Catherine Ignarski (56 m.), kuri ryžosi viešai papasakoti siaubingą savo tėvų gyvenimo pabaigos istoriją, tėvai Angusas ir Margaret Mayeriai buvo susituokę 64 metus.
Tačiau jų gyvenimai baigėsi tragiškai. Pernai liepą Angusas, tuomet būdamas 86-erių, mirtinai uždaužė savo metais jaunesnę žmoną su prie lovos stovėjusia lempa.
Vyrą išsekino mylimosios liga. Moterį iš šeimos atėmusi Alzheimerio liga progresavo, o išdidus vyras atsisakė specialistų pagalbos ir mylima žmona daug metų rūpinosi pats, rašo „Mirror“.
Negalėjo pakelti mylimos žmonos kančios
Po to, kai apimtas nuovargio nužudė žmoną, pensininkas pardavėjas nuėjo į Kardifo (Velsas) geležinkelio stotį ir atsigulė ant bėgių priešais atvažiuojantį traukinį.
„Tėvas nebegalėjo kęsti matydamas, kaip kenčia mama“, − sakė Anguso ir Margaret dukra Catherine Ignarski (56 m.).
„Jos Alzheimeris progresavo labai greitai, o tėvas ja rūpinosi dieną ir naktį, prausė ir rengė, vedė į tualetą. Tai jį išsekino. Jie turėjo tiek daug aistros gyvenimui, tačiau su liga visos linksmybės dingo.
Jis nuolat svarstydavo, koks tikslas gyventi, jei šalia nėra Margaret. Jis norėjo, kad abu mirtų kartu. Tikiuosi, jie abu kentėjo mažai“, − kalbėjo tėvų netekusi dukra.
Maldavo gydytojų leisti numirti
Po traukiniu puolęs senolis nemirė iškart, kaip kad planavo. Jam buvo sutraiškyta koja, kuri vėliau buvo amputuota. Tačiau policija ir stoties darbuotojai išgelbėjo Angusą. Vyras čia pat prisipažino, kad nužudė Alzheimeriu sirgusią žmoną, mat nenorėjo, kad ji ilgiau kentėtų, ir maldavo gelbėtojų leisti jam mirti, nes tai yra viskas, ko jis trokšta.
Vyras išgyveno dar 7 savaites, kol galiausiai jį nugalėjo organų nepakankamumas ir kraujo užkrėtimas. Per tą laiką jis buvo teisiamas už žmonos nužudymą.
„Jis tikėjosi, kad mirs. Atrodė, kad gyvenimu jis yra baudžiamas už tai, ką padarė. Norėjau, kad jam būtų pavykę po traukiniu, nes mačiau, kaip tas 7 savaites jis kankinosi ir emociškai, ir fiziškai“, − pasakojo senolio dukra.
Catherine kaltina ir save, kad susimovė ir nepadėjo savo tėvui. Šeima Angusą ir Margaret net vadina socialinės sistemos aukomis, mat senatvinės demencijos kankinami žmonės ir tie, kurie jais rūpinasi, nesulaukia tinkamo dėmesio ir pagalbos.
„Niekada nejutau pykčio savo tėvui, tik jaučiausi sutrikusi. Mes nenutuokėme, kaip prastai jam ėjosi, gal būtume galėję jam daugiau pagelbėti, jei būtume apie tai žinoję“, − svarstė moteris.
Tėvai padovanojo nuostabią vaikystę
Catherine tėvai susipažino tuomet, kai Margaret buvo 19, o Angusui 20 metų. Dukra pasakojo, kad jos tėvui pirmą kartą pakvietus mamą į pasimatymą, ši atsisakė, nes šeštadieniais eidavo žaisti kriketo.
„Toks atsakymas tėvą suintrigavo. Bet mama žaidė ne tik kriketą – jai patiko ir futbolas bei ledo ritulys. Ji dievino sportą, o jei kas leptelėdavo, kad vieno ar kito daryti ji negalinti, nes yra moteris, užsidegdavo dar labiau“, − sakė Catherine.
Pora susituokė 1952-aisias. Angusas buvo talentingas pardavėjas, o Margaret tapo mokesčių inspektore po to, kai vaikai kiek paaugo. Jiedu susilaukė 6 vaikų: Catherinos, jos seserų Annos (kuriai dabar 63 m.) ir Sheenos (59 m.), ir brolių Stuarto (57 m.), Iano (60 m.) bei Andrew (54 m.).
„Mūsų vaikystė buvo pilna linksmybių ir juoko. Mama buvo labai energinga, labai mėgo būti lauke. Tėtis mėgo žvejoti, sodininkavo, domėjosi istorija ir archeologija.
Jie eidavo į koncertus, turėjo daug draugų, žaidė bridžą. Tėvas vis sakydavo, kad kiekviena jo gyvenimo diena yra tarsi palaiminimas, ir jis norėtų taip gyventi iki 100 metų.
Tačiau mama, visada buvusi tokia energinga ir daug gebanti, ėmė prarasti savo įgūdžius. Pavyzdžiui, visada mėgusi gaminti, ėmė nebemėgti šios veiklos. Dabar atsisukusi atgal suprantu, kad ji tiesiog ėmė pamiršti, kaip tai daryti“, − sakė duktė.
Rūpindamasis žmona lyso akyse
2012-aisiais Margaret buvo diagnozuota Alzheimerio liga.
Vaikai motinos ligą priėmė kaip neišvengiamybę, tėvas, atrodė, jautėsi privaląs imtis žmonos globos ir viską laikyti savo rankose.
Tačiau kad rūpindamasis sergančia motina jis pradėjo darytis vis labiau apatiškas ir „be kibirkštėlės“, tapo akivaizdu.
„Jis lyso akyse, buvo išsekęs. Dėl mamos jis keldavosi tris ar keturis kartus per naktį. Jam buvo sunku, kad jo gyvybinga, nuostabi ir aktyvi žmona tapo sutrikusi ir be orientacijos.
Negana to, jų 64 metų gyvenimo kartu istorija sparčiai nyko iš jos atminties“, − pasakojo Catherine.
Laišką parašė tądien, kai tėvas nužudė motiną
Praėjusių metų vasarį šeima nutarė, kad dvi dienas per savaitę Margaret pralies dienos centre, kad tėvas kiek pailsėtų. Liepą vaikai bandė įkalbėti tėvą leisti socialiniams darbuotojams labiau jam padėti, bet šis atsisakė.
„Mieloji, man viskas gerai, aš laikausi“, − tuomet jis man tepasakė. Mums buvo neramu, nes tėvas vis dažniau jausdavosi prastai iš nuovargio ir bejėgiškumo.
Todėl Andrew nusprendė parašyti tėvui laišką, kuriame išdėstė, kad mes esame sunerimę dėl jo, kad ir kaip didžiuojamės juo. Tai buvo mielas laiškas, tačiau tą dieną, kai Andrew ėjo jo išsiųsti, paskambino mano sesuo Anna ir pranešė, kad tėvų namai pilni policijos“, − prisiminė Catherine.
Ant traukinio bėgių rastas tėvas policijos pareigūnui sakė, kad jo žmona kenčia nuo senatvinės demencijos ir nesusitvardymo. Ji jam sakiusi, kad jei uždarys ją namuose, ji nusižudys.
„Brangioji, padarysiu tai greitai, o pats atsigulsiu po traukiniu. Tačiau net to nesugebėjau padaryti tinkamai“, − policininkui guodėsi išgelbėtas tėvas.
O vėliau greitosios pagalbos medikui vyras sakė, kad jis tik norėjęs žmoną uždusinti, o ten buvo tiek daug kraujo. Vaikams buvo pranešta, kad Margaret buvo suduoti 8 smūgiai buku daiktu į galvą ir veidą.
Prisiminė tik gražias akimirkas
„Jaučiu kaltę, kad nenumačiau to, neužkirtau tam kelio. Man baisu, kad socialinės tarnybos negalėjo padėti, išgirdusios mūsų baimes dėl tėvo išsekimo. Jie privalėjo pasirūpinti besirūpinančiuoju mūsų mama, nes žinojo, kad tėvui jau ir pačiam reikėjo pagalbos.
Šioje sistemoje reikia pokyčių, reikia, kad vaikai, matydami situaciją iš arti galėtų nuspręsti, paisyti ar ne tėvų atsisakymo gauti pagalbą. Mes visi turime rūpintis savo vyresniais giminaičiais, nepalikti visko savieigai“, − svarstė abu tėvus palaidojusi Catherine.
Ji pasakojo, kad šeimos draugai ir giminės atvyko į abiejų tėvų laidotuves, jie buvo kupini meilės ir Margaret, ir Angusui, bei dalijosi smagiais prisiminimais.
„Mes norėjome per laidotuves matyti ir prisiminti jų nuostabų bendrą gyvenimą, o ne aptarinėti siaubingas jų mirtis. Ir mes, išbarstydami jų abiejų pelenus kartu, prisiminėme tik tai, kas buvo geriausia“, − sakė duktė.
