasitarė, kad jei atsirastų tinkamas donoras, būtų galima atlikti veido persodinimo operaciją. Pasaulyje tai buvo padaryta tik keletą kartų.
Atsakingas pasiruošimas
Pagalvojusi apie vyro veido donorystę, iš pradžių Lilliana sutriko, nes teigė nenorėjusi kur nors mieste išvysti mirusį vyrą primenantį žmogų.
„Į tai žiūrėjau labai įtariai, tačiau paklausus, ar jis atrodys panašus į mano vyrą, ir išgirdus visiškai neigiamą atsakymą sutikau. Nieko ilgai galvoti nereikėjo. Turėjau duoti sutikimą arba neleisti to padaryti, bet jei žmogui to labai reikia – kodėl gi ne. Toks buvo mano požiūris: jei kam nors tai gali būti naudinga, prašom“, – sakė Lilliana.
2016-ųjų metų birželio 7-os dienos popietę vis dar sudraskyta širdimi moteris davė leidimą.
Apie 11 val. ryto, už 386 km Ročesterio mieste, Minesotoje, gydytojas Samiras Mardinis dalyvavo posėdyje, kai sulaukė netikėto skambučio. Prieš 4,5 mėnesio gydytojas į laukiančiųjų veido donoro sąrašą įtraukė Andy, o dabar jam pranešė, kad atsirado tinkamas kandidatas šiai operacijai atlikti. Dar daugybė įvairių tyrimų turėjo būti padaryta, tačiau gydytojas S.Mardinis nenorėjo suteikti vilčių nei sau, ne transplantacijos laukiančiam žmogui, nes yra tik labai maža tikimybė, kad pirmasis atsiradęs donoras puikiai tiks Andy.
Su savo pacientu Andy gydytojas labai artimai susibičiuliavo. Kai vyrą atvežė į ligoninę po bandymo nusižudyti, gydytojas tuo metu budėjo. Plastikos chirurgas jam atliko visas įmanomas korekcijas, tačiau praėjus 10 metų nuo jų pirmojo susitikimo Andy veidas vis dar priminė apie šį skaudų įvykį.
Gydytojas S.Mardinis su komanda tobulino veido transplantacijos įgūdžius. Net 50 savaitgalių buvo paskirta veido transplantacijos mokymuisi ir tobulinimui.
Tad jis, jo komanda ir Andy buvo pasiruošę, tačiau žinojo, kad donoro dovanojamo veido teks dar palaukti, kadangi turi būti atliekama daug tyrimų ir laikomasi kitų reikalavimų.
Donoras turėjo būti panašaus amžiaus, tos pačios kraujo grupės ir odos spalvos, be to, jo rezultatai, nustatantys ar donoras turi Epstei-Barr virusų, sukeliančių infekcinę monokleozę, turėjo būti neigiami, nes Andy šio viruso neturėjo. Jei donoro, turinčio šį virusą, organai ir kitos kūno dalys būtų persodintos sveikam žmogui, padidėtų šansai susirgti įvairiomis kraujo vėžio formomis. Taip pat buvo tikrinama, ar po persodinimo operacijos veidas nebus atmestas Andy organizmo.
Net jei ir tobulai tinkamas kandidatas yra randamas, viskas priklauso nuo jo šeimos duoto sutikimo.
Sudėtingas ir ilgas procesas
Po skambučio gydytojas S.Mardinis su komanda buvo nežinioje. Prieš gaunant Lillianos sutikimą ir sužinant, kad donoro veidas puikiai tinka jo laukiančiam pacientui, gydytojas su šeima ruošėsi išskristi iš Mineapolio ir jau buvo užregistravę savo bagažą. Jis nieko nelaukdamas sugrįžo į kliniką ir pradėjo pasiruošimą šiai sudėtingas operacijai.
Rudy į ligoninę buvo planuojama atvežti jau kitą dieną, tačiau iki tol dar reikėjo atlikti daug darbų. Gydytojų komanda, gavusi visus jo galvos ir veido bei kaklo tyrimus ir nuotraukas, nuodugniai viską ištyrinėjo, o vėliau atidavė su 3D programomis dirbantiems žmonėms, kurie visą naktį kūrė instrukcijas, padėsiančias kuo tiksliau veidą pritaikyti Andy. Kitą dieną net 4 inžinieriai į Minesotą atskrido būtent su šiais planais.
Atskraidinus į ligoninę, Rudy buvo nuvežtas į intensyvios priežiūros skyrių, kuriame anaplastologų komanda pagamino vyro veido muliažą. Uždėjo jį ant Rudy veido, kad būtų galima deramai vyrą palaidoti.
„Jie dirbo tam, kad ši Rudy veido kaukė padėtų beveik identiškai atkurti originalią jo išvaizdą. Specialistai tiek pat pastangų ir energijos skirtų ir gyvo žmogaus protezams, tad nesvarbu, ar žmogus miręs, ar ne“, – sakė gydytojas.
„Nepaisant laidojimo planų ar tradicijų, mes kiekvienam organų donorui atkuriame jo pirminę išvaizdą. Paprašėme, kad viena įmonė pagamintų Rudy veidą, vadinamąją gyvąją kaukę. Ją būtų sunku atskirti nuo tikrojo vyro veido“, – pasakojo Rebecca, „LifeSoure“ atstovė.
Į operacinę donoras atvežtas 23 valandą vakaro. Prie jo vis dar dirbo anaplastologai. Naujai, tikrą veidą primenančiai kaukei sukurti jiems prireikė net 14 valandų. Tuo metu savo darbą pradėjo ir chirurgai bei atidžiai surinkta kitų gydytojų komanda.
„Iš pradžių įpjauname odą ties ausimi žemiau kaklo ir pakeliame ją nuo nugaros pusės, nes galiausiai veidą teks nuimti iš priekio. Visas veidas turi būti atskirtas. Iš pradžių dirbame ties oda, o tik vėliau pereiname prie nervų“, – pasakojo gydytojas S.Mardinis. „Bene svarbiausia operacijos dalis – veido nervų atpažinimas ir jų stimuliavimas, norint įsitikinti, kokius raumenis jie reguliuoja. Tai svarbu atlikti ant abiejų žmonių. Tokiu būdu, pacientui perkėlus donoro veidą, galima sujungti atitinkamus nervus, atliekančius skirtingas funkcijas. Abiejose pusėse pasižymėjome nervų išsišakojimus, juos nufotografavome, atsispausdinome ant popieriaus ir užsirašėme, ką kiekvienas nervas daro, pavyzdžiui, vienas donoro nervas 20 procentų užmerkia akis, kitas yra atsakingas už jo šypseną. Iš viso ant abiejų veidų pažymėjome po septynis nervų išsišakojimus. Ant Andy veido taip pat turėjome pažymėti nervus, kurie atsakingi už kaktos judesius, nes šios veido dalies mes nekeitėme ir norėjome, kad ji normaliai funkcionuotų.“
Komandos nariai naudojosi filmavimo kameromis, kuriomis užfiksavo nervų atliekamus raumenų judesius abiejuose pacientuose. Grįžę į kabinetą jie peržiūrėjo vaizdo įrašus ir įsitikino, kad viskas bus sujungta teisingai.
„Jei viskas funkcionuoja teisingai, tai dar nereiškia, kad gražiai atrodys, tad sėkminga operacija laikoma tada, kai abu šie veiksniai yra išpildyti“, – pasakojo gydytojas.
Susižymėję nervus, gydytojų ir chirurgų komanda ėmėsi kraujagyslių, o vėliau ir kaulų, kadangi dalis Rudy veido kaulų turėjo būti perkelta ant Andy, kurį nelaimingas atsitikimas paliko be dalies žandikaulio, skruostų ir kitų būtinų veido kaulų.
„Atidengdami kaulus mes pasižymime, kur tiksliai jie turi būti įpjaunami. Sulygindami donoro ir paciento kaulus įsitikiname, kad juos perkelsime ten, kur reikia. Taip pat svarbu kaulą įpjauti reikiamoje vietoje ir reikiamu kampu, nes kitaip veidas liks deformuotas, o viską atlikus tiksliai taip, kaip planuota, veidas atrodys kaip tik galima geriau“, – pasakojo S.Mardinis.
Kol operacijai ruošė Rudy, už sienos, kitoje operacinėje, savo eilės laukė Andy. Su Rudy gydytojų komanda dirbo daugiau kaip 3 valandas, o Andy tuo pat metu buvo atliekama tracheostomija ir pilve įstatomas vamzdelis, nes beveik mėnesį po operacijos jis negalės naudoti burnos maisto kramtymui ir valgymui. Po 3 valandų Andy veido transplantacija prasidėjo.
Operacija, galinti visam laikui pakeisti žmogaus gyvenimą
Pasak gydytojo S.Mardinio, atliekama labai atsakinga veido deformacija, o kad būtų pasiekti patys optimaliausi rezultatai, pakeičiamos pacientui neįprastos dalys. „Išimami audiniai. Jei jie būtų palikti, rezultatas būtų ne toks geras, o organizmui nepriėmus veido, būtų sunkiau šias klaidas ištaisyti ir jį išsaugoti. Paprastai kalbant, Andy veide turėjome atlikti daugiau korekcijų ir pašalinti daugiau audinių, kad Rudy veidas be jokių kliūčių tiktų pacientui.“
Kai Rudy veidas buvo atneštas į šalia esantį kabinetą, kuriame jo jau laukė Andy, iš pradžių varžtais ir metalinėmis plokštelėmis buvo sujungiami kaulai.
Visi dantys ir burnos vidus, skruostai, gomurys ir prie liežuvio besijungiantys audiniai taip pat turėjo būti perkelti iš Rudy.
Dar vienas operacijos metu daugiausia dėmesio reikalaujantis darbas buvo kraujagyslių sujungimas, atliekamas naudojant mikroskopą ir mikrosiūles.
Būtent tuo metu komanda susidūrė su problemomis.
„Abiejose pusėse sujungus kraujagysles, viskas atrodė gerai, o darbą atliktus teisingai, veidas po truputį įgauna rausvą atspalvį“, – pasakojo gydytojas.
Tai padarius, S.Mardinis nusprendė atsikvėpti, kas yra būtina atliekant tokio sudėtingumo operacijas. Iki to momento operacijos trukmė buvo 32 valandos, tad kiekvienam komandos nariui netgi buvo liepiama pailsėti, tačiau adrenalino kupiniems jiems sunku buvo užmerkti akis ir apie tai negalvoti.
„Po pusvalandžio vėl buvau pakviestas į operacinę, nes Andy veidas tapo visiškai baltas, bet įėjus į operacinę veidas man atrodė ne šiaip išbalęs, o išbalęs taip, kaip būna pas mirusius žmones. Lūpos taip pat pamėlynavo. Tokie požymiai rodo, kad kažkur yra susidaręs kraujo krešulys, neleidžiantis jam tinkamai atitekėti į veidą. Pažiūrėjus į pagrindinę veido arteriją, joje neradau nieko įtartino, tačiau norėdamas įsitikinti, ją atvėriau, bet net ir giliau nieko nemačiau. Sušildėme kambarį ir jo veidą. Atlikome viską, kad tik išsiaiškintume, kur bėda. Netgi suleidome medžiagos, neleidžiančios susidaryti trombams, galvodami, kad jis kažkur veide esančiose kraujagyslėse. Rudy veidas jau buvo visiškai sujungtas su Andy veidu, tad nieko gero, jei šitaip nutinka būtent tokiu metu. Nusprendžiau sekti kraujagyslėmis ir už kelių centimetrų pamačiau visiškai uždarą kraujagyslę. Iš išorės esantys raumenys šią kraujagyslę taip tvirtai suspaudė, kad kraujas toje vietoje negalėjo pratekėti. Po kelių minučių, situacija buvo sutvarkyta ir Andy veidas pamažu pradėjo raudonuoti“, – sakė gydytojas.
56 valandų trukmės darbas atsipirko su kaupu
Prie šio žmogaus likimo dirbo ne tik gydytojų komanda. Gydytojas S.Mardinis nori atkreipti dėmesį į gydytojus Hatemą Amerą ir Raymundą Razonable, kurie visos operacijos metu silpnino Andy imunitetą ir leido antibiotikus, bei anesteziologus, akylai stebėjusius abu pacientus. Kiti Rudy organai buvo atiduoti transplanticijoms po to, kai nuo jo pašalino veidą.
Nepaisant varginančios operacijos trukmės ir sudėtingumo, visi komandos nariai buvo entuziastingi ir nuolat bendravo tarpusavyje. Rudy veidą nuimti užtruko 24 valandas, o jį galutinai pritvirtinti prie Andy – 56 valandas. Medicinos seselių darbas taip pat buvo labai vertinamas.
„Kad išvengtume pragulų ant Andy kūno, seselės kas 3-4 valandas po lova masažavo vyro nugarą, užpakalį ir kojas“, – sakė S.Mardinis.
Jis stebisi, kiek daug jėgų turėjo visa 60-ies žmonių komanda.
„Dirbdami savaitgalį, komandos nariai nei buvo susierzinę, nei greičiau pavargdavo, buvo priešingai. Vis dar negaliu patikėti, iš kur juose tiek daug energijos ir noro būti šios istorinės operacijos Mayo ligoninėje dalimi“, – sakė jis.
Labiausiai čia turėtume dėkoti Rudy artimiesiems ir jo žmonai, leidusiai vyro veidą padovanoti kitam. Atkreipdama dėmesį į tai, kiek žmonių gyvenimų pakeitė Rudy ir Lillianos sprendimai, „LifeSource“ organizacijos atstovė Rebecca teigė, kad mirtis nereiškia, jog gyvenimas baigėsi. To žmogaus istorijoje tiesiog atverčiamas naujas lapas, ir jis toliau gali gyventi, tačiau kitokiu pavidalu.
Būtent taip mąstė ir Lilliana, priimdama šį svarbų sprendimą.
„Rudy pasirinko tapti organų donoru, tad kodėl jo sprendimą pakeisti turėčiau aš. Vis dar bendrauju su žmogumi, turinčiu Rudy kepenis, o su vyro širdies savininku „Facebook“ tinkle esame draugai. Su žmonėmis, kuriems atiteko inkstai ir kasa bei plaučiai, kol kas susisiekti nepavyko. Visiems jiems išsiunčiau laiškus, kuriuose pridėjau ir vyro nuotrauką. Tiesiog turėjau tai padaryti“, – pasakojo Lilliana.
Sužinoti, kam atiteko donoro organai, užtrunka labai ilgai, tačiau tai padaryti verta.
Dabar moters mintyse tik jos sūnus Leonardas, turintis ryškius abiejų tėvų genus bei putlius žandukus.
„Po kiek laiko, kai Leonardas tai sugebės suprasti, parodysiu ir papasakosiu, kiek gyvybių išgelbėjo ir žmonių gyvenimų pakeitė jo tėtis“, – sakė moteris.
Ji ir Andy, „nešiojantis“ Lillianos vyro veidą, palaiko ryšį. Būtent iš jo moteris sužinojo, kaip vyko visa operacija ir gijimas.
„Pamačiusi Andy „prieš ir po“ nuotraukas, galiu pasakyti, kad vienintelis abiejų vyrų panašumas yra tas, kad mano vyras, kaip ir Andy, vienoje smakro vietoje negali užsiauginti barzdos“, – pasakojo Lilliana.
Net būdamas už 800 km nuo Lillianos, Andy gerbia donorą ir netgi turi panašius pomėgius.
„Per mane jis vis dar galės mėgautis medžiokle, žvejyba ir mylėti šunis“, – sakė Andy.
Parengė Edita Maračinskaitė
