Sportiškas, tvirtas ir aktyviai užsibrėžtų tikslų siekiantis dviejų vaikų tėvas sulaukė dėmesio tada, kai užsimojo padėti varganai gyvenančiai šeimai, kuri glaudėsi tvarte.
Tada jis suskubo atstatyti Lapelių šeimos namus ir sukūrė kalėdinį stebuklą – vienišas tėtis su vaikučiais didžiąsias metų šventes tik J.Davidonio dėka sutiko naujuose namuose.
Julius padeda aplinkiniams nė neprašytas. Greta įvykus eismo įvykiui, jis pirmasis skuba į pagalbą. Pamatęs skriaudžiamą vaiką, suskumba padėti. Jis gina silpnesnius ir padeda tiems, kurie – neviltyje, patyrę tragedijas ar nelaimes.
Iš kur atsirado noras padėti ir kodėl Julius nelieka abejingas? „Tokia mano prigimtis, – paaiškina Julius, tačiau gerdamas stiprią juodą kavą suintriguoja. – Pats patyriau tiek, kad niekaip negalėčiau būti abejingas kitiems. Būtų nuodėmė po tokių juodų gyvenimo periodų, kuriuos teko patirti, nepadėti kitiems.
Tyčiojosi dėl išvaizdos
Gimęs ir augęs Vilniuje, paauglystėje Julius kentė nesibaigiančias patyčias. Tada mokykloje tai buvo pirmasis suvokimas, kad pasaulis nėra toks gražus ir mielas, koks gali atrodyti.
Mokykloje bendraamžiai iš jo tyčiodavosi, nes jis, kaip pats teigia, buvo gražiausias vaikinas mokykloje. Vyras prisiminė, kad būdavo tokių atvejų, jog kitiems berniukams patinkanti mergaitė įsižiūrėdavo jį, o vėliau dėl to kildavo problemų, peraugusių į patyčias.
Muštynių nebūdavo, tačiau psichologinio smurto – nuolat. „Tada aš net nežinojau, kodėl esu nemėgstamas. Tik vėliau buvę priešai, kurie ilgainiui tapo mano draugais, papasakojo, kad pavydėdavo, jog kitos mergaitės nusižiūrėdavo mane.
Likimo ironija – tie, kurie manęs nekentė, vėliau suskubo rašyti ir klausti, kaip padėti šeimoms, kurias aš remiu.
Apie tai, ką patirdavau mokykloje, niekam nepasakojau. Nenorėjau savo problemomis apkrauti nei tėvų, nei sesers dvynės, su kuria kartu augome.
Tada net nebuvo priimta pasakoti, guostis tėvams“, – prisiminė vyras.
Ruošėsi laidoti mamą, palaidojo tėvą
Kiek atslūgus patyčioms ir pradėjus žengti į paauglystę, Juliaus šeimą ištiko dar viena tragedija.
„Mūsų mama sunkiai sirgo. Medikai buvo pasakę, kad jau turėtume ruoštis laidotuvėms. Tėvą ši žinia pakirto. Jis negalėjo suprasti, kad vieną dieną liks vieninteliu šeimos maitintoju ir privalės rūpintis dviem paaugliais vaikais“, – prisiminė vyras.
Stresas ir įtampa nugalėjo – Juliaus tėvas blogai pasijuto vairuodamas automobilį, likus vos šimtui metrų iki namų. Jam sustojo širdis.
Tragedija įvyko judriame kelyje. Tėvas kirto net keturias eismo juostas ir netrukus mirė už vairo.
„Man tai buvo didžiulė tragedija. Suvokiau, kad esu vienintelis, kuris turės išlaikyti šeimą, remti sergančią mamą ir tėvo netekusią seserį.
Kitą dieną po laidotuvių perėmiau tėčio darbus. Buvo labai sunku ateiti į jo darbo vietą, surinkti jo asmeninius daiktus, vėliau juos išmesti, sutvarkyti.
Jis dirbo statybų srityje, jo laukė naujas objektas, prie kurio ėmiau darbuotis. Statybos man nebuvo svetimos – nuo pat mažų dienų tėvai mane įtraukdavo į savo veiklą, susijusią su statybomis, leisdavo užsidirbti.
Palikau vidurinę mokyklą, perėjau į vakarinę, kad galėčiau ir mokytis, ir dirbti. Tai buvo labai sunkus etapas.
Vis dėlto likimo smūgius sušvelnino įvykęs stebuklas – mama pagijo ir už tai mes esame dėkingi Dievui, kuris planuoja ir reguliuoja mūsų visų gyvenimus“, – jausmingai kalbėjo Julius.
Meilę rado internete
Po sudėtingo laikotarpio, kai reikėjo rūpintis šeima, seserimi ir namais, į Juliaus širdį pasibeldė meilė. Iki tol skeptiškai vertinęs internetines pažintis, savo būsimą žmoną ir dviejų vaikų mamą jis sutiko vienoje pažinčių svetainėje.
Vyras juokiasi – jį sužavėjo graži moteris nuotraukoje ir tai, kad ji buvo kilusi iš provincijos. „Norit tikėkit, norit – ne, bet aš visada svajojau, kad mano žmona būtų iš provincijos, uošviai ūkininkautų, būtų kur nuvažiuoti vasarą, vaikus išleisti pas senelius.
Taip ir nutiko – mano žmona kilusi iš Suvalkijos. Iš ten pat, kur ir mano protėviai“, – kalbėjo vyras.
Vos pabendravęs su Vilija, vyras pasiūlė jai susitikti, o susitikus – pradėti kartu gyventi. Vienuolika metų pažįstama pora tik praėjusiais metais sumainė aukso žiedus, nors namuose šurmuliuoja du ūgtelėję vaikai – šešerių Aronas ir ketverių Emilija.
„Aš norėjau apsižiūrėti, pasitikrinti. Neskubėjau tuoktis, nes norėjau žinoti, kokia moteris yra šalia manęs. Vilija norėjo vestuvių, tačiau gimus vaikams įsisukome rutinoje ir apie santuoką nebegalvojome.
Mintis susituokti kilo praėjusiais metais. Vaikščiojome su žmona ir dviem vaikais po Vilnių ir aš paklausiau Vilijos, ar dirba metrikacijos skyrius.
Jokių priklaupimų, jokios romantikos. Apsukome automobiliu ratą per sostinės centrą ir nuvažiavome ten. Dirbanti moteris leido mums parašyti prašymą tuoktis ir jau po kelių mėnesių įvyko mūsų vestuvės“, – pakiliai prisiminė vyras.
Iškėlė vestuves už 100 eurų
Būtų įprasta galvoti, kad po prašymo tuoktis šeima ėmė rūpintis vestuvių reikalais, planuoti svečių sąrašą, pirkti suknelę, kostiumą, tačiau Davidoniai taip nedarė. Vos 100 eurų vestuvių šventei išleidę sutuoktiniai dabar gali žerti patarimus, kaip sukurti jaukią šventę sau, neišleidžiant apvalios sumelės.
„Mano vestuviniu žiedu tapo mano mirusio tėvo vestuvinis žiedas. Žmonai žiedelis buvo pagamintas iš jos auksinių papuošalų likučių. Suknelę ji pasiskolino, o aš iš spintos išsitraukiau mokyklos išleistuvių kostiumą.
Jaukią šventę septyniems asmenims mums padovanojo sesuo su vyru, kurie tapo liudininkais. Į šventę pakvietėme mano mamą, dalyvavo vaikučiai.
Po vestuvių naktį praleidome viešbutyje. Atsikėlėme ryte, gėrėme kavą balkone ir sakėme, kad tai – didžiausia laimė. Jokių armonikų, jokių muzikantų, o tik ramybė ir meilė“, – grįždamas į prisiminimus kalbėjo Julius.
Jis prisiminė po vestuvių sulaukęs draugų klausimų, kodėl šis nepatarė ir jiems rengti tokių vestuvių – juk daug geriau pasimėgauti jaukiu vakaru, nei įprasta ir ilgai trunkančia švente.
Kartu ištvėrė ir pragarą
Juliaus akys, kalbant apie Viliją, žiba. Ji, pasak jo, yra ta moteris, kuri buvo ir džiaugsme, ir varge.
„Buvo laikas, kai mums buvo labai sunku. Pirmieji mūsų bendri gyvenimo metai buvo labai sudėtingi. Vilijai diagnozavo onkologinę ligą ir pasakė, kad negalėsime susilaukti vaikų.
Palaikėme vienas kitą, nors, atrodė, širdis iššoks iš krūtinės. Visada pasvajodavome apie vaikus.
Dabar galime tik pasidžiaugti, kad stebuklas įvyko ir mūsų namuose krykštauja du vaikai, mūsų porelė.
Vėliau aš panirau į alkoholį. Gal genai, gal nuolatinė įtampa mane paskatino jausmus skandinti butelyje. Ištisus metus gėriau, o žmona mane pakentė net tokį.
Galiausiai sugebėjau susiimti. Dėl šeimos ir dėl vaikų. Jau dvejus metus aš ne tik nevartoju, bet ir padedu kitiems išbristi iš alkoholizmo liūno. Patikėkit – kaip gera po šventės atsikelti sveikam, kaip smagu gerai jaustis.
Esu dėkingas, kad žmona ištvėrė juodžiausią periodą, ir dabar galime būti laimingi“, – kalbėjo vyras.
Šiuo metu vyras kartu su žmona, įsteigę paramos ir labdaros fondą „Vienas už visus, visi už vieną„ remia šeimas, nukentėjusias po gaisro.
Statybų niuansus puikiai išmanantis Julius žino, nuo ko pradėti atstatant namus, į ką kreiptis pagalbos ir kuo padėti, kai svetimų šeimų gyvenimai ima slysti iš po kojų.
„Tik noras padėti mus visus gali suvesti į bendruomenę. Tik darydami gerus darbus ir padėdami silpnesniems bei labiau pažeidžiamiems, atrasime tikrąją laimę“, – pokalbį baigė J.Davidonis.
