Operos solistė V.Miškūnaitė priklausoma nuo savo nuotaikų, kurias gali atspindėti ir drabužių stilius, dažnokai besikeičianti plaukų spalva.
Dabar ji – juodaplaukė, su keliomis baklažanų atspalvio sruogomis. Tačiau yra buvusi ir blondinė, ir rausvaplaukė.
„Žaliai plaukų, tikiuosi, nedažysiu. Bet kas žino, kokia nuotaika kada nors apims“, – šypsojosi Viktorija.
Ši moteris kaskart gali padaryti ir skirtingą įspūdį – kai jai būna liūdna, operos solistę išvysite vilkinčią klasikiniais drabužiais.
O kai jos širdis dainuoja, šėlsta, geriausia 2016-ųjų operos atlikėja gali mūvėti ir suplėšytus džinsus.
„Jeigu mane sutiktumėte, kai esu prastai nusiteikusi, pamanytumėte: koks depresijos apimtas žmogus.
O kai man būna gera nuotaika, tokia pat galiu visus užkrėsti. Sakytumėte: oho, koks pozityvus žmogus!“ – savikritiškai nuotaikų kaitą vertino Viktorija.
Kai su operos soliste tarėmės susitikti pokalbio, prieš pat susitikimą ji panoro tai atidėti dėl nekokios nuotaikos.
Tačiau pavyko įkalbėti: „Išgersime arbatos ir ūpas atsiras!“
Iš tiesų įsitaisius kavinėje prie didžiulio lango į judrią sostinės arteriją – Gedimino prospektą, Viktorijos pasakojimas apie operos atlikėjos studijas, vaikystėje įsižiebusią meilę dailės mokytojui, vėliau tapusiam jos atžalų tėvu, ir karjeros siekius liejosi lyg literatūros kūrinys.
Galiausiai moteris užsiminė, kad draugai ją nekart ragino apie savo gyvenimą parašyti knygą.
Tačiau ji atidėlioja, nes knygos rašymas paralyžiuotų kitą jos veiklą, kuri dabar svarbiausia.
Juk tik 2015-ųjų rudenį V.Miškūnaitė po ilgų ieškojimų buvo priimta į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą.
O 2016-aisiais pelniusi Auksinį scenos kryžių solistė galiausiai patikėjo savo pašaukimu – šiuo metu ji dega dainavimu!
Teatro sezono pabaigoje numatyta operos „Kapulečiai ir Montekiai“ premjera, o V.Miškūnaitė ruošia Džuljetos partiją.
Tačiau ne tik šis vaidmuo romantiškas ir dramatiškas. Sodrių spalvų galima rasti ir Viktorijos gyvenime.
„Darausi kaip lakmuso popierėlis – susilieju su aplinka, kurioje esu. Net pradedu kalbėti sutikto žmogaus akcentu, nevalingai atsiranda panašūs judesiai, mimika. Greitai pagaunu tų žmonių, tarp kurių esu, būdą.
Dėl to man reikėtų atsakingai rinktis aplinką ir žinoti, kokia noriu būti“, – tvirtino Manon vaidmeniu operoje „Manon“ išgarsėjusi ir Metų operos solistės vardą 2015-aisiais pelniusi sopranas V.Miškūnaitė.
– Jūsų nuolatinė aplinka – namai ir vaikai: sūnus Darijus (13 m.), duktė Adrija (11 m.). Kaip atžalos keičia jūsų nuotaikas?
– Vaikai turi labai daug įtakos mano nuotaikoms. Nors iš prigimties vaikai yra linksmi, smalsūs, tos savybės greitai sugenda, jei netinkamoje aplinkoje jie auga.
Jeigu tėvai skiriasi ar kas nors šeimoje negerai, atžalos viską sugeria. Jie gali nieko nesakyti, bet staigiai reaguoja.
Vaikai kaip veidrodėlis atspindi tėvų nuotaikas, jie kalba tėvų žodžiais. Žiūri į vaiką ir stebiesi: „Iš kur visa tai?“
Tiesiogine prasme suvokiu, kad vaikai – mūsų, tėvų, tęstinumas ir amžinybė. Kai mano kūnas mirs, gyvensiu savo vaikuose.
Dabar juos matydama kasdien tai suvokiu ir stengiuosi suteikti jiems kuo daugiau meilės, žinių. Norėčiau juos išauklėti taip, kad jie būtų pasiruošę išeiti į gyvenimą ir galėtų jį tūkstantį kartų sėkmingiau nugyventi negu aš.
– Tik prieš pusantrų metų pradėjote dirbti Lietuvos operos ir baleto teatre. Iš ko gyvenote iki tol?
– Esu mėtyta ir vėtyta. Gyvenau iš atsitiktinių darbų – buvau ir padavėja, ir vienoje leidykloje dirbau maketuotoja.
Į kiekvieną sritį labai įsigilinu, nes noriu būti geriausia. Galėčiau net ir dabar maketuoti žurnalus, skrajutes.
Esu sumaketavusi daugybę knygų, tarp jų – lietuvių–anglų kalbų žodyną. Dirbti su juo nebuvo lengva – juk žodyne yra daug skliaustelių, kablelių, kirčių. Bet visą sumaketavau!
– Vienu metu jums netgi atrodė, kad operos atlikėjo studijos – beprasmės, nes neradote darbo.
– Mano bendraamžiai, studijavę kitas specialybes, atlikę praktiką ir gavę bakalauro diplomą, dažniausiai jau turėjo darbą. Jie pirko automobilius, butus išsimokėtinai.
O mes, menininkai, baigę Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, papildėme bedarbių gretas.
Operos atlikėjo studijos – vienos brangiausių Lietuvoje. Man nereikėjo mokėti už mokslą, bet studijų programa – labai brangi, nes studentai lanko individualias paskaitas. Su dėstytoju dirbama akis į akį.
Man nesuvokiama, kaip tiek daug valstybė investuoja į atlikėjus, bet mes esame nuostolingi. Aš mokiausi aštuonerius metus – dvejus truko parengiamieji kursai, ketverius – bakalauro studijos, dar dvejus – magistro.
Tiek metų studijavau ir išėjau į gatvę, tai reiškia, kad valstybės investicijos buvo veltui. Pradėjau mąstyti kaip pilietė, kuri duoda šaliai naudos arba ne.
Ar tai – mano problema, kad tiek ilgai negavau darbo Lietuvoje? Apie tai labai daug mąsčiau ir supratau, kad nėra sistemos. Todėl kai kurie, baigę operos atlikėjo studijas, renkasi kitą profesiją.
Atsitiktinių darbelių būdavo, bet tai ne pagrindinės pajamos. Juolab kai esi studentas, akademijoje dirbantys operos grandai nemato tavęs kaip susiformavusio atlikėjo – turi ilgai įrodinėti, ką gali.
Man sakydavo: reikia praktikos. Tačiau kaip aš tos praktikos įgysiu, jeigu nedainuosiu teatre. Juk į prekybos centrą nuėjusi jos neįgysiu – praktikos įgyjama scenoje.
– Ką darėte, kai gavote operos atlikėjos diplomą?
– Gavusi bakalauro diplomą išvykau vasarą padirbėti padavėja į Graikiją, kad užsidirbčiau pinigų.
Grįžusi rudenį tęsiau magistro studijas ir dirbau padavėja Vilniaus kavinėse. Kaip kitaip būčiau galėjusi pragyventi?
Kasmet akademiją baigia po dešimt operos solistų. Jų tiek daug nereikia. Kur juos dėti?
Vienas teatras negali kasmet priimti dešimties solistų, vadinasi, iš jo reikėtų tiek atleisti kitų atlikėjų. Kai kas išvyksta į užsienį, o didelė dalis meta tokią profesiją.
Sakyčiau, apie 80 procentų studijas baigusių solistų iš viso nebedainuoja.
Merginos dažniausiai išteka, susilaukia vaikų.
Aš išvykau stažuotis į Šveicariją ir periodiškai ten stažuojuosi. Meistriškumo kursai, už kuriuos teko pačiai mokėti, man buvo didelis šuolis. Operos dainininko profesija – absoliučiai investicinė.
Jeigu būčiau gyvenusi viena, būčiau galėjusi leisti sau hinduistinį gyvenimo stilių – juk Indijoje vietinis rikša pavežiojo turistus, gavo pinigų, už juos pavalgė, nugriuvo pamiegoti po medžiu, o kitą dieną vėl viskas sukasi nuo pradžių.
Taip galima gyventi, kai neturi šeiminių įsipareigojimų.
– Šiuo metu jus slegia finansinių įsipareigojimų našta?
– Turiu daugybę finansinių įsipareigojimų – nuomojuosi butą, moku ne tik studijų, bet dar ir kitas paskolas. Operos solistės gyvenimas – visiškai žemiškas.
– Bet jūsų gyvenimui polėkio suteikė ir jausmai vyrui, su kuriuo susilaukėte dviejų vaikų.
– Jis buvo mano dailės mokytojas, kurį slapta įsimylėjau dar penktoje klasėje. Tai buvo pirmoji meilė.
Su juo daug kartų skyrėmės, taikėmės, bet mus stipriai siejo vaikai. Jaučiau didelę atsakomybę, man šeima buvo labai svarbus gyvenimo komponentas.
Bet nepavyko išsaugoti, galiausiai prieš penkerius metus išsiskyrėme.
Ilgai jaučiau kaltę vaikams, nes buvau skyrybų iniciatorė. Kreipiausi į psichologę. Išgirdau, kad svarbiausia vaikams, jog jie net ir po skyrybų jaustųsi mylimi.
Išsiskyrus tėvams vaikai taip pat jaučia kaltę dėl to, kas įvyko. Todėl svarbiausia su jais kokybiškai leisti laiką, kad jaustųsi laimingi, mylimi.
Šią istoriją priimu kaip gyvenimo pamoką. Jei sugebame tinkamai vertinti tai, kas įvyksta, priimame kaip patirtį, kuri dar ir praturtina. Net ir priešai, kurie mums linki blogo, mus praturtina, nes ugdo mūsų kantrybę.
– Kodėl pirma žengėte žingsnį skyrybų link?
– Nesutapo požiūris į gyvenimą, šeimą, pinigus. Buvau labai jauna, kai jį įsimylėjau.
Kol baigiau mokyklą, jį mylėjau slapta. Išvykau studijuoti į Vilnių jį mylėdama. Tarp mūsų buvo sielų draugystė – jautėmės dvasiškai artimi.
Tačiau nebuvo kalbų apie pasimatymus. Lankiau dailės būrelį, man puikiai sekėsi piešti. Pas jį daug mokiausi. Net ketinau stoti į dailę.
Tik vėliau pastebėjau, kad man svarbu, jog vyro ir moters santykiuose būtų kūrybinis pradas. Mane su vyru turi sieti kūryba.
Jeigu žmogus nesusijęs su menu, jis manęs visai netraukia. Mane žavi žmonės, kurie kūryboje – tarsi bepročiai. Mane tai traukia kaip magnetas.
Kai studijavau Vilniuje, jis man paskambino laidiniu telefonu į nuomojamą butą. Mokytojas telefono numerį susirado per mano tėvus.
Kai išgirdau jo balsą, iš karto tarsi išvydau filmą apie mus – pamačiau, kad kartu gyvensime, turėsime vaikų. Viskas įvyko taip greitai, kad pati nesitikėjau.
Bet nebuvo taip paprasta, kaip romantiškame filme. Pristabdžiau studijas, palikau mylimąjį, išvykau į Norvegiją, vėl grįžau. Buvo visokių komplikacijų, bet viską susumavus – su tuo vyru pragyvenome dešimt metų.
Dabar meilę suprantu kitaip – myli žmogų ne dėl to, kad jo labai reikia, o dėl to, kad nori, jog jis būtų laimingas. Mudu kankinomės – buvome per daug skirtingi.
Dažnai meilė painiojama su pirmu įspūdžiu, aistra. Bėgi prie to žmogaus kaip pamišęs. Tai tik įsimylėjimas. Bet tuo metu nematai, ar tavęs kada nors neerzins jo numestos kojinės, blogos savybės. Ar matai, kad gera su juo būti tuomet, kai abu tylite?
***
Visą interviu skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ priede „Gyvenimo būdas“.
